MOKSLASplius.lt

XXI amžiaus baubas – klimato kaita

Paskutinioji 2007-ųjų metų Lietuvos mokslų akademijos sesija, vykusi gruodžio 17 d. Taikomosios dailės muziejuje Senajame Arsenale, buvo skirta klimato kaitai ir jos grėsmei žmonijai. Sesiją įžangos žodžiu pradėjo Lietuvos MA prezidentas akad. Zenonas Rokus Rudzikas. Sesijoje dalyvavo, pranešimą Jungtinės Valstijos: istorinė sėkmė ir šiandienos iššūkiai skaitė bei į sesijos dalyvių klausimus atsakinėjo Lietuvos MA garbės svečias nepaprastasis ir įgaliotasis Jungtinių Amerikos valstijų ambasadorius Lietuvoje Džonas Albertas Klaudas (John Albert Cloud).

Po diskusijos vyko koncertas, kuriame dalyvavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, katedros vedėjas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijos meno vadovas Virgilijus Noreika bei jaunieji atlikėjai.

Pažymėtina, kad Lietuvos dailės muziejaus vadovybė (direktorius Romualdas Budrys) Taikomojo muziejaus patalpas sesijos dalyviams suteikė nemokamai, kad mokslininkai švenčių išvakarėse galėtų surengti reikšmingą renginį, pabendrauti istorinėje ir meninėje aplinkoje.


Tvariosios plėtros kriterijais


Beveik tuo pačiu metu Balyje, Indonezijoje, vyko Jungtinių Tautų konferencija, kurioje pasaulio politikai, mokslininkai, už aplinkosaugą atsakingi asmenys svarstė, kas darytina, kad klimato kaita planetoje ir jos padariniai žmonijai nesukeltų negrįžtamų padarinių.

Pluoštą įvadinių pastabų dėl klimato kaitos pasaulyje sesijoje pateikė Lietuvos MA prezidentas akad. Zenonas Rokus Rudzikas. Pradėjo nuo tvariosios plėtros apibūdinimo, nes, laikantis šių reikalavimų, galima gyventi patogiai, kartu negadinti gyvenimo ir ateities kartoms. Prezidentas priminė savo mėgstamą ir retsykiais pakartojamą tokį tvariosios plėtros apibūdinimą: mes nepaveldėjome Žemės iš savo tėvų, nes ją pasiskolinome iš savo vaikų.JAV ambasadorius Džonas A. Klaudas skaito aplinkosaugai skirtą pranešimą „Jungtinės Valstijos: istorinė sėkmė ir šiandienos iššūkiai“

Grafike matyti, kaip keitėsi vidutinė Žemės planetos temperatūra, CO2 ir metano dujų kiekis per pastaruosius 400 tūkst. metų. Egzistuoja ryškūs 100 tūkst. metų ciklai, bet šiuo metu visos kreivės gana akivaizdžiai kyla aukštyn. CO2 koncentracija per tą laiką planetoje padidėjo maždaug trečdaliu, o metano – pustrečio karto.

Iš tiesų aplinkos temperatūra turėtų mažėti, prasidėtų ciklui būdingas mažasis ar vidutinis ledynmetis, bet natūralų temperatūros mažėjimą kompensuoja jos kilimas dėl antropogeninių veiksnių įtakos. Tai ir kelia susirūpinimą, nes akivaizdžiai didėja šilumos kiekis, tenkantis Žemės paviršiaus vienetui. Nuo 1950 m. iki šių dienų vidutinė temperatūra planetoje padidėjo 0,5 laipsnio, pasaulinio vandenyno lygis pakilo maždaug 15 cm, sniego danga nuolat mažėja. Nerimą kelią tai, kad vidutinė temperatūra įvairiose vietose didėja nevienodai – kai kur siekia 1 laipsnį, bet yra vietų, kur ir 8 laipsnius. Šiltėja Šiaurės pusrutulis.

Kokie padariniai laukia Žemės? Daug priklausys nuo žmonijos veiklos scenarijų. Galimas ir toks, kad po 100 metų žmonija turės gyventi tik Antarktidoje. Ten augs palmės ir sirps vynuogės, o visur kitur švilpaus dykumų smėlis. Šis niūrusis scenarijus gal nebūtinai labiausiai tikėtinas, bet akivaizdu, kad klimatas kinta į blogąją pusę: kur vandens stigo, ten dar labiau mažėja, o kur pliaupė lietūs, ten lyja dar daugiau.

