Kodėl Ponas Dievas Lietuvoje negalėtų tapti profesoriumi (2)
Pabaiga. Pradžia Nr. 14
Tęsiame pašnekesį su Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu prof. Jonu Kubiliumi. Nepaisant solidaus amžiaus - profesoriui liepos 27 d. sukako 85-eri - jis išlieka žvalus ir stebėtinai darbingas. Kai kuriuos matematikos kursus tebedėsto Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete, šiemet tikisi užbaigti tarpukario Lietuvos matematikos istoriją. Tai bus dabar rengiamos Lietuvos matematikos istorijos dalis.
Profesorių kalbinome vasarą vykusios 9-osios tarptautinės Vilniaus tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferencijos metu, o rugsėjo 7-ąją Vilniaus rotušėje Jonui Kubiliui už ypatingus nuopelnus Lietuvai ir Vilniaus miestui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas. Priminsime, kad Vilniaus miesto garbės piliečiais jau yra tapę Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Boldvinas Hannibalssonas (1996 m.), JAV prezidentas Ronaldas Reaganas (1996 m.), dirigentas Mstislavas Rostropovičius (2000 m.), monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (2000 m.), JAV politologas, Zbignevas Bžezinskis (2003 m.) ir poetas Justinas Marcinkevičius (2004 m.).
Maksimumas moksle - nepasiekiamasPirmoje pašnekesio dalyje pradėjome kalbą apie kai kuriuos Lietuvos matematikos istorijos dalykus, o tai sunkiai išsemiama tema. Dabar paklausiu: ar pokario metais Vilniaus universitete buvo padaryta viskas, kas įmanoma? Ar buvo pasinaudota bent tomis galimybėmis, kurios buvo? Pirmiausia būtų įdomu išgirsti Jūsų nuomonę apie matematikos mokslą Vilniaus universitete.
Niekada neįmanoma moksle pasiekti maksimumą - tai aksioma. Galima sakyti, kad kai ką padaryti buvo galima geriau, kai kas nepavyko, o ypač gudrus gali būti žvelgdamas į praeitį. Bet kaip žmogus gali numatyti ateitį? Regis, toks puikus vyras, o pasirodo... Nenoriu sakyti.
Čia Jūs apie politiką?
Ne tik. Žmonių santykiuose nuolat būna tokių dalykų. Žmonės yra žmonės, turi silpnybių. Vien tik juoda ir balta spalvos man nepriimtinos, nes gyvenimas daug sudėtingesnis. Jame - gausybė spalvų.
Vis dėlto, kas pokario metais skatino gana sparčią matematikos mokslo raidą Lietuvoje?
Pirmiausia augantys žmonės. Kitaip negu tarpukariu, pokario metais matematikams atsirado galimybių ne tik mokytojauti mokyklose, bet ir reikštis kitose srityse. Ėmė labai plėstis aukštosios mokyklos, jose reikėjo dėstyti matematiką. Iškart atsirado dėstytojų poreikis. 1952 m. Fizikos-technikos institute buvo papildomai įsteigti du sektoriai - Fizikos, matematikos ir astronomijos bei Techninės fizikos. 1951 m. Leningrade (dabar - Sankt Peterburgas), vadovaujant prof. Jurijui Linikui, apsigyniau mokslų kandidato disertaciją ir pradėjau dirbti Vilniaus universitete. Po metų perėjau į Fizikos-technikos instituto Fizikos, matematikos ir astronomijos sektorių, kuriam vadovavo Adolfas Jucys, bet likau puse etato (ir visu darbo krūviu) universitete. Institute ir tuometinėje Lietuvos mokslų akademijos sistemoje buvau vienintelis matematikas.
Po kelerių metų subrendo fizikai, pradėjo dirbti mano mokiniai, atsirado reikalas Vilniuje kurti atskirą Fizikos ir matematikos institutą. Tai buvo 1956 m. ruduo. Kartu stiprėjo ir aukštųjų mokyklų matematikai.
Kaip palygintumėte skirtingų socialinių santvarkų, įvairių ekonominių sistemų privalumus ir trūkumus mokslo plėtotei? Totalitarinėje sistemoje valstybė pati rūpinosi mokslu, jį finansavo. Mokslui buvo skiriama daug dėmesio, kai reikėjo ‘kovoti’ su kita socialine sistema - Vakarais. Dabar yra kitaip, kartais gali atrodyti, kad mokslas visuomenei nelabai reikalingas. Tiesa, laisvosios rinkos ekonomikos sąlygomis atsiranda ir kitų mokslo finansavimo šaltinių, daugėja tarptautinio bendradarbiavimo. Tačiau įdomu išgirsti Jūsų nuomonę.
