MOKSLASplius.lt

Laiko vėjuose

2006 m. minėjome Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein, 1831–1904) 175-ąsias gimimo metines, 2007 m. – Hermano Zudermano (Hermann Sudermann, 1857–1928) 150-ąsias, šiemet sukanka 80 metų nuo Zudermano mirties. Abu biografiniais ir kūrybiniais ryšiais susiję su Mažąja Lietuva. Knieti pasakyti, kad abu įsipynę, o gal ir gerokai įaugę į lietuviškąją kultūrą, bet tai gal būtų per drąsus pasakymas. Kai iš 60 studentų tik trys ar keturi žino, kad J. Zauerveinas yra Mažosios Lietuvos himno Lietuvninkai mes esam gimę, faktiškai antrojo Lietuvos himno autorius, tai galima ir suabejoti. Įaugę tiek, kiek jų kūrybos ir asmenybių buvimą jaučiame savyje, kiek matome dabartinės Lietuvos mokslo ir kultūros kraštovaizdyje.

O juk matome. Nesiimdami vardyti visų šioms asmenybėms skirtų ar su jomis susijusių renginių, pirštu dursime kad ir į du paskutiniuosius faktus. 2007 m. pasirodė Domo Kauno lyg ir nedidelė, bet labai turininga, vertingomis nuotraukomis gausiai iliustruota knygelė Hermannas Sudermannas savo ir mūsų knygose. Antrasis faktas: 2007 m. rudenį Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje buvo surengta Hermano Zudermano 150-osioms gimimo metinėms skirta paroda, tarp kurios rengėjų vėlgi pirmu smuiku grojo Domas Kaunas – jis parodai pateikė daug savo paties sukauptų rašytojo knygų bei kitos medžiagos.Afrikoje uždarbiaujantis stalius Maksas Skvirblis iš Priekulės – čiabuvių orkestro steigėjas ir vadovas

Taigi geresnį pašnekovą atminties ir atsakomybės temai aptarti vargu ar lengvai rastume. Ir vis dėlto pirmojoje pašnekesio dalyje kalbėsimės ne apie patį Zauerveiną ir ne apie Zudermaną, o veikiau apie sąlygas, aplinkybes ir aplinką, kuri formavo tokias asmenybes. Žinoma, ir kaip pačios asmenybės veikė bei kūrė atitinkamą aplinką, atliepiančią laiko vėjus. Tegul tai bus savotiška įžanga, įvadas į faktologinę medžiagą ir iš jos kylančius apibendrinimus.

Pasaulis jiems nesibaigė valstybių sienomis

Gerbiamasis Domai, ar pačiam neatrodo, kad dažnai į save žvelgiame tarsi kitų akimis? Todėl mums taip rūpi palankus, paskatinantis žodis iš šalies, geras Lietuvos įvaizdis. Patys sau tarsi nesame autoritetai. Štai jeigu mūsų rašytoją ar muziką įvertina kur nors pasaulyje, tai ir mes negailime katučių. Ir šitai galima pastebėti per visą mūsų istorijos bėgsmą. Mums visados reikėjo, kad mus pastebėtų, iškeltų į šviesą, įvertintų ar užtartų. Ir to sulaukdavome. Gal tai savotiškas nevisavertiškumo kompleksas, mus lydintis nuo amžių amžinųjų, bet juk nepaneigsi, kad mūsų tauta daug kuo skolinga kitataučiams? Per jų pastebėjimus, žvilgsnį iš šalies į Lietuvą ir patys lietuviai po truputį ėmė įsisąmoninti, kas jie esą, kuo išskirtinė Lietuvos gamta, miestai, žmonių gyvenimo būdas ir tarpusavio santykiai. Antai mozūras Motiejus Kazimieras Sarbievijus savo lotyniškai rašytose odėse ir lyrikoje parodė Lietuvos gamtos, miškų, Vilnijos apylinkių grožį. Prancūzas Žanas Emanuelis Žiliberas (Gilibert) pirmasis pradėjo tyrinėti Lietuvos florą, įkūrė pirmuosius botanikos sodus Lietuvoje (Gardine ir Vilniuje). Juzefas Ignacas Kraševskis parodė lietuviams jų istorinės praeities šloves ir prarastis. Augustas Šleicheris ir kiti vokiečių kalbininkai pirmieji atkreipė dėmesį į mirštančios tautos išskirtinę vertybę – seną ir kalbotyros mokslui nepaprastai vertingą lietuvių kalbą, vieną seniausiųjų indoeuropietiškųjų kalbų, dar gyvą išmirštančios tautos lūpose.

