MOKSLASplius.lt

Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (1)

Šiemet sukako 10 metų, kai nebėra Nobelio premijos laureato literatūros srityje poeto Josifo Brodskio (1940-1996 m.). Minėtina ir kita atmintina data, ypač brangi poeto bičiuliams Lietuvoje, - o jų yra nemažai - lygiai prieš 40 metų J. Brodskis pirmą kartą lankėsi Lietuvoje. J. Brodskio buvimo atgarsių galime įžvelgti jo poetinėje kūryboje. Literatūrologai ir kultūrologai tyrinėja ir ateityje tyrinės lietuviškąją tematiką jo kūryboje, tapusioje pasaulinės literatūros dalimi. Mums tai yra ir tam tikra lituanistinio paveldo dalis.

Vilniuje J. Brodskis rado naujų draugų. Nėra paprasta kalbėti apie šių naujų pažinčių įtaką poeto gyvenimui ir kūrybai, nes tam reikėtų gilaus tyrinėjimo ir profesionaliai parašytos studijos, o gal ir dar didesnės apimties veikalo, tačiau dėl vieno galime būti visiškai tikri: šie J. Brodskio vilnietiškosios aplinkos draugai buvo ir tebėra nuoširdūs jo kūrybos propaguotojai, visam gyvenimui savo atmintyje išsaugoję tų susitikimų akimirkas. Kai kurios tų akimirkų paties J. Brodskio dėka jau seniai virto lakiomis poetinėmis metaforomis, tapo literatūrinės kūrybos faktais, kitos išliks tam tikrais draugystės ir bendravimo ryšiais susietų žmonių nepakartojamais įspūdžiais ir jaunystės dalimi, kurios vertę sunku išmatuoti fiziniais matais. Visa kartu paėmus, tai yra vieno žymiausių XX a. poeto Vilniuje praleistų dienų atgarsis, kuris liks gyvas tol, kol bus gyvi tų įvykių dalyviai.


1966-ųjų rugpjūtį


Vilniečiai, tų nepamirštamų susitikimų dalyviai, norėdami paminėti šias sukaktis, ryžosi surengti reikšmingą ir savaip įpareigojantį renginį. Fizikas Ramūnas Katilius mestelėjo mintį, ją palaikė kiti vilnietiškosios aplinkos draugai, o sumanymą padėjo įgyvendinti Vilniaus memorialinių muziejų direkcija, kuriai vadovauja Birutė Vagrienė. Liepos 10 d. Venclovų namuose-muziejuje susirinko žmonės, tarp kurių buvo ir tie, kurie 1966 m. rugpjūčio trečiąją dekadą į Vilnių pakvietė J. Brodskį, juo rūpinosi, su juo bendravo, vežiojo į kitus Lietuvos miestus ir vietoves, taigi dosniai dalijosi Lietuva. Kokį pėdsaką ši viešnagė įspaudė poeto kūryboje, kokius prisiminimus paliko to įvykio dalyvių atmintyje? Į šį klausimą svarbu atsakyti, nes, pasak Tomo Venclovos, iš tikrųjų Brodskis mylėjo tik tris šalis - Italiją, Lenkiją ir Lietuvą. Poeto ryšys su Rusija ir JAV buvo gana sudėtingas, ambivalentiškas, reikalaujantis išlygų ir papildomo aiškinimo. Lenkai Brodskį žavėjo nepriklausomybės jausmu, kuo, beje, visada išsiskyrė ir jis pats. Kas Brodskį traukė prie lietuvių, kokių įspūdžių ar kūrybinių impulsų Lietuvoje pasisėmė, pagaliau, ko išmoko iš mūsų tautiečių?

Ko gero, visiškai netyrinėta tema, nors beveik chrestomatiniais virto Venclovos žodžiai, kad Lietuva Brodskiui tapo tokia pat brangi, kaip Borisui Pasternakui Gruzija, o Osipui Mandelštamui Armėnija. Gal ne paskutinį vaidmenį užsimezgant ir stiprinant ryšį su Lietuva turėjo tai, kad J. Brodskio motina Marija Volpert (1905-1983 m.) vaikystę buvo praleidusi Lietuvoje, netoli Baisogalos.