Ne taip jau paprasta atsakyti į šiuos klausimus, tai galėtų būti visos diskusijos tema. Juk kalbant apie buvusios Tarybų Sąjungos mokslą, neišvengiami ir branduolinio ginklo kūrimo, ir kiti kariniai reikalai. Amerikiečiai, jei neklystu 1956 m. pareiškė, kad jie pirmieji paleis dirbtinį Žemės palydovą. Rusai nieko neskelbė, bet 1957 m. spalį į Žemės orbitą išskriejo pirmasis jų dirbtinis palydovas. Amerikoje kilo kone psichozė: kaip rusai mus galėjo aplenkti! Amerikiečiai mokslo ir kosminės erdvės tyrinėjimo reikalams metė milžiniškas lėšas. Tarybų Sąjunga buvo nelinkusi pasiduoti, prasidėjo beprotiškas lenktyniavimas.
Totalitarinėje sistemoje valstybė mokslui, kuris buvo siejamas su dviejų priešiškų politinių ir socialinių sistemų lenktyniavimu, skirdavo labai daug lėšų.
Norima, kad mokslas tarnautų valdžiai. Kiek tarnavo Tarybų Sąjungoje - kitas reikalas. Būdavo, kad ir ne visai tarnaudavo. Prisiminkime Tarybų Sąjungos disidentus mokslininkus, iš jų žymiausią - Andrejų Sacharovą. Maskvoje buvo daugiau tokių disidentų, nes tuometinė valdžia labiau atsižvelgdavo į TSRS MA, o ne į sąjunginių respublikų akademijas. Mokslininkai visada turi tam tikro savarankiškumo.
Čia nekalbėsiu apie ideologinius antpuolius prieš genetiką, biologiją, kibernetiką. ‘Keliaklupsčiavimu Vakarams’ labai lengvai buvo galima apkaltinti ištisas mokslų kryptis. Tai tiesiog absurdas, susijęs su tikru viduramžišku šarlatanizmu to meto sovietiniame moksle.
Štai viename Jūsų interviu buvo rašyta apie garsų fiziką prof. Piotrą Kapicą. Jis Maskvoje drąsiai sakydavo, ką galvojo. Kodėl jis galėjo būti toks drąsus? Todėl, kad be P. Kapicos Tarybų Sąjunga nebūtų turėjusi atominės bombos. Užtat valdžia jo ir nesunaikino. Kažkas iš aukščiausios valdžios prisiminė Kapicos pavardę, girdi, reikia imti į nagą. ‘Jei norite atominės bombos, Kapicos nelieskite’, - taip buvo atsakyta. Ir nelietė. Tokio lygio mokslininkams buvo daugiau leidžiama. Žinoma, P. Kapica buvo asmenybė, kuri drįso veikti šalies mokslo politiką, bet ir jis žinojo, kiek gali sau leisti. Nėra reikalo liūtą tampyti už ūsų, savo tikslų galima siekti ir kitaip. Šiaip ar taip su didžiausiais mokslininkais anoje sistemoje buvo skaitomasi, jie turėdavo daugiau laisvės.
Lietuvoje sąlygos buvo daug sudėtingesnės, nes pokario metais ginklu pasipriešinta tarybų valdžiai, todėl lietuviais buvo mažiau pasitikima. Čia reikėjo sumaniau laviruoti, būti atsargesniems. Tai, kas buvo leidžiama Maskvoje, Lietuvoje buvo beveik neįmanoma. Tačiau moksle norintys dirbti, galėjo tai daryti. Nekalbu apie politinius, socialinius ar humanitarinius mokslus, kur galiojo įvairiausi ‘varžtai’.
Vis dėlto valstybės požiūris į mokslą ir mokslininkus tada ir dabar, bijau, ne dabarties naudai. Kad ir mokslininkų atlyginimai. Nenoriu lyginti su dabartiniais atlyginimais, bet prisiminkime, kaip buvo apmokamas mokslininkų darbas anais laikais. Docentas, turintis 10 metų darbo stažą, gaudavo apie 320 rublių. Profesorius gaudavo didesnį atlyginimą už respublikos ministrą. Katedros vedėjo atlyginimas buvo 500 rublių, o ministro - 430 per mėnesį. Pirmos kategorijos universiteto rektorius, jeigu buvo mokslų daktaras, gaudavo 600 rublių. Tiek pat gaudavo ‘šventoji’ trijulė: sąjunginės respublikos komunistų partijos pirmasis sekretorius, ministrų tarybos pirmininkas ir Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas. Tiesa, pastarieji turėjo tam tikrų priedų ir privilegijų. Tačiau formaliai tie atlyginimai buvo vienodi. Respublikos mokslų akademijos prezidentas gaudavo dar daugiau - 900 rublių. Akademijos mokslinis sekretorius gaudavo 800 rublių. Nekalbu apie priedus už akademiko vardą, deputato pareigas ir t. t.