Taip tęsti galėčiau dar ilgai, bet juk tarėmės kalbėti apie Jurgį Zauerveiną, kilme vokietį, jo įtakas į lietuviškumo savivokos kėlimą ir stiprinimą. Juk pačią lietuviškumo sampratą jis suvokė ir kitus mokė suprasti kaip visos Europos tautinę vertybę, apskritai Europos akis kreipė į mažųjų tautų, kai kurių beišnykstančių savaiminį vertingumą pasauliui. Tad gal išties svarbu pajausti ir savo tam tikrą įsiskolinimą kitataučiams? Jei taip, tai pats laikas mokėti skolas, ką pats, gerbiamasis Domai, visa savo moksline, pedagogine bei visuomenine veikla ir darai.

Visus tuos asmenis, kuriuos pats išvardijai, noriu pavadinti vienu šiuolaikišku žodžiu, šiuo atveju bene tinkamiausiu – europiečiai. Jie nebuvo vienos kurios nors tėvynės ar šalies žmonės. Net metus į juos tegul kiek paviršutinišką žvilgsnį matyti, kad jie kuriame nors žemės lopinyje ne gyveno, bet, kaip sakė minėtasis Zauerveinas, tik buvojo. Tai Velse, tai Venduose, tai Suomiuose, tai Norveguose, o gal Nemunyčiuose – Mažosios Lietuvos lietuvininkuose. Todėl tų asmenybių matymo ir vertinimo skalė labai plati. Jie visas savo vertybes kūrė iš daugybės komponentų ir ne priešokiais. Dažniausiai gyveno savo sukurtame pasaulyje, labai erdviame ir ne visada aiškiai apibrėžtame žemėlapių kontūrais bei valstybių sienomis. Jiems pats svarbiausias buvo dvasinis pasaulis, nes jis maitino kaip mokslininkus, kūrėjus ir asmenybes. Nė vienas iš jų, kaip man atrodo, aklai nepriklausė nuo religijos dogmų, jų laisvės nevaržė politiniai apkaustai. Laisvės suvokimas ir mokėjimas ja remtis tuos asmenis ir darė europiečiais.


Bet žodis „kosmopolitas“ prie šių asmenybių nelabai limpa?


Kai kam galbūt iš dalies tiktų ir toks apibūdinimas, bet jie patys, matyt, labiau vertino pilietiškumo kategoriją, kylančią iš senosios Europos viduriniojo sluoksnio – buržua – tradicijų. Tačiau XIX a. ritantis link pabaigos padėtis ėmė sparčiai keistis. Atsirado pacifistinis judėjimas, pradėjo reikštis mažų tautų užtarėjai ir skatintojai, pačios tautos staiga ėmė suvokti, kas esančios, ir vaduotis iš jas engusių imperijų jungo. Iš baudžiauninkų ar nekilmingų miestiečių kartos iššokę inteligentai jau gana gerai suvokė savo asmenybių savitumą ir priklausomybės konkrečiai tautai svarbą. Tik prisiminkime, kaip sparčiai tautos pradeda telktis ir organizuotis Čekijoje, Serbijoje, Bulgarijoje ar Suomijoje. Švietimo organizacijos perauga į platesnius sąjūdžius, pradedamos steigti įvairios mokslo, galiausiai ir politinių tikslų siekiančios draugijos. Kaupiamos bibliotekos, archyvai, muziejai, iki tol nematytą vertę įgyja kultūros paveldas, nes tapatumui išlaikyti ir puoselėti svarbu žinoti, kur, kuo ir koks buvai vakar.


Ar turėjome jaunalietuvius

Kad ir mūsų artimiausi kaimynai jaunalatviai pradeda rinkti latvių liaudies dainas, tautosaką, telkti kalbos turtus.