Būtų pernelyg drąsu tikėtis, kad į visus mums rūpimus klausimus pavyks gauti bent patenkinamus atsakymus. Nebent į kai kuriuos - ir tai būtų gerai. Esame atstovai šalies, kuriai poetas jautė ne tik simpatiją, bet ir didelius sentimentus, o tai įpareigoja. Prisiminimų vakare ir pamėginta atkurti, bent kiek įmanoma, tuos 1966-ųjų rugpjūčio įvykius, kurie tapo vieno žymiausių XX a. antrosios pusės poeto biografijos dalimi ir Vilniaus literatūrinio gyvenimo faktais.


Gyvas atmintyje


Pristatome šio renginio ir susitikimo su J. Brodskiu dalyvius: Ramūnas Katilius su žmona Elmira, poetas, eseistas ir literatūrologas Tomas Venclova, publicistas Pranas Morkus. Visi seni draugai, dar iš mokyklos laikų, tiesa, Elė - taip artimųjų rate vadina Elmirą Katilienę - į tą vilniečių ratą pateko kiek vėliau. Paminėsime ir Liūtą Mockūną, kurio 1966-aisiais Brodskiui lankantis Vilniuje nebuvo, užtat jis bendravo su Brodskiu jam 1976 m. lankantis Čikagoje ir dalyvaujant Santaros-Šviesos suvažiavime Tabor Farmoje.

Gaila, kad į prisiminimų renginį Venclovų namuose-muziejuje negalėjo atvykti Juozas Tumelis, Ina Vapšinskaitė ir Audronis Katilius, Ramūno Katiliaus brolis, nedalyvavo ir Virgilijus Čepaitis. Dėl to renginys, aišku, nukentėjo, bet juk tikriausiai jis ne paskutinis.

Šiandien nesuskaičiuotume daugiau kaip 10-15 žmonių, kurie tomis rugpjūčio dienomis Lietuvoje bendravo su J. Brodskiu ar klausė jo skaitomų eilių. Prisiminimų popietė buvo sumanyta kaip darbinis susitikimas, kuriame dalyvavo ir žurnalistai. Vadinasi, ateityje tikėtina sulaukti naujo spaudos ir televizijos dėmesio Brodskio ryšiams su Lietuva ir lietuviais. Gal pasirodys net tokios laidos ar knygos kaip J. Brodskis ir Vilnius arba J. Brodskis ir Lietuva.

O šiandien laikraščiui patogia forma, sekdami prisiminimų autorius, pamėginkime atkurti Josifo Brodskio apsilankymo Vilniuje foną ir įvykių seką.


Atgal į atmintį


Tenka pažymėti, kad tai gana opi ir nelengvai įvykdoma užduotis, nes žinantieji Brodskio kūrybą, ir būtent publicistiką, galėtų tuojau pat priminti jo 1976 m. jau emigracijoje mestelėtą mintį: ‘Mėginimas atkurti praeitį yra taip pat pasmerktas nesėkmei, kaip ir suvokti būties prasmę. Abiem atvejais jautiesi kaip vaikas, griebiantis krepšinio kamuolį: vis išslysta’. Tiesa, tam tikros stiprybės gali suteikti kiti tais pačiais metais poeto pasakyti žodžiai: ‘Žvelgti atgal yra geresnis užsiėmimas nei žiūrėti į priekį’. Viskas reliatyvu šiame, anot Voltero herojaus, geriausiame iš geriausių pasaulių.

