Laiko vėjuose
Maža to. Būdami vietos gyventojų ir gamtos apsuptyje, Lokiai semiasi kitų tautų išminties ir patirties, akylai stebi egzotišką pasaulį. Jie pradeda rašyti į Mažosios Lietuvos laikraščius puikius pažintinius straipsnelius apie Indijos vietovės, kurioje gyveno, gamtą, žmones, jų papročius, gyvenimo būdą, vietines religijas, gamtines sąlygas. Juk tai pati pirmoji mūsų orientalistinė literatūra.
Na, ne visai pirmoji.
Žinau, ką pats turi galvoje. Andrių Rudaminą, jėzuitą, jau XVII a. misionieriavusį Kinijoje. Bet evangelikų liuteronų misionierių straipsniai ir įvairios brošiūrėlės buvo pirmoji mus pasiekusi lietuviška literatūra. Kristupas Lokys rašo net tik Klaipėdos ir Tilžės laikraščiams, bet prašo rinkti aukas bei atsiųsti jam dūdų, nes norįs kurti orkestrą. Kvietimas buvo išgirstas. Mažojoje Lietuvoje renkami pinigai, perkamos dūdos, siunčiamos į tolimąją Indiją. Kristupas Lokys įkuria orkestrą, šviečia ir prusina vietinius žmones, aiškina, kieno geru ir iš kur tie instrumentai atkeliavo.
1902 m. Lokiai pirmą kartą grįžo atostogų kartu su 6 Indijoje gimusiais vaikais. Jie buvo krikštijami trijų tautų vardais: lietuvių, vokiečių ir indų. Pati gražiausia mergaitė buvo Marta Rūta Dajamani. Kadangi mažiausias kūdikis buvo tik gimęs, tai Lokiai kartu pasiėmė indą mokytoją Stefaną Khariya Samadą iš Bengalijos, kad padėtų kelionėje. Žmonės iš toliausiai lėkdavo pasižiūrėti stebuklo – gyvo indo, vilkinčio savo įprastais drabužiais. Tilžės fotografai išleido net atvirukų (aš jų turiu).
Tas indas svečiavosi gerą pusmetį, nuolat keliavo po įvairiose krašto vietose rengiamus susirinkimus, kuriuose pasakojo apie Indiją ir savo tautiečius, žinoma, ir misijų reikalus, skatino aukoti lėšas. Atsisveikindamas indas parašė eilėraštį, o Urtė Lokienė jį išvertė į lietuvių kalbą ir paskelbė Tilžės laikraštyje. Tai buvo pirmas indų eilėraštis lietuviškoje spaudoje. Paklausykit, kaip jis skamba:
Jau su Dievu, miela Lietuva,
Lietuva, su Dievu!
Gero tyriau tavyj’ gana,
Gavau daug dovanų.
Surišai meilės ryšiais mane tu,
Todėl man skirtis yr’ skaudu,
Lietuva, su Dievu!
Gal šiose eilutėse poezijos ir nedaug, tačiau nuoširdumo – per akis. Grįžęs į tėvynę indas vietos laikraštyje aprašė kelionės įspūdžius. Būtų įdomu juos perskaityti. Gal tai iš viso pirmoji publikacija apie Lietuvą ir indų spaudoje?
Kristupas Lokys buvo labai šviesus ir akylas žmogus. Jis suvokė bismarkinės germanizacijos padarinius tuometėje Vokietijoje, matė būtinybę steigti organizaciją, kuri šviestų žmones, rūpintųsi ligoniais, neturtėliais, skatintų blaivybę. Tokia organizacija Sandora buvo įsteigta 1904 m. Klaipėdoje.