Kartu su latviais Lietuvoje tokio vardo sąjūdis neatsirado, bet jam artimos idėjos sparčiai brendo. Iš jų formavosi aušrininkai ir varpininkai, tautinė veikla veržliai šakojosi. Mano galva, nuo Simono Daukanto, Simono Stanevičiaus ir Motiejaus Valančiaus lietuvių tautiniame judėjime prasideda nauja epocha, kurią tegu ir atsargiai galėtume jau vadinti jaunalietuvių išvakarėmis. Juk ir jaunalatvių judėjimas prasidėjo nuo kelių veiklesnių jaunuolių, kurie Rygos Politechnikoje susirinkę diskutuodavo jiems rūpimais klausimais, o 1856 m. paskelbė apie tos „naujos epochos“ pradžią. Viliojo pats žodis ,,jaunieji“. Ar jums teko girdėti, kad apie tą laiką Jaunosios Lietuvos (Jung Litauen) organizacija gimė ir Mažojoje Lietuvoje? Tiesa, ją sudarė iš krašto kilęs vokiečių liberalių pažiūrų jaunimas.


Man jaunalietuviais knietėtų labiau vadinti Maskvoje susitelkusius lietuvių studentus, Jono Basanavičiaus, Jono Šliūpo bendraminčius, gal net nelegalios Maskvos lietuvių studentų draugijos (1880–1910) narius, kurie domėjosi lietuvių kalba ir gimtuoju kraštu, apie tai rašė referatus, diskutavo ir veikė panašiai kaip jaunalatviai.


Pritariu. Juolab, kad Basanavičiaus ir Šliūpo kartos studentai buvo daug spalvingesnės ir laisvesnės asmenybės, išėję visai kitą dvasinės aplinkos ir gyvenimo mokyklą. Jų nebeslėgė tikra arba apsimestinė priedermė priklausyti bajorų luomui ir paisyti jo papročių.


Kitų tautų intelektualų idėjos neabejotinai veikė pirmosios modernios lietuvių tautos inteligentus.


Reikėjo būti aklam, kad nematytum, kas darosi pasaulyje. Jauni žmonės visada yra revoliucingi ir greitai perima idėjas, kurios sklando ore. Taigi ir tų pirmųjų lietuvių naujos kartos inteligentų siekius formavo pati epocha. Labai svarbu pajusti savo paskirtį tautoje, suvokti savo misiją, kai kam gal net įsisąmoninti pareigą būti savo tautos vedliu. Ir tie jauni žmonės juk neapsiriko. Tą matome ir iš jų indėlio į visos vėlesnės mūsų tautos istorijos eigą bei jos pavienius įvykius.

O kad kitų pirmiausia kaimyninių tautų sąjūdis lietuviams turėjo didelės įtakos, nekyla jokių abejonių. Lenkų, čekų, šiaurės kaimynų latvių, suomių ir estų tautiniai sąjūdžiai lietuvius nuolat stipriai veikė. Toje pačioje Rusijoje vyko šitiek judėjimų ir bruzdėjimų. Užtektų pavartyti to meto spaudą, kad įsitikintume, kokiame idėjų katile virė imperijos gyvenimas. Pasaulis jau buvo pakankamai atviras, tad, aišku, ir lietuviai negalėjo likti nuošalyje. O galių ir imlumo lietuvių tautai tikrai nestigo.


Daugelis plačiau mąstančių kitataučių suvokdavo lietuvių siekius, užjausdavo spaudos draudimo laikais, pagal išgales net padėdavo. O mes, lietuviai, ar galime pasakyti, kad taip pat su atvira širdimi žvelgdavome į kitų tautų reikalus, ar sugebėdavo ištiesti pagalbos ranką?


Pirma tokia svarbi lietuvių figūra – daktaras Jonas Basanavičius. Jis 1879–1905 m. gyveno ir dirbo Bulgarijoje, bulgarams yra labai daug nusipelnęs ir toje šalyje nepamirštas. Ar blogas pavyzdys – 1831 m. sukilimo dalyvis Ignotas Domeika, kuris Čilėje nusipelnė ir kaip švietimo reformos diegėjas, žymus geologas, mineralogas, vulkanologas, keturias kadencijas buvęs Čilės universiteto Santjage rektoriumi. Ir šiandien prisimenamas kaip Čilės garbės pilietis. Arba 1863 m. sukilimo dalyvis Jonas Čerskis. Buvo paimtas į rekrūtus, bet Omske pradėjęs geologinius ir paleontologinius tyrimus išgarsėjo kaip žymus Sibiro ir Tolimųjų Rytų tyrinėtojas. Galima vardyti dar daug mūsų tautiečių ir kraštiečių, nusipelniusių kitoms tautoms.