Yra ir dar vienas sunkumas imantis šios publikacijos: tie 40 metų senumo įvykiai aprašyti ar bent paminėti ne viename straipsnyje ir net knygoje. Pavyzdžiu gali būti kad ir 1999 m. Vilniuje pasirodžiusi J. Brodskio poezijos rinktinė Vaizdas į jūrą. Knygoje lygiagrečiai spausdinami eilėraščiai rusų kalba ir jų vertimas į lietuvių kalbą, yra Vytauto Kubiliaus įžanga, Ramūno Katiliaus ir Tomo Venclovos prisiminimai iš susitikimų su poetu bei knygos sudarytojo Marko Zingerio žodis. T. Venclova ir R. Katilius ne vienoje publikacijoje lietuvių, rusų, lenkų ir anglų kalbomis yra nemažai dėmesio skyrę ‘brodskiadai’, taip pat ir lietuviškajai. Vėl imantis šios temos, reikalingas lyg ir pasiteisinimas - kodėl tą reikia daryti, kodėl tai svarbu. Šią užduotį palengvina pats prisiminimų popietės iniciatorius R. Katilius. Perskaitęs įvairių autorių prisiminimus apie tų dienų įvykius, kurių dalyviu ar liudininku jam pačiam yra tekę būti, teigia supratęs, kad žmogiškoji atmintis nėra tobula, daug kas pasimiršta, o stengiantis užpildyti atminties spragas, labai nesunku nuklysti į lankas, kurios apželia vaizduotės sukurtais padariniais, mažai ką bendro turinčiais su tikrais įvykiais. Kol gyvi įvykių dalyviai ir liudininkai, kol galima atkurti ne tik Lietuvos kultūrai reikšmingų įvykių seką, tą būtina padaryti.

R. Katilius tvirtina pustrečios paros svarstęs, kaip reikėtų vesti tokį prisiminimų renginį. Apsistojo prie labai paprasto sprendimo: įvykių chronologijos rekonstrukcijos ir savotiško faktų registravimo į kiek įmanoma darnesnę visumą, priežasčių ir padarinių seką. Kitaip tariant, jam rūpėjo įaudrinti savo ir kitų 40 metų senumo įvykių dalyvių atminties gelmes, sukelti raibulius vandens paviršiuje, bangas ir povandenines sroves, pažadinti ir pagarsinti pavienius faktus, juos susiejant ir patvirtinant, arba atmetant kaip abejotinus ar visiškai neteisingus. Štai tai kelionei į atminties užkaborius ir buvo sumanyta įvykių rekonstrukcijos popietė, pirmiausia tikintis atsijoti grūdus nuo pelų. Gal bendromis pastangomis pavyktų aptikti, atgaivinti naujų detalių, kurios laikui bėgant buvo primirštos, užklotos laiko ir užmaršties patina. Tai buvo objektyvumo siekis, pirmenybę teikiant būtent faktams, o ne jų interpretacijai ar faktų reikšmės įvykių kontekste nustatymui.

Visa tai nereiškia, kad interpretacijų visiškai pavyko išvengti, nes pačios asmenybės juk nėra iš tų, kurios pasitenkintų mažu, kai galima daugiau. Ir Venclova, ir Katilius yra faktų tarpusavio ryšių bei konteksto šalininkai, puikūs interpretatoriai, jiems iš esmės svetima sausa įvykių faktologija. Net ir kuo nuoširdžiausiai siekiant fakto ir tik fakto, erudicija būtinai pakiš koją ir išves į kuo plačiausią kultūrinį bei tarptautinį literatūrinio gyvenimo lauką. Taigi be interpretacijos, bent minimalios, tuose prisiminimuose nepavyks apsieiti, o to juk ir nebuvo vengiama, nes faktas tikrąją vertę ir prasmę įgyja tik susietas su kitais įvykiais.

Skirtingai nuo popietės rengėjų ir vedėjų, šios publikacijos autorius jokių išankstinių įsipareigojimų neteikia, net priešingai - švystelėjus menkiausiai prošvaistei, būtinai sieks pliką faktą aprengti bent šiokiu tokiu interpretacijos drabužėliu. To reikalauja šios publikacijos esmė.


