Žmogus augalų pasaulyje

Pretekstas šiam pokalbiui lyg ir akivaizdus: prof. habil. dr. Jonui Remigijui Naujaliui sausio 1 d. sukako 60 metų. Gera proga pagerbti ilgametį Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekaną (1994–2004 m.), žinomą botaniką, šiuo metu vadovaujantį Botanikos ir genetikos katedrai. Dar pridursime, kad profesorius yra Vilniaus universiteto Senato pirmininko pavaduotojas, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas. Taigi sveikiname profesorių su gimtadieniu ir jubiliejumi.

Tačiau skaitytojai įsitikins, kad derančių tokia svarbia proga jubiliejinių žodžių daugiau beveik ir nebus, nebent mokslininko ir pedagogo, jaunosios botanikų kartos ugdytojo veiklą apibūdinančių žodžių išgirsime iš jo buvusio doktoranto ir disertanto, puikaus mokinio, Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktoriaus dr. Audriaus Skridailos lūpų. Pagal pirminį sumanymą būtent apie 1781 m. įkurtą Vilniaus universiteto botanikos sodą ir norėta kalbėti, juolab, kad 2007 m. Vilniaus universiteto Baltojoje salėje buvo atidaryta didelė paroda Vilniaus universiteto Botanikos sodui – 225. Audriui Skridailai laiku priminus, kad minėtinas ir profesoriaus J. R. Naujalio jubiliejus, aišku, pasinaudojome palankiu planetų išsidėstymu ir kartu aptarėme tiek Botanikos sodo, tiek Lietuvos biologijos, apskritai gamtos mokslų studijoms svarbius dalykus.

Kalbamės su Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Botanikos ir genetikos katedros vedėju prof. habil. dr. Jonu Remigijumi NAUJALIU ir Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktoriumi dr. Audriumi SKRIDAILA.

Prie Beržupio takai jau spėjo apželti

Mokslo Lietuva. Malonu šnekinti „žaliojo pasaulio“, kaip kartais vadina augalijos tyrinėtojus, atstovus. Tik ar kartais gerbiami šios srities mokslininkai šiandien patys nesijaučia savotiškais „žaliaisiais žmogeliukais“, ateiviais iš kito pasaulio, kurių kasdienė veikla – mokslinė ir pedagoginė – šiandien juk nėra visuotinio dėmesio centre? Kai iš visų pusių esame skatinami būti versliais, „biznieriškais“, kai didžioji politika puikiausiai apsieina be mokslo žmonių, o globalizacijos vėjai pučia vis smarkiau, vargu ar biologija, botanika ir kiti gamtos mokslai jauniems žmonėms yra labai patrauklus ir sektinas užsiėmimas.

O gal yra visai priešingai? Prof. Jonui Remigijui Naujaliui, perteikiančiam žinias studentams, kasmet palydinčiam į platų gyvenimo kelią šimtus fakulteto absolventų, savo dirbamo darbo prasmė akivaizdi ir platesnių komentarų gal nė nereikalauja. Ko gero, panašiai jaučiasi ir jo buvęs disertantas dr. Audrius Skridaila, kuris rūpindamasis jam patikėtu Botanikos sodu seka Volteru. Filosofas ieškantiems gyvenimo prasmės ir laimės kvietė sodinti sodą. Gal išties nieko svarbesnio žmogaus gyvenime ir nėra, na, dar auginti vaikus. Žodžiu, iš pačių pokalbio dalyvių lūpų būtų įdomu išgirsti, kaip šiandien jaučiasi žaliąja gamta besirūpinantys mokslo žmonės?

Jonas Remigijus Naujalis. Nėra abejonių, kad keičiasi žmonių požiūris į „žaliąjį pasaulį“, jeigu taip plačiąja prasme pavadinsime augalus. Net ir gyvenimo būdas akivaizdžiai pasikeitęs. Labai dažnai tenka būti savo gimtosios Senosios Varėnos apylinkėse, ten lankau mamą ir šiaip mėgstu vaikščioti vaikystės keliais. Ir kas mane stebina. Pastebėjau štai kokius dalykus, kurie nebuvo būdingi kad ir prieš 20 metų. Miškuose, kur gražūs kalneliai, mano paauglystės laikais būriai vaikų su pačiomis prasčiausiomis slidėmis bandydavo tuos kalnelius. Šūkaudami, spygaudami, niekas jų ten neorganizuodavo… Dabar net kai būna pakankamai sniego, pamatyti slidžių vėžes – tai jau ypatingas atvejis. Vaikų lyg ir yra, vidurinė mokykla veikia, bet krykštaujančius vaikus su slidėmis retai pamatysi.O kaip vasarą? Ten teka Merkio intakas Beržupis, puikios vietos. Prieš 30–40 metų prie Beržupio vedė žmonių praminti takai. Vieni eidavo upėtakių pasižiūrėti, kiti šaltiniuotų Beržupio krantų, treti šiaip pasidžiaugti gamta. Žmonės patys studijuodavo gamtą. Dabar krantai apaugę, apžėlę, nes gamta nemėgsta tuštumos. Vaikai ten nebevaikšto, nebelaksto, jų slėpynės užžėlė žole ir krūmais. Lietuviškos „džiunglės“ vaikų jau nebetraukia. Ievos ir šaltekšniai įsikerojo Beržupio pakrantėse, kur seniau dūkdavo vaikai.