Kristupas Lokys – misionierius ir švietėjas


Įterpsiu vieną stebėtinai įdomų Mažosios Lietuvos pavyzdį. Jis visai ne iš mokslo srities, bet ir jame rasime tautinės bendruomenės dvasinį pasaulį skatinusių impulsų. Kalba eitų apie vieną evangelikų liuteronų misionierių. Į Berlyno misijų mokyklas nuo XIX a. antrosios pusės stodavo daug mažlietuvių jaunuolių. Rengdamiesi tapti misionieriais ir priklausomai nuo regiono, į kurį būdavo numatomi siųsti, tų mokyklų auklėtiniai išmokdavo, kelias kalbas. Jeigu rengdavosi į Indiją, mokydavosi trijų Indijos gyventojų dažniausiai vartojamų kalbų, jeigu į Pietų Afriką tekdavo keliauti, tai išmokdavo kai kurių afrikiečių kalbų. Dar kitiems tekdavo vykti į Ceiloną ar Pietų Amerikos šalis. Tie misionieriai gaudavo kunigų šventinimus, o didžiausi jų nuopelnai buvo ne verčiant tariamus pagonis į krikščionis, kaip to meto laikraščiai rašydavo, bet jų švietėjiška veikla.

Tai štai Kristupas Lokys (1860–1921), kilęs iš Nelaimiškių kaimo (buvusio Tilžės apskrityje), J. E. Gossnerio misionierių mokykloje Berlyne įgijo specialų parengimą ir 1888 m. atsidūrė Indijoje. Mokėjo hindi, mindari ir gauvari tautų kalbas. Jaunas misionierius Khutitolyje įrengė mažą parodomąjį ūkį, ligoninę, pritapo prie vietos žmonių, susivokė rūpesčiuose ir panoro padėti jiems gyventi kitaip. Matydamas, kad dažnos sausros išdegina žemę, vanduo nusenka, karvės užtrunka ir žmonės vargsta, Kristupas Lokys pasiūlė užtvenkti upę. Bet liūtys užtvanką pralaužė. Tada Lokys vadovavo antros užtvankos statybai. Ir ką gi? Įrengė irigacijos stotį ir devynių mėnesių sausrą pavyko įveikti. Paliko ir daug kitų gerų darbų prisiminimų. Pavyzdžiui, išmokė karvių mėšlą vartoti ne kurui, o laukų tręšimui.Kristupo Lokio šeimos portretas, 1904 m. Jis Indijoje išbuvo iki Pirmojo pasaulinio karo.


Kas tai dabar pamena? Ar žinoma kokių nors atgarsių?


Atgarsių yra. Ir dar kokių! Evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Kalvanas, ne taip jau seniai miręs, kartą nukeliavo į Bažnyčios konferenciją Afrikoje. Prie jo prieina indas krikščionis, dvasininkas, ir sako, kad toje Indijos valstijoje, iš kurios jis atvykęs, yra pastatyta labai moderni užtvanka, pavadinta Lokio vardu. Praėjus kone šimtui metų prisimenamas misionierius iš mūsų krašto, jo nuopelnai indams. Štai tokiu būdu jis pagerbiamas. Ar ne gražus mūsų tautiečio gyvenimo įprasminimo pavyzdys?

Kristupas Lokys į misiją tolimojon Indijon išvyko dar jaunuolis, be žmonos. Atėjus laikui panoro vesti. Rašo laiškus artimiesiems, prašo padėti jam rasti nuotaką lietuvaitę. Apie nuotakos paieškas kalbama plačiai, ir kandidatė atsišaukia. Tai Urtė Baltrytė nuo Kretingalės, kuri pasiryžta ir išvyksta į Indiją. Jaunuolius sutuokė kitas misionierius. O nuvykusi Urtė nesėdi be darbo, pradeda rankdarbių pamokas, moko vietines mergaites namų ruošos dalykų.