1956-ųjų pažadintos kartos poetas

Šešiolikmetis Brodskis pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius, bet ne tik dėl to 1956-ieji tapo tokie reikšmingi jo kūrybinėje biografijoje. N. Chruščiovas TSKP XX suvažiavime savo garsiajame pranešime pasmerkė Stalino asmenybės kultą, bet tai ir Vengrijos sukilimo numalšinimo metai. Jei kam ir buvo kilę iliuzijų, tai jos labai greitai subliūško. Brodskis save laikė ‘1956-ųjų kartos’, pažadintos Vengrijos įvykių, atstovu. Dvidešimtmetis jau galėjo sakyti esąs savilaidos poetas, nes oficialiuose leidiniuose jo kūrybos niekas nespausdino. Užtat jo eilėraščiai plito perrašinėjami. Pirma oficiali Brodskio publikacija Sovietų Sąjungoje pasirodė 1962 m., kai Leningrado žurnalas Костер (Nr. 11) išspausdino jo eilėraščius vaikams Baladė apie mažą vilkiką. Užsiimdamas literatūrine veikla vertė iš lenkų, serbų-kroatų, anglų, ispanų kalbų.

Oficiali ir neoficiali šlovė sistemoje - tai nesusikertančios tiesės. Neoficiali poeto J. Brodskio šlovė sparčiai plito ir buvo įgijusi didelį mastą, o apie oficialų bent menkiausią, pripažinimą negalėjo būti nė kalbos. Elė Katilienė dar nepažinojo Brodskio, o jo eilėraščius teigia uoliai perrašinėjusi, jie plito tarp jos pažįstamų kaip bevielio telegrafo pranešimai. Tuometiniame Leningrade Brodskis jau buvo gerai žinomas poetas, bet žinomas ne iš išleistų savo poezijos knygų, o iš eilėraščių nuorašų, ėjusių iš rankų į rankas. Tos eilės puikiai išreiškė nemažos dalies rusų inteligentijos nuotaikas bei nuojautas, kai besibaigiantį ‘chruščioviškąjį atlydį’ jau buvo spėję pakąsti pirmosios šalnos. Pavasaris buvo trumpalaikis. Asmenybės kulto demaskavimo įkarštis atvėso, sistemos smagračiai ėmė girgždėti, suktis su pertrūkiais ir stoti, o jautresni politinio gyvenimo kamertonai prakalbo apie grįžimą atgal. Represinis aparatas vėl gavo darbo, totalitarizmo restauracija buvo akivaizdi. Chruščiovo ‘atlydys’ baigėsi.


Šalis, kuri trėmė poetus

1963 m. vasario 28 d. laikraštyje Večernij Leningrad pasirodė Lernerio, Medvedevo ir Ionovo straipsnis Prie literatūros besišliejantis tranas (Окололитературный трутень). Tu pačių metų gruodį J. Brodskis suimamas, jam iškeliamas kaltinimas ‘už piktybišką veltėdžiavimą’. Visi darbingo amžiaus tarybiniai piliečiai privalėjo dirbti naudingą valstybei ir visuomenei darbą, o Brodskis rašė eiles ir kaupėsi naujiems poetiniams proveržiams. Mat poetas šventai tikėjo, kad poezija yra tvaresnė už visas santvarkas ir politines sistemas, o poeto prievolė visuomenei yra gerai rašyti. Visa bėda, kad eiliavimas, o juo labiau kaupimasis kūrybai totalitarinėje valstybėje, nors ir kvėptelėjusioje chruščioviškojo ‘atšilimo’ gaivos, nebuvo laikoma naudinga veikla nei valstybės, nei visuomenės mastu. Jeigu J. Brodskis būtų buvęs Rašytojų sąjungos bent Jaunųjų sekcijos, narys, priartintas prie valdžios palaikomų ir remiamų kūrėjų, tada - kitas reikalas. Griežtai reglamentuotoje visuomenėje turėjo būti tvarka, o žymiausias Leningrado ir Rusijos savilaidos poetas ją akivaizdžiai ardė. Ardė ne išpuoliais prieš santvarką ar valdžią, ne antisovietine kūryba ar besaikiu politikavimu, bet savo nepriklausoma laikysena. Dar prieš teismą, siekdami poetą apginti, J. Brodskį užtariančius laiškus N. Chruščiovui rašė Samuilas Maršakas, Kornejus Čiukovskis ir Dmitrijus Šostakovičius. Pastangos buvo bergždžios. Pirmą kartą naujųjų laikų istorijoje poetas buvo teisiamas kaip veltėdis.