ML. Žaliasis pasaulis užleido vietą „žydrajam pasauliui“, kuris į mus veržiasi iš kompiuterių ir televizorių ekranų.

J. R. Naujalis. Vaikams neliko potraukio gamtai. Kompiuterizacija, televizorizacija parodė esant globalesnį pasaulį, ir vietiniai „stebuklai“ jau nebe tokie patrauklūs, ne tokie įdomūs. Nors, pavyzdžiui, daugelis mūsų krašto svečių specialiai atvyksta žydinčių balažolių pasižiūrėti, paukščių balsų paklausyti ar tiesiog po pelkes paklampoti.

Ir studentai kitokie

J. R. Naujalis. Panašiai keičiasi ir studentų požiūris į augalus. Žinoma, daug priklauso nuo to, kaip perteikiame tas žinias, bet nepasakyčiau, kad paskaitos apie gamtą, augalus sukeltų studentų ypatingą susidomėjimą. Studentai dabar daug racionalesni. Kad ir toks pavyzdys. Nuo seno Gamtos mokslų fakultete gyvavo tradicija: pavasarį ir rudenį pirmo bei antro kurso studentai po vieną dieną atleidžiami nuo paskaitų patalkinti Botanikos sodui. Padėdavo tvarkyti aplinką, išpjauti krūmus – savotiška talka. Dalyvaudavo ne tik biologai, bet ir geologai, geografai. Daugybę metų vykdavo ši akcija. Niekas neprisimena, kada prasidėjo šios talkos, jas tęsiau būdamas fakulteto dekanu. Iškabindavome grafiką, kad nebūtų grūsties, ir visi jautė pareigą prisidėti prie Botanikos sodo tvarkymo. Kartu studentai susipažindavo su sodu, jo struktūra, pertraukėlių tarp darbų metu gaudavo ir nemažai mokslinės informacijos.

Bet štai prieš keletą metų fakulteto studentai pareiškė protestą, kad jie, esą, išnaudojami kaip darbo jėga, atitraukiami nuo jų pagrindinio užsiėmimo – paskaitų. Šis klausimas net buvo svarstomas fakulteto taryboje.

Audrius Skridaila. Su mintimi, kad studentai vengia darbo Botanikos sode, ne visai sutikčiau. Yra įvairių studentų. Tiesa, prieš kelerius metus buvo kilęs nepasitenkinimas, kodėl jie lyg ir „verčiami“ dirbti. Bet kiekvienais metais studentai vis viena ateina į Botanikos sodą, labai nuoširdžiai dirba ir nesijaučia nelaimingi. Tačiau dabar studentai yra sąmoningesni ir dažnai nori žinoti, kodėl privalo daryti viena ar kita. Bet nesako, kad kategoriškai neis dirbti. Todėl vien neigiamai nenorėčiau vertinti.

ML. Kas šiandien daugiausia stoja studijuoti biologijos? Miestiečiai, o gal arčiau natūralios gamtos esantys kaimų, miestelių abiturientai?

J. R. Naujalis. Dabar kalbama apie aukštojo mokslo reformos būtinybę, o žiniasklaidos priemonėse kartais išgirstame net apie aukštojo mokslo krizę...

ML. Kartais? Nuolat girdime.