Lokys antrą kartą grįžo atostogų 1914 m., bet prasidėjo karas, ir jis buvo paskirtas Vanagų kunigu. Iš ten kilusi Ieva Simonaitytė, kurią K. Lokys globojo, skatino visuomeninei veiklai ir spaudos darbui. Jis iškart suprato naujuosius politikos vėjus ir ką jie gali atnešti lietuviams. Vos tik 1919 m. Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, kunigas K. Lokys nedvejodamas pareiškė, kad ir pats dalyvaus lietuvių sąjūdyje, o Vanagų parapija bus lietuviška. Šeimoje kalbėjo tik lietuviškai, jo dukra vėliau tapo šaule. Kristupas Lokys mirė 1921 m., palaidotas Vanagų kapinėse. Aplankykite. Ant jo kapo pamatysite įdomų paminklą – variu apkaltą didelį kryžių.
Taigi epocha suformavo neeilinę asmenybę. Mes įpratę pirmiausia pastebėti ir vertinti tik intelektualus, žinomus rašytojus ir akademikus, tarp kurių išties buvo labai iškilaus masto istorijos veikėjų bei dalyvių. Bet nereiktų pamiršti ir kitų, visai ne universitetinio lygmens žmonių, kurie dirbdami visai kitus darbus taip pat suprato savo misijos svarbą ir mokėjo ją tinkamai atlikti.
Gal tie prie paprastų žmonių arčiau esantys asmenys – kunigai, misionieriai, mokytojai – kartais darydavo didesnį poveikį negu universitetų profesoriai.
Noriu papasakoti apie mažlietuvių Švelnių giminę. Erdmonas Švelnius buvo misionierius Pietų Afrikoje. Misionieriais tapo ir keturi jo sūnūs: Teodoras, Povilas, Jurgis ir Jonas. Tėvas daug rašė lietuviškiems laikraščiams, lankėsi gimtinėje, bet 1910 m. mirė ir visiems laikams atgulė svetimame Transvalyje. Sūnus Povilas buvo labai gabus afrikiečių kalboms, į jas vertė tikybinę literatūrą. Už ypatingus nuopelnus Pretorijos universitetas Keiptaune jam suteikė filosofijos daktaro garbės vardą. Jis yra pirmasis Mažosios Lietuvos lietuvis, nusipelnęs tokio aukšto tarptautinio pripažinimo.
Tačiau kultūrtrėgerių gerąja prasme būta ir tarp žemesnio socialinio sluoksnio atstovų. Dar studentavimo laikais rinkdamas dokumentinę medžiagą vienoje kaimo sodyboje radau egzotišką Priekulės staliaus Makso Skvirblio nuotrauką. Sulaukęs dvidešimties jis 1907 m. išvyko uždarbiauti į Rytų Afriką, ten statė misijų stotis, seminarijas, bažnyčias ir kitokius pastatus. Buvo aktyvus Priekulės jaunimo draugijos veikėjas, tad ir Afrikoje nerimo. Skvirblis įsteigė vietinio jaunimo dūdų orkestrą, jam pats ir vadovavo. Priekuliškis ne be nuotykių grįžo į tėviškę ir dabar ilsisi Gavelių kapinaitėse. Gaila, kad man pavyko rasti tik menkus jo afrikietiškų nuotraukų likučius.
Net ir blogybės nebūna absoliučios Jau vien iš Jūsų pateiktų pavyzdžių akivaizdu, kad lietuvių tauta nebuvo vien tik gavėja ir kitų tautų mokslinių, kultūrinių ir dvasinių turtų vartotoja. Ir patys kai ką kitoms tautoms sugebėdavome duoti.
Blogiausia, kad savo turimos turtingos ir įdomiausios medžiagos beveik nenaudojame, tinkamai ir plačiau nepagarsiname. Trūksta mokslo žmonių, o esančių rankos per trumpos. Neimli ir nepatikli, pernelyg sustabarėjusi dabartinės Lietuvos katalikiška aplinka, bijanti bent kiek išsilenkti iš pramintų vėžių ir pabraidyti toliau savo parapijos ribų. Jei sugebėtume į pačius save giliau pažvelgti, galėtume pasirodyti įdomūs Europai ir net dar tolimesniam pasauliui. Žinoma, tam reikėtų parašyti ir į anglų kalbą išversti patrauklių knygų, jas publikuoti ne tik popierine, bet ir skaitmenine forma.