Blogiau buvo dėl mokslo aprūpinimo aparatūra, reagentais, medžiagomis. Jei sritis siejosi su kariniais užsakymais, buvo skiriami labai dideli pinigai.
Tikriausiai matematikus bet kurioje santvarkoje sunku apkaltinti ideologinėmis ‘klaidomis’?
Tarybų Sąjungoje užkliuvo taikomoji statistika, ji buvo persekiojama, o Andrejui Kolmogorovui net teko muštis į krūtinę. Ši kryptis susijusi su sociologiniais tyrinėjimais ir sistemai nepalankiais duomenimis. Buvo ‘kalta’ ne pati matematinė statistika, bet jos taikymas.
Man pačiam savo darbuose nė karto neteko cituoti nei Lenino, nei Markso - niekas iš manęs ir nereikalavo. Užjaučiu humanitarus, kuriems reikėjo cituoti. Tiesa, kartais būdavome priversti pasakyti vieną kitą komplimentą rusų mokslui, bet oficialiai ir to gal niekad nesu pasakęs. Dabartiniai tos praeities ir sistemos vertintojai viską pernelyg supaprastina ir net suprimityvina. Juk ta pati sistema keitėsi, vienokia buvo iki Stalino mirties, kai kiekvienu momentu kiekvieną galėjo sutrinti, sunaikinti fiziškai, kitokia buvo Chruščiovo ar Brežnevo laikais. Liberalizacija ėjo vingiais, bet jos būta. Paskui atėjo ‘perestrojka’, prasidėjo imperijos griūtis.
Ne mokslo vertinimas, bet nuvertinimas Kaip vertinate nepriklausomybės laikų mokslo procesus Lietuvoje?
Esame laisvesni, daug gero nuveikta Lietuvos moksle. Kita vertus, pasakysiu tiesiai: mokslą dažnai tvarko, švelniai tariant, nepakankamai kompetentingi asmenys. Kad ir Seimas: ar daug ten išmanančių mokslo reikalus? Tada ar reikia stebėtis, kad dabar moksle turime daug problemų. Ne tuo keliu nuvažiavo mūsų mokslas.
Kaip vertinate tarptautinį mokslo ekspertavimą? Dažnai girdime, kad labai svarbu kviestis kitų šalių ekspertus, nes mūsų mokslininkai negali būti objektyvūs: maža šalis, visi tarpusavyje susiję įvairiais ryšiais ir interesais?
Kas yra tie garbinami tarptautiniai ekspertai? Nepriklausomybės pradžioje, kai dar buvau aktyvus mokslininkas, pamėginta įvertinti mūsų mokslo institutus. Norvegai vertinti Matematikos ir informatikos institutą atsiuntė docentą, kurio mokslinių darbų niekas nė girdėti negirdėjo, nes jų ir nebuvo. Jis mus ‘vertino’. Atėjo su mumis tartis, kaip čia ką vertinti. Mes jam patarėm.
Ar vienintelis toks atvejis? Tarptautiniai ekspertai juk taip pat nėra nepriklausomi, juos galima paveikti. Dažnai atvažiuoja ekspertai iš visai kitos sistemos - pagal kokius kriterijus jie gali vertinti? Nereikia perdėti tų užsienio ekspertų reikšmės ir kompetencijų. Mumyse daug baudžiauninko psichologijos: mes neišmanėliai, o štai ateis visažinis ekspertas ir mus įvertins. Nesąmonė.
Ar galėtumėte pasakyti, kaip reikėjo daryti, kas buvo daroma ne taip mūsų mokslo organizacinėje veikloje? Juk visų reformų padariniai skaudūs, tačiau mąstant apie ateitį jos neišvengiamos.
