Biochemijos mokslo iššūkių akivaizdoje (3)

Biochemijos institute mes norime užsiimti ir taikomaisiais mokslais, tam reikalui skiriame dalį savo pajėgų. Bet man svarbiausia – daryti fundamentinį mokslą. Faktiškai tai žmogaus pasirinkimo reikalas, o valstybė turi užtikrinti visą grandinėlę, kad tokios veiklos infrastruktūra būtų ir veiktų. Mokslininkas neturi būti verčiamas kurti tą infrastruktūrą.

ML. Kaip tada suderinti verslumą, konkurencingumo siekius ir mokslininko pasitenkinimą, kol galop per valstybės biudžetą mokslą pasieks jam skiriami pinigai? Ar ne per ilga grandinė?

Tautgirdas Ruzgas. Vis dėlto Lietuvoje veikia bene keturios biotechnologijos bendrovės. Vadinasi, verslumo pakanka.

R. Meškys. Reikėtų sakyti: tik keturios. Airijoje yra du šimtai biotechnologijos įmonių, Izraelyje – 5 tūkst., o Lietuvoje visos biotechnologijos kompanijos įsikūrė prieš gerus 17 metų. Išskyrus kelias dukterines įmones, daugiau nieko neįsikūrė. Kodėl taip atsitiko? Tos bendrovės įsikūrė dėl labai gero fundamentinio mokslo ir Sovietų Sąjungos finansavimo. Dėl menko Lietuvos fundamentinio mokslo finansavimo ir neatsirado komercinių įmonių – tai vienareikšmiška, o fundamentinio mokslo geriausieji emigravo į užsienį.ML. Ką mes matome ir šio apskritojo stalo kai kurių dalyvių pavyzdžio.

R. Meškys. Tai tik mažytė dalelytė, nes Biochemijos institutas neteko dešimt kartų tiek – maždaug 30 žmonių. Su Andriumi Kazlausku prieš šią diskusiją juokavau, kaip Lietuvoje iškeliami skambūs šūkiai ir kas po viso to išeina. Sakom: „Lietuva be mokslo – Lietuva be ateities.“ Tai štai Vyriausybė elgiasi labai paprastai. Kadangi mokslui turi tik 50 proc. biudžete reikalingų lėšų, tai sako: „Mes finansuosim pirmąją šio šūkio dalį – „Lietuva be mokslo“, kai turėsime tiek, kiek reikia, tada finansuosim antrąją dalį – „Lietuva be ateities.“

Kas trukdo inovacijoms

R. Meškys. Lietuvoje pakaktų žmonių, kurie yra verslūs ir norėtų užsiimti gamyba, kurti „pumpurines“ įmones ir kitus taikomojo mokslo padalinius. Bet valstybė turi sudaryti sąlygas, kad ta veikla būtų įmanoma. Čia buvo prisimintas prof. Naidželas S. Skratonas (Nigel S. Scrutton), iš Mančesterio universiteto Tarpdisciplininio biocentro. Tai štai paminėsiu pavyzdį, kaip būtų galima užsiimti perspektyvia gamyba, ir kodėl to nepavyksta padaryti. Suradome bakteriją, kuri gamina tam tikrą fermentą – jį išskyrėme pirmą kartą pasaulyje. Naidželas S. Skratonas nustatė jo tretinę struktūrą, o prof. Valdas Laurinavičius tą fermentą pritaikė biojutikliams sukurti. Pritaikymo galimybė yra, tačiau nebuvo pinigų, infrastruktūros tokiai inovacijai diegti. Ji taip ir liko nepanaudota. Ateis laikas ir kažkas šią idėją įgyvendins. Gal taip ir turi būti moksle.S. Butėnas. Koks Lietuvoje požiūris į mokslininkų steigiamas bendroves? Ar tai vyksta ir kiek tai populiaru?R. Meškys. Jeigu kitose šalyse steigiama biotechnologijos bendrovė, tai ji 2–3 metams atleidžiama nuo mokesčių. Ten suprantama, kad per trumpesnį laiką biotechnologinio gaminio praktiškai neįmanoma pagaminti. O Lietuvoje nuo pirmos dienos bendrovę įkūręs asmuo privalo mokėti mokesčius. Iš ko jam mokėti?

Prancūzijoje užtenka valdininkui paduoti prašymą, kad rengiesi steigti įmonę, kurioje nori gaminti tokį ar kitokį gaminį. Kitą dieną jau gausi leidimą steigti, o Lietuvoje teks ilgai vaikščioti, rinkti parašus ir dar bus pareikalauta turėti 10 tūkst. Lt įstatinio kapitalo. Kol po visokias kontoras lakstysi, išgaruos visi norai ką nors steigti.