Taigi epocha formuoja žmogų. Tokią išvadą galima padaryti iš to, kas pasakyta. O kiek pats žmogus pajėgus keisti epochą?
Be žmogaus pastangų epocha nesikeičia. Tačiau niekas nevyksta be motyvų, orientyrų ir aiškiai užsibrėžto tikslo. Dar reikia ir pribrendusių sąlygų. Užtektų prisiminti, kaip sparčiai keitėsi lietuvių tauta, kuri po pralaimėto 1863 m. sukilimo tokia užguita ir įbauginta, vos 20 metų praėjus, jau prabilo J. Basanavičiaus Aušra. Tiesiog revoliucinis proveržis. Įsibėgėjo ir suklestėjo gerai aprūpinta idėjų kalvė, nenumaldomai artinusi ir 1905, ir 1918 metus.
Ir nepaisant to, kad nuo 1864 m. buvo uždrausta lietuvių spauda lotyniškąja abėcėle.
Spaudos draudimas turėjo ne vien neigiamų padarinių. Oficialios, cenzūruojamos spaudos nebuvimas išlaisvino žmones, kūrybos pasaulyje jie išmoko gyventi ir reikštis be išorinės bei vidinės kontrolės. Tai kas, kad tos slapta Rytprūsiuose leidžiamos lietuviškos knygelės neišvaizdžios, užtat kokio jos turinio. Tos knygelės Lietuvos gyventojus parengė ne tik carinių, bet ir sovietinių laikų rezistencijai.
Nepamirškime, kad po sukilimo numalšinimo mūsų nekenčiami cariniai engėjai bet kuria kaina lietuvius stengėsi atplėšti nuo lenkų įtakos, taip pat lenkų kunigų. Vanduo buvo pilamas ant lietuviškojo tautiškumo stiprinimo malūno menčių. Atskirtis nuo lenkų didino lietuvių tautinį sąmonėjimą.
Carizmo strategija buvo silpninti bendrą frontą, skaldyti lietuvių ir lenkų solidarumą. Cariniai valdininkai nesuvokė savo politikos padarinių, tarsi būtų užsimerkę ir nematę, kas jau prasidėjo ir sparčiai rutuliojosi kone visoje Europoje.
Ar ne taip pat M. Gorbačiovas nenumatė, kas įvyks su Sovietų Sąjunga, kai buvo paskelbta „glasnostj“ politika?
Nenumatė kelių žingsnių į priekį. Tautas galima uždaryti tarp keturių sienų, bet ne visiems laikams. Kaip Gorbačiovo laikais Sovietų Sąjungoje, taip Aleksandro III ar Nikolajaus II laikais Rusijoje pakako oponentų pačios imperijos viduje. Užtenka prisiminti Vilniaus generalgubernatorių kunigaikštį Piotrą Sviatopolką-Mirskį. Nors išskirtinių simpatijų lietuviams ir nereiškė, bet buvo blaivaus proto žmogus ir suvokė, kad spaudos draudimu lietuvių kylančio tautinio judėjimo nesutramdysi.
Tad gal laikas liautis nuolat verkšlenti dėl mūsų tautai nuolat darytų skriaudų? Gal geriau ieškoti stiprybės savyje ir vienas kitame, dirbti, veikti taip, kad būtų matomi platesni horizontai. Kodėl vis dėlto neįstengiame pasinaudoti rankose laikomu lobiu? Gal todėl ir nesugebame savęs reprezentuoti europinėje erdvėje? Vis stinga įvaizdžio, bet ne dirbtinai jį reikėtų formuoti.