Dabar mokslininkai vertinami pagal straipsnius, išspausdintus ISI žurnaluose. Faktiškai tai kova dėl kelių dvokiančių centų. Tai ne mokslo vertinimas, bet nuvertinimas, skatinantis pavyduliauti vienas kitam. Kad tik daugiau straipsnių, o kas juose - nesvarbu. Kadangi pasaulyje yra daug tų ISI žurnalų, tai praktiškai gali prakišti bet kokią ‘chaltūrą’. Nei Prancūzija, nei Vokietija, nei Didžioji Britanija nesivaiko tos ISI sistemos, o Japonija išvis nežino, kad egzistuoja tokia mokslo vertinimo nesąmonė. Ta proga norėčiau priminti vokiečių matematiką Bernardą Rymaną, kuris per visą gyvenimą parašė 15 memuarų, t. y. straipsnių. Buvo ir daugiau, bet mažesnių publikacijų. Kiekvienas tų straipsnių matematikoje atvėrė po naują tyrinėjimų kryptį. Tačiau pagal dabar galiojančius reikalavimus B. Rymanas nebūtų atestuotas, mūsų universitetuose negautų profesoriaus vietos.
Ir Ponui Dievui Lietuvoje būtų striukaKažkas pasakė, kad pagal Lietuvoje mokslininkams įteisintus kriterijus nebūtų atestuotas ir Albertas Einšteinas.
Yra ‘juodas’ amerikiečių anekdotas, kodėl Dievas negalėtų būti profesoriumi, vertinant pagal dabartinius formalius kriterijus. Lietuvai jis tinka labiau negu Amerikai.
Tad kodėl Dievas negalėtų būti profesoriumi bet kuriame Lietuvos universitete?
Pažiūrėkime, ką sako amerikiečiai. Taigi Dievas negalėtų gauti profesoriaus vietą, nes turi tik vieną publikaciją - Šventąjį Raštą, ir tas parašytas hebrajiškai. Jis nieko necitavo - labai blogai. Šis darbas nebuvo apžvelgtas jokiame referuojamame žurnale. Kai kas net abejoja, ar Jis pats parašė. Labai abejotinos pastangos bendradarbiauti su kitais, mokslo bendruomenė labai vargo, pritaikydama to darbo rezultatus. Visagalis nė karto nesikreipė į etikos komisiją, kad gautų leidimą savo darbe eksperimentuoti su žmonėmis. Kai vieno eksperimento rezultatus paskandino tvanas, Dievas, pasitelkęs Nojų, tą patį eksperimentą pakartojo atkurdamas gyvybę žemėje su kitais objektais. Jis retai teikdavosi ateiti į auditoriją - liepė studentams patiems skaityti Jo knygą. Kai kas sako, kad Jis turėjo sūnų, kuris vietoj Jo dėstė Jo paskaitas. Jis pašalino pirmus du savo studentus už tai, kad jie mokėsi iš pažinimo medžio. Dievas savo studentams iškėlė tik dešimt reikalavimų, bet ir tų jie nesilaikė. Jo įstaigos darbo valandos buvo nereguliarios, ir tos pačios dažniausiai buvo leidžiamos kalno viršūnėje…
Būtų gerai, kad ir profesorius Kubilius sukurtų panašius pamokomus bylojimus.
Kai jau visai niekam netiksiu, gal ir pradėsiu kurti.
Kai valdiškos institucijos tik kliudo moksluiAr galima kalbėti apie tam tikrą mokslo sistemos autonomiškumą? O gal autonomijos sąvoka tinka tik universitetų teisėms, bet ne prievolėms, apibūdinti?
Yra autonomija ir yra suverenitetas. Suverenitetas priklauso valstybei, kitaip ir būti negali. Universitetai gali būti tik autonomiški. Blogai, kai aukštosios mokyklos nori būti suverenios. Niekur pasaulyje taip nėra. Gali būti autonomija, bet ji yra įvairaus laipsnio, priklauso nuo santvarkos. Joks universitetas negali būti aukštesnis už valstybės valdžią.
O jei universitetas privatus?
O kas jam skiria pinigus? Kieno pinigai, tas ir muziką užsako. Dabar visur girdžiu apie ‘laisvą’ Lietuvos spaudą. Aš ją pavadinčiau ne spauda, o savispjauda. Ar jūs matėte, kad mūsų spauda rašytų ką nors gero? Jeigu koks nesusitupėjėlis sudegina aukštojo mokslo diplomą, tai išpučiamos didžiausios istorijos. Pagaliau kur ir kas matė tą ‘laisvą’ spaudą? Laisva gali būti nebent mažoji spauda, visa didžioji ‘sėdi’ savininko kišenėje.