1964 m. vasario 18 d. prasidėjusiame teismo procese Leningrado Dzeržinskio rajono teisme teisėja buvusiam frezuotojui, katilinės kūrikui ir geologinės ekspedicijos darbininkui pateikė klausimą, kodėl jis metė šias darbovietes ir niekur nedirba. Brodskio atsakymas, kad jis rašo eilėraščius, ne tik neįtikino teisėjos, bet, atrodo, net nebuvo suprastas. Teisėja mėgino aiškintis, kur kaltinamasis mokėsi rašyti eilėraščius ir kas jį įpareigojo juos rašyti… Brodskis aiškino, kad eilėraščių rašyti neišmokstama, tai tarsi dovana… nuo Dievo. Visiškas nesusikalbėjimas: totalitarinė sistema kirtosi su kūrėju ten, kur susikalbėjimas neįmanomas. Leningrado profesoriai E. Etkindas ir V. Admonis teismą įtikinėjo, kad eilėraščius rašyti - tai sunkus darbas, reikalaujantis ilgamečio intelektualinio pasirengimo. Niekam nerūpėjo A. Achmatovos, S. Maršako, K. Čiukovskio, K. Paustovskio ar D. Šostakovičiaus nuomonė, kad šis jaunas vyras yra didis poetas. Sovietinis teismas buvo kurčias ir aklas tokiems argumentams.

1965 m. kovo 13 d. Leningrado Statybininkų rūmų salėje buvo paskelbtas teismo nuosprendis: Brodskis turi būti ištremtas penkeriems metams ir priverstinai įdarbintas. Su kitais ištremtaisiais poetas bendro konvojaus, kuris lydėjo kalinius į lagerius, buvo lydimas į Archangelsko sritį, Norenskajos kaimą. Dėl šio totalitarinės valstybės teismo proceso ir absurdiško nuosprendžio J. Brodskio vardas tapo žinomas visame pasaulyje, o ligi tol vargu ar kam plačiau žinomas Norenskajos kaimas tapo literatūros istorijos faktu.


Giesmė kaip kalbinio nepaklusnumo forma


Gali nuskambėti keistai, bet antitarybinių, prieš sistemą nukreiptų eilėraščių J. Brodskis nerašė, versti santvarkos nekvietė. Tai kas tada sujudino sistemą, kas sukėlė tokią valdžios neapykantą? Brodskio laikysena buvo nesuderinama su žmogaus laisves gniuždančia prievartos sistema, šis kūrėjas apskritai nepriklausė sovietmečiui, nors ir buvo priverstas gyventi toje sistemoje. Gyventi - tai nereiškia paklusti. Čia visų jo susidūrimų su sistema ir iš to kilusių problemų pradžia ir pabaiga. Šią įtampą tarp poeto ir valdžios pats J. Brodskis labai tiksliai apibūdino, kalbėdamas apie O. Mandelštamą. ‘Poetas patenka į bėdą veikiau dėl savo kalbinio ir - išvestine prasme - psichologinio pranašumo, o ne dėl politikos. Giesmė yra kalbinio nepaklusnumo forma, ir jos skambesys meta abejonės šešėlį anaiptol ne tik ant konkrečios politinės sistemos - ji kvestionuoja visą egzistencinę sanklodą. Atitinkamai daugėja ir jos priešininkų’. Visai nebūtina, kad poetas mestų iššūkį tironui, kaip kad būdavo romantizmo laikais.

Taigi poeto teismas ir tremtis buvo sistemos apsauginė reakcija prieš jos valiai nepaklūstančią asmenybę, kuri siekė būti laisva nelaisvės sąlygomis ir jau tuo buvo pavojinga. Totalitarinėje sistemoje kitoniškumas baustinas. Brodskiui buvo tik 24 metai, ir eilėraščių buvo ne tiek daug parašęs, bet jie plito, populiarėjo tarp sistema nepatenkintų skaitytojų. Tai kas, kad tose eilėse nebuvo išpuolių prieš santvarką. Giesmė, virstanti ‘kalbinio nepaklusnumo forma’, tampa grėsme. ‘Giesmė - grėsmė’ - stebėtinas sąskambis. Bet gal tik lietuviškai.