Nuolat esame tarytum skolininko savo istorijai, savo iškilioms asmenybėms ir patiems sau padėtyje. Pritariu, kad reikia ne tik darbo, bet ir reprezentacijos pastangų: kai ką iškelti ir sureikšminti, nevengti gero žodžio apie save (blogus pasakys kiti). Šalies įvaizdis susideda iš įvairių dalykų. Man artimesnė tema – Mažosios Lietuvos tyrinėjimai. Pastebiu, kad sudėtinga parengti šia tema besidomintį ir produktyviai dirbantį specialistą. Jį pastatyti ant kojų reikia ne mažiau kaip dešimtmečio. Bet pirmiausia tame būsimajame tyrėjuje reikia įžiebti seklio kibirkštėlę, suteikti savarankiškumą, aprūpinti mokslo instrumentais ir atsparumo užtaisu. Tokie kūrybiniai procesai turėtų būti planuojami, vykdomi kryptingai, laikomi svarbia mokslo politikos ir jos rezultatų kontrolės dalimi. Ta ar kita mokslo problema gali būti rezultatyviai ištirta ne įsakymu, bet skatinant tyrėją, skiriant lėšų jo egzistencijos ir mokslo darbo aplinkos palaikymui.
Sprigtas avangardui Horizonto stoka... Ką manai, Domai, apie pačių mokslininkų kultūrą, kiek čia galima į ją remtis kad ir aptariamos temos labui?
Mokslininkų kultūra – tai labai svarbus mokslo proceso veiksnys, kurį formuoja daugybė dėmenų. Pirmiausia – įžvalgi, imli ir dinamiška asmenybė. Ją veiks ir keis gilėjanti tyrimų vaga, jos naujoviškumas, atradimų atodangos, mokslo ryšiai, darbo vieta ir aplinka, tikslai ir uždaviniai, kuriuos kelia institucija arba kolektyvas, motyvacija nuolat siekti didesnių laimėjimų, žmogaus orumo nežeidžiantis darbo užmokestis. Branda ir stabilumas, kurį geriau vadinti pastovumu, ateis vėliau. Per savo gyvenimą man yra tekę sutikti labai aukštos kultūros mokslininkų, bet teko sutikti ir kitokių. Bendras atpažįstamas jų bruožas – abejingumas, mokslo imitacija, nuolatinis mykimas apie neva kitų daromus trukdžius. Panašių dalykų regime ir kitose kūrybinės veiklos sferose. Pavyzdžiui, literatūroje ir mene.
Gal tai savotiška protesto forma? Prieš tradiciškai suvokiamas vertybes ir tradicinę kultūrą? Paneigdamas tradiciją save iškelia tarsi virš tradicijos ir kultūros.
Dabar tapo aktualu samprotauti, ar fluxus yra menas, ar ne. Galiu suprasti avangardo atstovų pastangas ir norą keisti tradicinį meną, bet avangardas niekada netaps meno pagrindu. Iššūkiai reikalingi, kaip ir atgyvenų ardymas. Bet kas iš viso to turi išliekamąją vertą ir kas neturi? Štai klausimas.
Informacijos pertekliaus laikais gal tikroji kultūra stengiasi save apsaugoti labiau atsiribodama? Atrankos svarba tampa svarbesnė už mėginimus kuo daugiau aprėpti. Reikia bėgti nuo informacinio triukšmo.
Mano namuose auga trys moksleiviai, tad man akivaizdu, kaip svarbu ugdyti savivoką, parodyti, kas yra svarbu, kam teikti pirmenybę, kas priimtina, o kas ne. Atranka – svarbus veiksnys kultūroje ir moksle. Paprastai viską į savo vietas sudėlioja laikas, nes ir mūsų samprotavimai gali būti ir reikšmingi, ir visai nieko verti, nes laikas yra tikrasis išliekamosios vertės matas.
Na, ką gi, atrodo, gerai pasimankštinome prieš kibdami prie Jurgio Zauerveino ir Hermano Zudermano temos. Bet tai kituose „Mokslo Lietuvos“ numeriuose.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Afrikoje uždarbiaujantis stalius Maksas Skvirblis iš Priekulės – čiabuvių orkestro steigėjas ir vadovas
Kristupo Lokio šeimos portretas, 1904 m.
Misionierius Kristupas Lokys su indų mokytoju Stefanu Khariya Samada iš Bengalijos 1902 m. Atvirukas. Išleido H. Steinwenderio fotosalonas