Tai gal bent jau pinigų turėtojai ir davėjai yra laisvi?
Irgi priklausomi nuo klanų.
Sugadintą daiktą reikia išmesti arba taisyti. Mokslo reikalus šiandien reikia taisyti. Kaip?
Žinoma, reikia taisyti, bet ar mano patarimų kas klausys? Tai, ką dabar kalbu, savo metu aš kalbėjau iš aukštų ir aukščiausių tribūnų, bet dabar mano minčių niekam nereikia. Jau mano amžius toks, kad kai kurie jaunesni su mielu noru mane įsodintų į rogutes ir išvežtų į mišką. Laimei, negaliu skųstis sveikata.
Ne tik nesiskundžiate, bet dar pakviestas atsisėdate į prezidiumą, kaip kad šiandien atidarant Jūsų mokinio Vytauto Statulevičiaus atminimui skirtą 9-ąją tarptautinę Vilniaus tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferenciją. Pasakėte sveikinimo kalbą Vilniaus svečiams.
Lietuvos mokslas nuėjo ne tuo keliu, ir man dėl to pikta. Daugelio valdiškų institucijų darbuotojams įteikčiau atleidimo lapelius - tegul netrukdo Lietuvos mokslui. Pikčiausia, kad mokslo žmonių nuomonė tiems protuoliams - nė motais.
Esate prieš bet kokią valdžią?
Valdžia reikalinga, bet mokslo likimą reikėtų spręsti atsakingiau.
Turėtų tarnauti mokslo, o ne grupuočių interesams, čia reikia su Jumis sutikti. Kiek Jūs pats esate laisvas kaip asmenybė?
Esu pensininkas - ką noriu, tą darau. Visiškai laisvas žmogus. Jei nuo ko ir priklausau, tai nuo šeimos, draugų (nors daug jų ir neturiu).
Žodžiu, galite laisvai reikšti savo mintis, tik ne visi nori jų klausytis?
O kodėl turi norėti klausytis pensininko? Bet man pakanka pilietinės drąsos pareikšti savo nuomonę. Nors netriukšmauju, su savo nuomone niekur nelendu. Turiu savo darbą, jį dirbu ir esu patenkintas. Dėstau Vilniaus universiteto studentams, šį tą rašau. Man to užtenka.
Tačiau juk yra žmonių, kuriems Jūsų nuomonė svarbi, kurie nori ją išgirsti?
Būna tokių žmonių. Neseniai buvo susirinkę Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto alumnai. Kuriasi alumnų organizacija. Buvo sukviestas posėdis. Mane paprašė papasakoti apie tuos laikus, kai tie alumnai dar nebuvo pradėję studijuoti. Kalbėjau apie tai, kaip buvo studijuojama karo metais. Viena žurnalistė tas mintis užrašė, aš pakoregavau, ir Šiaurės Atėnuose birželio 3 d. buvo išspausdintas didelis straipsnis. Žinoma, 45 minučių man buvo per maža viską išdėstyti, bet žmonės klausė, sukėlė ovacijas.
Mokslas prasideda nuo naujų žinių kūrimo Nuo Vilniaus universiteto įkūrimo laikų? Tačiau juk ir Vytauto laikais prie Vilniaus katedros buvo įsteigta mokykla, veikiausiai joje buvo mokoma ir matematikos pradmenų.
Pradžia jau parašyta, ir tą mano paprašytas padarė Aleksandras Baltrūnas, jau amžinąjį atilsį. Parašė apie lietuvių liaudies matematiką. Yra skaičiavimo sistemos, įdomu, kad lietuviai jau senovėje ėmė naudoti dešimtainę skaičiavimo sistemą, bet išsaugojo ir dvidešimtainės sistemos liekanas. Lietuvių kalboje turime vienuolika, dvylika… ir taip iki dvidešimties, bet išliko vienas, du ir t. t. panašiai yra išlikę prancūzų kalboje, dar kai kuriose kitose. Panašių įdomių faktelių yra ir daugiau.
Antrą straipsnį būsimajai matematikos istorijai taip pat turiu. Tai Broniaus Riaubos straipsnis, skirtas tai matematikai, kuri gyvavo iki Vilniaus universiteto (akademijos) įsteigimo 1579 metais. Pirmoji mokykla Lietuvoje buvo įsteigta po krikšto 1387 m. prie Vilniaus katedros. Ten jau buvo mokoma ir matematikos.