Sugrįžus iš tremties


Ir vis dėlto net Sovietų Sąjungoje kai kas jau buvo pasikeitę, nes 1965 m. pabaigoje J. Brodskiui, metus ir penkis mėnesius išgyvenusiam tremtyje, buvo leista sugrįžti. Mat 1964 m. spalį N. Chruščiovas buvo nustumtas į užtarnautą poilsį ir priežodžiu virtusi ‘šeštoji Žemės rutulio dalis’ įžengė į naują erą, kuriai daug vėliau prigis Brežnevo epochos pavadinimas. Daugiausia įtakos Brodskio likimui, matyt, turėjo kūrybinės inteligentijos protestų banga, poetą užstojo ir pasaulio kultūros įžymybės - tarp jų buvo ir Žanas Polis Sartras.

Taigi sovietinė baudžiamoji mašina suveikė atbuliniu bėgiu, o to ligi tol daugelį dešimtmečių nėra buvę. Akivaizdu kad ‘chruščiovinis atlydys’ nepraėjo be pėdsako.

J. Brodskis grįžo į Leningradą, pasimatė su A. Achmatova. Su žymiausia, nors valdžios ir netoleruojama, Rusijos poete jis susipažino 1961 m., bendravo iki tremties, ji beatodairiškai pripažino jo didelį talentą, o Brodskiui tas pripažinimas reiškė nepaprastai daug. Gal net daugiau, negu visa ligtolinė sėkmė jo poezijos gerbėjų akyse. Vieną rudenį jis buvo net apsigyvenęs Komarovo (buvusi Suomijos Kellomäkki) vasarvietėje netoli Leningrado, kurioje A. Achmatova gyveno ir buvo palaidota.

Iš tremties sugrįžusio Brodskio nuotaika ir apskritai savijauta buvo prasta. Nesiklostė jo asmeninis gyvenimas, poetas jautėsi labai prislėgtas. Tuo laiku, pasak T. Venclovos, buvo sunku atskirti, kur buvo asmeninės, o kur kitokio pobūdžio priežastys. T. Venclova net prisiminė lenkų rašytoją Tadeušą Konvickį, gimusį 1926 m. Naujojoje Vilnioje, o nuo 1948 m. gyvenantį Varšuvoje. T. Konvickio romanų veiksmas dažnai klostosi Vilniuje. Paklaustas, kas labiau kankina - pasaulio netobulumas ar jo tautiečių liūdnas likimas, T. Konvickis atsakė: ‘Ir viena, ir kita’. Matyt, panašiai tuo metu jautėsi ir J. Brodskis.

Tai štai iš tokios dvasinės būsenos ir leningradietiškos aplinkos J. Brodskį pamėgino ištraukti tuo metu Vilniuje su žmona poilsiavęs maskvietis literatas Andrejus Sergejevas. Jį ir pristatysime T. Venclovos lūpomis. A. Sergejevas buvo vienas iš J. Brodskio poetinių mokytojų. Mokinys apie savo mokytoją net yra pasakęs, kad žymiausias XX a. rusų poezijos faktas po Antrojo pasaulinio karo - tai Andrejaus Sergejevo atlikti Roberto Frosto kūrybos vertimai. T. Venclova taip nemano, prisimena J. Brodskiui kartais būdingus perdėjimus, ir jie, beje, būdingi ne vien poetams. Vis dėlto A. Sergejevo atliktus R. Frosto vertimus T. Venclova pripažįsta esant išties geros kokybės. Nors A. Sergejevas gyveno Maskvoje, su Brodskiu dažnai matydavosi, matė jo prastą psichologinę savijautą ir jam toptelėjo išganinga mintis: J. Brodskį išgydys Lietuva... Gal apgalvotai toptelėjo, o gal ir visai spontaniškai, kaip dažnai nutinka poetų pasaulyje.

