Biochemijos mokslo iššūkių akivaizdoje (3)

Pradžia 2007 m. Nr. 21

Biochemijos institute, mininčiame savo veiklos 40-metį, surengta apskritojo stalo diskusija su Instituto kviestiniais svečiais: dr. Nagliu Maliu (Didžioji Britanija), Ph. D. Andriumi Kazlausku (JAV), dr. Tautgirdu Ruzgu (Švedija) ir dr. Sauliumi Butėnu (JAV). Diskusijoje dalyvavo buvę Biochemijos instituto direktoriai, Lietuvos mokslų akademijos tikrieji nariai: Fermentų chemijos skyriaus vedėjas prof. Juozas Kulys bei Bioelektrochemijos ir biospektroskopijos skyriaus vedėjas prof. Valdemaras Razumas, Instituto Tarybos pirmininkas Molekulinės mikrobiologijos ir biotechnologijos skyriaus vedėjas dr. Rolandas Meškys, direktorius prof. Valdas Laurinavičius, Bioorganinių junginių chemijos skyriaus vedėjas dr. Algirdas Palaima ir Vystymosi biologijos skyriaus vedėjas dr. Mindaugas Valius.

Šioje diskusijos dalyje kalbėsimės apie fundamentinę ir taikomąją mokslo institutų veiklą, kodėl Lietuvoje nepavyksta įdiegti naujausių mokslininkų išradimų, apie sunkumus steigiant taikomojo mokslo bendroves ir kitus ne vien biochemikams rūpimus dalykus.Fundamentika ar taikomoji veikla?

ML. Ar Lietuvos mokslo institutai neturėtų savo veiklą labiau orientuoti į taikomuosius darbus? Suprantu, kad be fundamentikos ne kažin kokie bus ir taikomieji darbai, bet galbūt fundamentika neturėtų būti vien tik dėl fundamentikos. Manau, bus naudinga išgirsti tiek Lietuvos, tiek užsienio kolegų nuomones.

V. Razumas. Tokia idėja bene pirmą kartą kilo 1999 m., kai Seime buvo suformuota darbo grupė, turėjusi parengti LR Aukštojo mokslo įstatymo pirmąją redakciją. Tada Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui vadovavo dabar jau amžinąjį atilsį akad. Rolandas Povilionis, kuris to įstatymo projektui parengti sutelkė gana didelę darbo grupę. Iš principo buvo sutarta, kad bus du – bendresnis Mokslo ir studijų bei specializuotas Aukštojo mokslo įstatymai. Toliau diskutuojant dėl Aukštojo mokslo įstatymo buvo generuota mintis, kad mokslo institutus reikėtų pradėti diferencijuoti nuo šio įstatymo priėmimo pradžios. Atsižvelgus į ekspertų vertinimus, kai kuriuos mokslo institutus, kurie labiau linkę į fundamentinius tyrimus, siūlyta jungti prie universitetų.

Kitus mokslo institutus siūlyta orientuoti daugiau į taikomuosius tyrimus ir per juos valstybė galėtų numatyti savo prioritetus pasakydama, kokių reikia tyrimų ir mokslo. Taip buvo siūloma prieš gerus aštuonetą metų ir tam buvo pritarta. Deja, rezultatas buvo toks kaip kad dažnai Lietuvoje būna, bet pati idėja buvo suprantama ir aiški.

ML. O kaip atrodo mūsų kolegoms iš užsienio?

S. Butėnas. Man atrodo, kad dirbtinis skirstymas į tuos, kurie daro fundamentinį, ir darančius taikomąjį mokslą nėra vaisingas. Moksle tai turi vykti savaime, o ne dirbtinai skirstant.

ML. Vis dėlto klausimo potekstė kiek kita: išliks ar neišliks Lietuvoje mokslo institutai.

S. Butėnas. Man sunkiau „pagauti“ visus Lietuvos mokslo niuansus, nes JAV universiteto, kuriame dirbu, svarbiausia užduotis, yra kurti žinias, t. y. daryti fundamentinį mokslą, ir tas žinias skleisti. Praktinis žinių taikymas – tai visiškai kitas dalykas, ir universitetams jis beveik neturėtų rūpėti. Tai asmeninis paties mokslininko rūpestis. Taip yra teoriškai. O praktiškai mūsų Vermonto universitete yra grupė, užsiimanti patentavimu. Kalbant apie praktinį diegimą. Didelės ir nelabai didelės kompanijos dažniausiai turi tam tikras mokslines grupes, kurių žmonės labai intensyviai seka ir skaito atitinkamų krypčių mokslinę spaudą, kur spausdinami fundamentinių tyrimų straipsniai. Jeigu pajuntama, kad iš to galima padaryti pinigų, tai yra įdiegti mokslo rezultatus į praktiką, tai iškart to ir imamasi.ML. Bet patys fundamentinio mokslo kūrėjai iš to nieko nelaimi, nebent garbę?

S. Butėnas. Nelaimi. Kita vertus, nors tų rezultatų įdiegimas ir nėra svarbiausias universitetų rūpestis, bet niekas nekliudo mokslininkui savo tyrimų rezultatus patentuoti, ypač jeigu jaučia, kad visa tai gali būti įdiegta. Galima paprašyti universiteto, kad jam būtų atiduotos visos teisės į tyrimo rezultatus. Paprastai jokių problemų bent jau mums nekyla. Jeigu mokslininkas randa pinigų patentavimui, tai tą gali daryti. Tada reiktų ieškoti bendrovės, kuri imtųsi diegimo. Dar geriau, kai pačios bendrovės ieško mokslininko, ir tada jis gali gauti savo dalį pinigų. Tai nedraudžiama. Bet jeigu tyrinėtojas nepamato, kad jo tyrimų rezultatai gali būti sėkmingai pritaikyti, tai jie lieka visų nuosavybe.

Ne mokslininkai turi kurti infrastruktūrą

R. Meškys. Lietuvoje iš savo mokslinių rezultatų dažnai norime greitos naudos, bet jokiame moksle, o ypač fundamentiniame, to nėra. Jeigu mokslininkas išspausdino straipsnį, o jo idėją kažkur pavertė produktu, tai juk taip pat labai gerai. Pramonėje kuriamas produktas, naujos darbo vietos, mokami mokesčiai valstybei, o fundamentinio mokslo atstovas juk iš valstybės gauna finansavimą savo tyrimams. Per mokesčius, biudžetą, infrastruktūrą gaunama nauda. Tik dėl to JAV ir pirmauja moksle bei pramonėje.

Lietuvoje iš mūsų norima, kad būtume barbės devyndarbės: užsiimtume fundamentiniais tyrimais, taikomaisiais darbais, studentų mokymu ir mokslo propagavimu. O dar šalia viso to turėtume įsteigti bendrovę, ją išlaikyti, užsiimti verslu ir gamyba, priimti į tą firmą dirbti savo studentus. Iš esmės tai nesąmonė, nes kiekvienas turėtų daryti tik savo darbą.