Ką matematikos mokslo istorijoje Lietuvoje pakeitė universiteto įsteigimas?
Matematikos mokslo Lietuvoje dar nebuvo ir įsteigus universitetą. Matematika buvo dėstoma, kai kuriais laikotarpiais ji niekuo nesiskyrė nuo kitų kraštų universitetinės matematikos, bet originalių darbų nėra. Jie tikriausiai būtų pasirodę, jeigu 1832 m. nebūtų uždarytas Vilniaus universitetas. Visoje Europoje tada buvo didžiulis gamtos, tiksliųjų mokslų pakilimas, tikriausiai ir Vilniuje būtų jie iškilę. Deja, dėl nepalankių istorinių sąlygų to neįvyko, tad ir apie tų laikų lietuvius matematikus galime kalbėti tik kaip apie mėgėjus. Buvo Zigmantas Revkovskis, tiesa, lenkų tautybės, bet jau parašęs šiokių tokių darbų. XIX a. galime kalbėti apie Antaną Baranauską kaip matematiką.
O Pranciškus Norvaiša?
Buvo tik profesorius, bet ne mokslininkas. Mokslininkų matematikų nebuvo. Mokslininkais vadinu tuos, kurie užsiimdavo matematine kūryba. Turi būti nauji, originalūs darbai, atskleidžiantys ligi tol nežinotus dalykus, tada galima kalbėti apie mokslą. Vertinu pagal šį kriterijų. Net jei ir buvo rašomi matematikos vadovėliai (jie galėjo būti labai kūrybiškai parašyti) tai dar ne mokslas. Tai tik žinomų dalykų išdėstymas, o ne naujo kūryba.
Tačiau kūryba - opus dalykas, nes vienam vertintojui tai gali būti ne kūryba, o kitam - sektinos pastangos.
Žinoma, kad kūrybai taikomi kokybės reikalavimai: gali būti vertinga, bet pasitaiko ir nelabai reikšmingos. Štai Mokslo Lietuvoje buvo spausdinami matematikos mėgėjo Geniaus Strazdo uždaviniai ir žaidimai: daugelis iš jų įdomūs. Tai kūryba, bet ne mokslas.
Vertintoja - matematikų bendruomenė?
Suprantama, kad vertinti turėtų matematikos esmę suvokiantys žmonės. Tada ir nekyla daugelio klausimų. Laikas, istorija dažniausiai išryškina tikrąsias vertybes, viską sustato į deramą vietą. Kai kam pasiseka moksle palikti pėdsaką.
Tačiau daug kas priklauso ne nuo žmogaus valios ir net kartais ne nuo tikrosios jo darbų vertės. Juk ta vertė gali priklausyti nuo visuomenės poreikių, o jei poreikiai nepribrendę, tai ir geri darbai nėra aktualūs. Juk nėra paprasta nuspėti, kaip plėtosis kai kurios technikos šakos, pramonės reikalai.
Matematikos vystymuisi užsakymus duoda gyvenimo praktika, visuomenės poreikiai. Vis dėlto matematika turi ir savo vidinę logiką ir savaip sutvarko įvairius faktus. Per tarpinius ir kitus mokslus sutvarkyti rezultatai dažnai vėl grįžta į praktiką.
Kai šienapjūtė - šventėIr pabaigoje, gerbiamasis Profesoriau, ko tikitės iš šios konferencijos, kurioje turėjau malonumą Jus kalbinti? Jums tai šventė, o gal šienapjūtė?
Ir šventė, ir darbymetis. Man tenka organizuoti vieną sekciją - Tikimybinės skaičių teorijos. Prie jos atsiradimo ir aš prisidėjau, ji dar negęsta. Yra ja užsiimančių matematikų, ir ne tik Lietuvoje. Kviečiami atvažiuoja ir kitų šalių matematikai. Malonu su jais pasimatyti. Aš jau nelabai linkęs važinėti, sunkoka vaikščioti. Konferencijose sutinku kolegų iš Prancūzijos, Vengrijos, Baltarusijos, su visais dar nebuvo progos pasisveikinti.
Mokslas turi plėtotis, o tam reikia konferencijų ir tarptautinio bendradarbiavimo.
Ačiū, Profesoriau, būtų puiku, jeigu susitiktume ir pratęstume pokalbį kitoje, 10-ojoje Vilniaus konferencijoje.
Po ketverių metų, ne tiek jau daug laiko liko. Man bus 89-eri. Manau, sulauksiu.
To vieni kitiems ir palinkėkime. Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