Kai nėra kritinės masės

V. Razumas. Ar ne per daug mes kartais iš savęs reikalaujame? Viename iš Europos Komisijos renginių vienas mūsų ministerijos vadovas bendravo su Australijos panašios ministerijos vadovais. Australai paklausė, kiek Lietuvoje yra mokslininkų? Jiems buvo pasakyta, kad 5 tūkst. Gavome atsakymą: „O, tai jums labai gera dirbti, nes praktiškai neturite darbo. Juk tokiam mažam mokslininkų kiekiui jokios mokslo inovacijų politikos nereikia, nes neturite potencialo, iš kurio galėtų išsivystyti naujos bendrovės ar būtų pradėti gaminti nauji perspektyvūs produktai.“

ML. Stinga kritinės mokslininkų masės?

V. Razumas. Šalis maža, kritinės masės nėra, tad lieka vienintelis kelias – perimti žinias iš kitų šalių. Taip pasakė australai. Žinoma, tai labai svarbu, kad tos žinios iš kitų šalių būtų perimtos, bet tai reiškia, kad labai stiprus turi būti mokslininkų potencialas norint tas žinias perimti. Ir čia kyla ypač dideli reikalavimai universitetams, kur rengiami specialistai.

Todėl man kelia šypsnį, kai klausiama, kodėl mūsų mokslininkai neįkuria „uabų“, kodėl pasaulio neužvertė savo naujais konkurencingais gaminiais ir t. t. Juk ta pati mūsų biotechnologija visos Lietuvos ūkio mastu sudaro nykstamai mažą dydį – vos 60 mln. Lt apyvarta per metus. Tą patį galima pasakyti apie išgarsintuosius lietuviškus lazerius. Mėginame save drąsinti, kartais gal pernelyg susireikšminame, bet šalies ūkyje visa ši gamyba sudaro gana menką dalį. Beveik nematomi sektoriai viso ūkio mastais.R. Meškys. Užtat mes turime problemų ir daugiausia dėl to, kad šalies ūkis nesubalansuotas. Naujos technologijos jame sudaro menką dalį. Iš čia kyla daugybė kitų problemų, kurios siejasi ir su protų nutekėjimu. Per 15 metų šalis neteko 400 tūkst. emigravusių piliečių. Tai labai daug. Lietuvoje gali turėti pinigų, bet greitai jau neberasime, kas sugebėtų ką nors padaryti.

Pristingame doktorantų

ML. Nuolat girdžiu, kad mūsų viltis – jaunoji karta. Štai senimas – gerokai apgadintas sovietmečio raugo, o jaunimas išgelbės Lietuvą.

V. Laurinavičius. Tačiau šiemet mums institute nepavyko užpildyti doktorantūros vietų: keturias vietas turėjome, o priėmėme tik tris doktorantus.

S. Butėnas. Tai ne vien Lietuvos problema. JAV pagal gyventojų apklausas mokslininkų profesija yra prestižiškiausia, konkuruojanti su gydytojais. Nepaisant to, negalime surinkti doktorantų, nes moksle niekada neuždirbsi tiek pinigų kiek geroje gamyboje. Net gerai finansuojamo mokslo šalyse ši problema egzistuoja.R. Meškys. Bet Belgijoje ar Prancūzijoje stoti į doktorantūrą yra didelė konkurencija ir ten bet ko nepriima.

V. Laurinavičius. Bet ko nepriimame ir mes. Ne apskritai jaunų žmonių nėra – nėra tinkamų.S. Butėnas. Kartais geriau nieko nepriimti į doktorantūrą, negu priimti bet ką. Jeigu pretendentas netenkina vadovų, geriau tegul vieta lieka laisva. Taip yra JAV.

Rezultatų dar reikės palaukti

Mindaugas Valius. Žmonės viską veža, bet svarbu ir sąlygos, infrastruktūra. Net ir vidutinės laboratorijos mūsų Biochemijos institute šiandien nepalyginamos su prieš 5 metų buvusiomis, taip pat ir užsienio laboratorijomis. Tik prieš keletą metų pradėjome kurti dabar esamą instituto tyrimų infrastruktūrą, kai buvo pradėtos naudoti ES struktūrinių fondų lėšos. Tik dabar ta naujausia laboratorijų aparatūra, įranga pradedama naudoti, ir tai panaudojama vos 50 proc. efektyvumo. Todėl nereikia iškart tikėtis įspūdingų rezultatų, nes reikia laiko, kol ta aparatūra bus įsisavinta. Ateina antra naujos aparatūros banga, tam reikės kvalifikuotų žmonių, bet prireiks ir laiko, kol nauja įranga bus įsisavinta ir veiksmingai pritaikoma.