J. R. Naujalis. Gal ir nuolat. Bet gaila, kad nė neužsimenama apie vieną svarbią problemą: o kas yra tie dabartiniai studentai, kas stoja į vieną ar kitą studijų programą? Labai platus klausimas, bet kalbant apie biologus, akivaizdu, kad įstoja per daug atsitiktinių jaunuolių. Tokių studentų buvo visą laiką, jų neišvengsime, bet prieš 20 metų nusivylusių biologijos studijomis būdavo 5–7, gal iki 10 procentų. Dabar tokių studentų 30–50 procentų. Jie nežino, kodėl studijuoja biologiją, kokios perspektyvos jų laukia, kaip pasinaudoti universiteto teikiamomis galimybėmis. Be galo daug atsitiktinai pakliuvusių į šią studijų programą, todėl nemažai studentų nubyra. Kiti prisitaiko, dar kiti susidomi studijomis. Bet yra ir tokių, kurie ir toliau kankinasi. Daug priklauso nuo to, koks susirenka kursas, nes labai stiprus jaunų žmonių tarpusavio poveikis. Tačiau būtų sunku teigti, kad vyrauja rajonų ar kaimų vaikai. Tai daugiausia jau miestietiškos gyvensenos jaunuoliai.ML. Gal nebelieka didesnio skirtumo tarp miesto ir ne miesto? Visa Lietuva panašėja.

J. R. Naujalis. Gali būti, nes šalis maža, visi turi giminių kaimuose ir miestuose, tad bendravimas nėra nutrūkęs. Tikrųjų kaimo vaikų šiandien tarp studentų beveik nėra, nebent pasitaiko vienas kitas.

Miškininkas keičia profesiją

ML. Ar Gamtos mokslų fakultetas profesine prasme parengia ant dviejų kojų stovintį žmogų? Ar universitetą baigę biologai lengvai įsidarbina?

J. R. Naujalis. Vienas dalykas šiuo metu yra baigti universitetą, gauti bakalauro ar magistro diplomą, ir kitas – sugebėti pasinaudoti gautomis žiniomis ir diplomo teikiamomis galimybėmis. Tai nėra paprasta. Gal net sunkiau negu buvo anksčiau.

Štai kodėl kaip pavyzdį norėčiau pateikti savo mokinį Audrių Skridailą. Jis nėra biologas pagal studijas aukštojoje mokykloje. Baigė tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – universitetas) Miškų fakultetą. Miškininkų Lietuvoje labai reikia, tai nuo seno buvo ir tebėra labai garbinga ir vertinama specialybė. Savo veiklos susiejimas su botanikos sodu ekonomine prasme Audriui visai nenaudingas. Jeigu dirbtų pagal įgytą specialybę, šiandien būtų girininkas, o gal ir urėdas, dalyvautų reikšmingoje visai šaliai ūkinėje veikloje. Miškininkai visais laikais gyveno geriau už biologus ar botanikos sodų darbuotojus. A. Skridailos atėjimas į Vilniaus universiteto Botanikos sodą ir išlikimas jame labai sunkiais laikais, kai Botanikos sodas vos kvėpavo, rodo, kad noras priartėti prie žaliojo pasaulio gali būti įgyvendinamas įvairiais būdais. Šiuo atveju pasirinktas botanikos sodas.

ML. Kaip dr. A Skridailos gyvenimo ir veiklos kelias persipynė su prof. J. R. Naujalio keliu?

J. R. Naujalis. Vadovaudamas universiteto Botanikos sodo Dendrologijos skyriui Audrius būrė darbuotojus ir kaip miškininkas pasirinko sėkmingą darbo barą – tyrinėjo sumedėjusius augalus. Žolių ir kitokių augalų pasaulis jam mažiau žinomas ir Audrius tą savikritiškai pripažįsta. Bet jei kalbėtume apie medžius ir krūmus – juos sodindamas ar tyrinėdamas jis visada jautėsi tvirtai.

Mūsų ryšys visiškai suprantamas. Bet pradėsiu iš toliau. Pasaulyje yra daugybė įvairių botanikos sodų – privačių, pusiau privačių, atvirų ir uždarų, valstybinių, miesto ir t. t. Esu įsitikinęs, kad universitetinis botanikos sodas turi atlikti keletą svarbių misijų: be augalų kolekcijų kaupimo, eksponavimo, švietėjiškos ir studijų veiklos, dar privalu jame vykdyti ir mokslinę veiklą. Mokslinis darbas sode negali būti masinis reiškinys, bet labai reikšmingas. Tik turintys atitinkamą pasirengimą mokslininkai gali įvertinti kolekcijose auginamus augalus, taksonomiškai juos aprašyti, interpretuoti. Tai štai tas mudviejų su Audriumi ryšys ir užsimezgė, kai diskutuodamas dėl Botanikos sodo ateities išsakiau savo nuomonę, kad čia reikia auginti naujų tyrėjų, mokslininkų kartą. Kad jie turėtų atitinkamą kvalifikaciją, mokslinius laipsnius ir ne tik norėtų, bet ir galėtų dirbti mokslinį darbą.