Net jeigu pavyktų sustabdyti pagrindinį šiltnamio efekto „kaltininką“ – CO2 koncentracijos didėjimą, to nepakaktų, nes iš inercijos planetoje vykstantys pokyčiai ir toliau tęstųsi bent jau šimtą ar daugiau metų. Taigi būtina ne stabilizuoti, bet pastebimai sumažinti CO2 išmetimą į atmosferą. Jau dabar savo vaikams ir vaikaičiams pridarėme tiek problemų, kad jie geruoju mūsų tikriausiai neminės.


Perspektyviausia – branduolinė energetika


Diagramoje matėme CO2 išmetimų planetoje „rekordininkus“. JAV išskiria 21 proc., Kinija – 17 proc., Rusija – 5 proc., Europa (be Rusijos, tačiau ne vien ES, bet ir kitos šalys) – 17,8 proc. Jeigu apskaičiuotume, kiek kuriai šaliai vidutiniškai tenka CO2 išmetimo tam tikram skaičiui gyventojų, optimizmas dar labiau sumažėtų. Kylančios ekonomikos šalys – Kinija ir Indija gali tvirtinti, kad atsižvelgiant į jų gyventojų skaičių, teršalų į aplinką santykinai jos išskiria daug mažiau už gerokai labiau technologizuotas šalis. Iš to ir kyla pasaulinė nesusikalbėjimo tarp valstybių problema.

Europos Sąjunga iki 2020 m. įsipareigojo 20 proc. sumažinti į atmosferą išmetamo CO2 kiekį, bet kokie padariniai laukia? Vadinasi, bent jau 20 proc. ES produkcija bus brangesnė už gaminamą kituose pasaulio regionuose ir, ko gero, sunkiai galės konkuruoti su šalimis, kurios nesiims tokių aplinkosaugos priemonių. Kokia išvada? Būtų teisingiausia visoms pasaulio valstybėms susitarti ir kartu mažinti CO2 išmetimą. Bet kaip susitarti? Kol kas nesiseka. Gal Europos Sąjungos pavyzdys užkrės kitas šalis?

Z. R. Rudzikas pateikė duomenų, kodėl išskiriama tiek daug anglies dvideginio. Europos Sąjungoje trečdalis energijos pagaminama atominėse elektrinėse, kitas trečdalis – deginant kietąjį kurą, hidroelektrinės pagamina dešimtadalį energijos, o deginant gamtines dujas – 19 proc., naftos produktus – 4,5 proc. Norint išskirti mažiau CO2, reikėtų deginti mažiau akmens anglies ir gamtinių dujų. Akivaizdu, kad veiksmingiausia naudoti branduolinę energiją, nes branduolinėse jėgainėse CO2 į aplinką neišskiriama.

Tai kas kliudo didinti atominėse elektrinėse pagaminamos energijos kiekį? Z. R. Rudzikas prisiminė, kaip jam teko klausytis pranešimo apie Europos energetikos perspektyvas. Jo autorius sugebėjo išvis nepaminėti branduolinės energijos… Mat branduolinė energetika Europos Sąjungoje po Černobylio atominės elektrinės katastrofos buvo tapusi baubu, kurio net negalima minėti.

Perskaičiuotas mirčių skaičius 1 GW (gigavatui) energijos per metus, kuris pagaminamas deginant įvairias kuro rūšis – akmens anglis, dujas, naftą, taip pat naudojant vandens ir branduolinę energiją. Grafike buvo pateikti 15 ES šalių duomenys. Išvada akivaizdi: branduolinė energetika yra saugiausia. Be Černobylio atominėse elektrinėse daugiau nebuvo mirtinų atvejų.

Visoje Europoje veikia apie 200 branduolinių reaktorių, bet naujų statomų labai nedaug: po vieną Suomijoje ir Rumunijoje, trys Rusijoje. Lietuvos atominės elektrinės statytojų Europos grafikuose kol kas nematyti, kažkodėl nėra ir tarp numatomų statyti.

Pažymėtina, kad naftos gavybos šaltiniai daugiausia yra nestabiliuose Žemės rutulio regionuose, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose ir kai kuriuose kituose. Urano randama daug stabilesniuose pasaulio regionuose – Rusijoje, Australijoje, Kanadoje.