Būti Lietuvos dalele

Mokslo premija užsienio lietuviams

Adresatas – jaunoji Lietuvos karta

Būtina prisiminti ir dar vieną pavardę – šios premijos įsteigimo idėjos autoriaus dr. Stasio Bačkaičio. Jį pažįstame kaip JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos vicepirmininką mokslo reikalams, daugelio Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų organizatorių. Daug metų šią idėją dr. S. Bačkaitis puoselėjo ne vien savo širdyje, bet stengėsi ją skleisti, diegti plačiau, kol pagaliau idėja virto kūnu. Tik gaila, kad paties S. Bačkaičio nebuvo kartu su mumis Vilniuje, kai buvo teikiamos garbingos premijos pirmosios nominacijos.

Tiek premijos idėjos autoriaus, tiek jos steigėjų siekiai gerai suprantami – skatinti, puoselėti lietuvybę, dalyvauti bendrose mokslo programose, garsinti Lietuvą, palaikyti glaudesnius ryšius su Lietuvos mokslo bendruomene, krašto lietuvių bendruomenėmis ir aktyviai dalyvauti jų veikloje. Kitaip tariant, siekti, kad bet kuriame pasaulio kampelyje dirbantys lietuviai mokslininkai jaustų kuo glaudesnį ryšį su Lietuvos žeme, jos žmonėmis, rūpesčiais ir džiaugsmais, patys būtų Lietuvos dalelyte nepriklausomai nuo gyvenamosios ir darbo vietos.

Sumanymas lyg ir aiškus. Premijos steigėjams didesnių abejonių net ir nekyla, bet gauti tam tikrą patvirtinimą iš naujos premijos pirmųjų laureatų lūpų buvo visai ne pro šalį. Premijos užsienio lietuviams komisijos pirmininkė dr. Virginija Būdienė iš laureatų norėjo išgirsti atsakymą į klausimą: ar Lietuvos mokslas yra tas, kuris daromas Lietuvoje, apibrėžtoje geografinėje teritorijoje, o gal Lietuvos mokslas – tai visame pasaulyje esantys lietuviai mokslininkai bei ryšiai tarp jų ir Lietuvoje dirbančių mokslininkų?.. Taigi gera proga prisiminti, kaip į šį klausimą atsakė laureatai.

Algio Mickūno atsakymas buvo kiek filosofiškai suktas, tad V. Būdienei teko klausimą pakartoti. Kai Vytauto Kavolio ir Santaros dėka A. Mickūnas grįžo į Lietuvą, tai ne vienam sūnui sugrįžėliui teko apmąstyti šio savo ir kitų panašaus likimo tautiečių tokio žingsnio prasmę. Tada ir kristalizavosi mintis, kad didžiausias sugrįžusiųjų įnašas būsiąs ne trintis prie kurio nors politikieriaus vartų. Kiekvieno mokslo žmogaus įnašas pirmiausia turėtų atsispindėti mokslo institucijų knygynuose, bibliotekose, nes tik tada savo idėjomis ir mintimis galima veikti jaunąją kartą, o juk jos nariams ir tenka dėstyti. Tai ir būsiąs geriausias užsienio lietuvių dalyvavimas pasaulinio, o kartu ir Lietuvos mokslo sklaidoje. Pasak A. Mickūno, labai svarbu, kad kituose žemynuose ar kitose civilizacijose įgytąsias žinias užsienio lietuviai mokslininkai skleistų ir Lietuvoje – tai esanti jų pareiga negalvojant apie atlyginimą. Svarbiausias žinių perteikimo adresatas – Lietuvos jaunimas. O Lietuvos mokslas – čia ir visur.

Gyrė Lietuvos aukštąjį mokslą

Pasak prof. Rimo Vaičaičio, Lietuvos mokslininkai dirba visame pasaulyje, bet per jų triūsą ir laimėjimus Lietuvos mokslas įvertinimo nesusilaukia. Vertinamos tos institucijos, kuriose tie mokslininkai dirba, ir šalys, kuriose jie gyvena. Tad gal naujoji premija prisidės prie to, kad daugiau pasaulyje dirbančių lietuvių mokslininkų daugiau bendradarbiaus su Lietuvos mokslo institucijoms. Tada ir Lietuvos vardas garsiau skambės.

Ką mano jauniausias iš trijų apdovanotojų – dr. Danas Ridikas? Jo manymu, Lietuvos mokslo šiandien esama tiek pačioje Lietuvoje, tiek užsienyje. Lietuvos aukštosios mokyklos šiandien rengia gerus specialistus, kaip kad tą darė ir prieš dešimtį metų, todėl baigus Lietuvos aukštąsias mokyklas, pasak D. Ridiko, nėra didesnių kliūčių patekti į užsienio mokslo institucijas. Kad ir kur darytume mokslą, jis bus naudingas Lietuvai bei pasauliui.

Štai tokie atsakymai į švietimo ir mokslo viceministrės V. Būdienės klausimą. Šių eilučių autorių sudomino D. Ridiko atsakymas ir ypač jo pasakyti geri žodžiai apie Lietuvoje teikiamą gero lygio aukštąjį išsilavinimą. Labai netikėti žodžiai, kai pačioje Lietuvoje nuolat girdime beveik vien tik nepasitenkinimą, o patį sąvoka „universitetas“ jau virto kone atsilikimo, sąstingio ir visų iš to kylančių blogybių sinonimu. Bent toks įspūdis susidaro panaršius lietuviškos spaudos ir interneto puslapiuose. Gal išties gyvename iškreiptų veidrodžių pasaulyje? Prie D. Ridiko pagiriamojo žodžio Lietuvos universitetams dar grįšime, bet prieš tai prisiminkime kai kuriuos premijos atsiradimo ir skyrimo niuansus.

Panaršius nuostatų reikalavimus

Pasaulio lietuvių bendruomenės vardu laureatus pasveikinęs prof. Kazys Almenas pastebėjo, kad nuo seno svetur gyvenę lietuviai mokslininkai stengdavosi prisidėti prie Lietuvos kultūrinio kilimo, tai lyg ir tradicija nuo Simono Daukanto, dirbusio Sankt Peterburge, ir daktaro Jono Basanavičiaus, 20 metų dirbusio Bulgarijoje, laikų. Tad dabar įsteigtoji mokslo premija užsienio lietuviams nors ir vėluoja kokį šimtą metų, bet geriau vėliau negu niekada.

Žiupsnį naudingų žinoti statistikos duomenų pateikė V. Būdienė. Jai ir teko bene didžiausia organizacinių darbų našta, kai buvo paskelbtas kvietimas siūlyti kandidatus gauti 2006 m. Mokslo premijai lietuvių kilmės užsieniečiams mokslininkams bei Lietuvos Respublikos pilietybę turintiems mokslininkams, gyvenantiems užsienyje. Atkreipiame dėmesį: taip skamba tikslus šios premijos pavadinimas, jos skyrimo nuostatos patvirtintos LR švietimo ir mokslo ministro įsakymu 2006 m. rugsėjo 21 dieną.

Pasaulis atsiliepė, buvo pasiūlyta 11 kandidatų: 7 iš fizinių, biomedicinos ir technologijos mokslų, 4 – iš humanitarinių ir socialinių mokslų. Paraiškas pateikė Italijos, Prancūzijos lietuvių bendruomenės, o daugiausia – net 8 kandidatus – pasiūlė JAV lietuvių bendruomenė. Buvo ir pateikusiųjų savo pačių kandidatūras.