Apeiginės dainos ir sakmės Rotušėje

Vilniaus etninės kultūros centras Rotušėje suorganizavo puikų renginį. Dabartinė centro direktorė Milda Ričkutė ir buvusi jo vadovė Eglė Plioplienė parengė senoviniais papročiais, dainomis ir giesmėmis, sakmėmis, pasakojimais, žaidimais, mįslėmis grindžiamą koncertinę programą. Daugelį jų mokslo ir meno žmonės vėl prikėlė naujam gyvenimui. Koncertas skirtas centro įkūrimo 15-os metų sukakčiai paminėti. Tokio centro įkūrimo didžiausias entuziastas buvo garsus profesorius Norbertas Vėlius, kurio vaidmuo jį kuriant tapo lemiamas. Į renginį susirinko gausus žiūrovų būrys. Atlikėjais pakviesta žinoma kūrybinio folkloro grupė Sedula (vadovė Daiva Steponavičienė) ir Klaipėdos Etnokultūros centro folkloro ansamblis Kuršių ainiai (vadovė Jolita Vozgirdienė). Programa buvo pradėta tema apie pasaulio sukūrimą. Ją plėtojant Sedula padainavo Vidury lauko grūšlė augo, kalėda, o kartu su Kuršių ainiais ir saulės išvadavimo dainą su elnio devynragio motyvu, kurio, pagal senovinį paprotį šiaudinis maketas su ant ragų degančiomis žvakėmis ir pasirodė žiūrovams dainos metu.

Tada iš Kuršių ainių žiūrovai išgirdo sakmę Kam elniui ragai. Gana ilgo vakaro metu skirta dainų ir pasakojimų pirmykščiams verslams – medžioklei, drabužių gamybai, taip pat įvairiems žaidimams. Įdomu tai, kad Žemaitijoje vis dar girdėti seniai jau išnykusių mūsų narsių giminaičių kuršių atgarsiai. Ten tebeturime daugybę su jais susijusių vietovardžių – nuo Kuršėnų iki Kuršų. Per Užgavėnes tebevalkiojamas kuršis, senoviniuose kapuose randama daugybę jų apyvokos daiktų, papuošalų. Beje, jų vardas išliko ne tik Žemaitijoje, bet ir Skandinavijos šalyse. Švedijoje atkasta jų papročiu statytų statinių. Gyvi jie yra ir labai senoje giesmėje, panašioje į mūsų giesmę, kur prašoma, kad Dievas gelbėtų nuo karo, bado ir maro.

Tačiau ten prašoma gelbėti ir nuo kuršių, kurie, būdami drąsūs jūrininkai, plėšikaudami savo laivais pasiekdavę net Danijos Bornholmo salą. Matyt, ne veltui danų karalius 854 m. puolė kuršių Apuolės pilį, kur pagrobė labai daug sidabro. Lietuvoje sidabro kasyklų niekada nebuvo, gal jis tik atsiėmė savąjį? Vakaro metu pašokta ir apeiginių šokių, utatota apie šilo mešką, kukuota apie gegutę ir sakalėlį, o priedainį žalia rūta, kalėda kartojo visa salė. Be abejo, dalis tų pasakojimų, sakmių, dainų buvo bendros arba panašios į kuršių, o ypač Kuršių ainių parodyti kuršių nakties žvejų papročiai, papasakoti jų burtai. Galiausiai visi burtai, sakmės, dainos pažadina saulutę, atvyksta Kalėdos, pereinama iš senų metų į naujus, galima grįsti jievaro tiltą, kurį mūsų meno žmonės sovietmečiu išdrįso įtraukti net į Dainų šventės repertuarą. Žinoma neapsieta ir be orų spėjimų, kurių šiemet labai reikia, nes sinoptikai visai susipainiojo: kai sako šals – lyja, kai sako lis – pasirodo šerkšnas. Bet prieš tokias šventes nevainokime mūsiškių sinoptikų – vokiečių mokslininkai nustatė, kad jų orspėjai tik dviem procentais tikslesni už senolių pramatymus. Kad ir kaip ten būtų, į žiemos rudenį žmonės po vakaro išėjo gerai nusiteikę.

Juozas Elekšis

„Kuršių ainiai“ vilniečiams mažiau žinomi, bet buvo sutikti labai gražiai