Būtina pasakyti, kad A. Sergejevas Lietuvoje turėjo daug draugų ir bičiulių. Su Venclova Sergejevas susipažino Palangoje, kai pirmą kartą lankėsi Lietuvoje. Venclova jam šiek tiek papasakojo apie Žemaitiją, paskui Sergejevas aplankė Žemaičių Kalvarijas, kurios jį tiesiog sukrėtė iki sielos gelmių. Ten susipažino su kunigu, buvusiu tremtiniu, šis jam taip pat paliko neišdildomą įspūdį. Baigėsi tuo, kad Sergejevas kuo nuoširdžiausiai pamilo Lietuvą, visam gyvenimui tapo tikru lituanofilu. Jis domėjosi lietuvių dailininkais, mielai įsigydavo vadinamųjų naiviosios tapybos ir kitokių kūrinių, žodžiu, mokėjo vertinti mūsų krašto ir jo žmonių savitumą.

Geriausias vaistas - Lietuva

Tai štai A. Sergejevas pamiltąja Lietuva rengėsi gydyti ir savo bičiulį J. Brodskį. Tuo metu Sergejevas su žmona Liudmila buvo apsistoję Ramūno ir Audronio Katilių bute Vilniuje. Prieš kelerius metus juos su Sergejevais Palangoje supažindino T. Venclova. Mums rūpimu metu Sergejevas keletą kartų skambino J. Brodskiui iš Katilių buto į Leningradą, buvo ne juokais susirūpinęs poeto būsena ir likimu, bijojo, kad jis nepalūžtų. Kartą pakalbėjęs ranka uždengė ragelį ir atsisukęs į brolius Katilius - Ramūną ir Audronį - pasakė: ‘Josifui bloga’. Šiedu vienu balsu tarė: ‘Tegu važiuoja pas mus’. Taigi iškart tiksliname ir įtvirtiname faktą: Sergejevas sumanė Brodskį nuo prislėgtumo gelbėti Vilniumi ir Lietuva, ir ši mintis išsirutuliojo Katilių bute.

Liudmila Sergejeva yra užsiminusi, kad jiedu su Andrejumi senokai puoselėja mintį Josifą supažindinti su Tomu Venclova. Taigi pasąmonėje toks sumanymas - J. Brodskį pakviesti atvykti į Lietuvą - buvo brandinamas ir anksčiau.


Dienoraščiai nutrūksta įdomiausioje vietoje


Įdomu, kad kitą dieną po šio pokalbio Brodskis jau paskambino į Katilių butą iš Vilniaus aerouosto. Atskrido. Po pusvalandžio Andrejus ir Ramūnas svečią, išlipantį iš taksi, pasitiko prie Katilių buto Liejyklos gatvėje. Brodskis paklausė Sergejevo patarimo ir nenusivylė: šia kelione susiejo savo kūrybinį gyvenimą su Lietuva, čia rado puikių bendraminčių ir bičiulių.

Kaip svarbu rengti tokių prisiminimų vakarus ir įvykių rekonstrukcijas, rodo ir paties T. Venclovos pripažinimas: jis neseniai buvo davęs interviu Valentinai Poluchinai, Keele universiteto Didžiojoje Britanijoje profesorei, vienai geriausių J. Brodskio kūrybos ir gyvenimo žinovių. Jai rūpėjo išsiaiškinti Brodskio pirmojo atvykimo į Lietuvą datą. T. Venclova pasakė, kad tai turėjo būti 1966-ųjų vasaros pabaigoje, gal jau ir rudeniop. Atsiminė teisingai, o R. Katiliui net pavyko patikslinti, kad tai buvo trečioji rugpjūčio dekada. Deja, tiksliai prisiminti dienos niekas iš prisiminimų saugotojų neįstengė. Negalėjo net pasakyti, kiek dienų J. Brodskis praleido Lietuvoje per pirmąją viešnagę. T. Venclova tvirtina daug metų rašęs dienoraštį, bet kaip tyčia įdomiausio laikotarpio nuo B. Pasternako mirties (1960 m. gegužės 30 d.) ir laidotuvių dienoraštyje ištisus 8 metus teigia nefiksavęs. Dienoraštį vėl pradėjo rašyti jau po J. Brodskio apsilankymo Lietuvoje. Kiti Brodskio atvykimai į Lietuvą dienoraštyje atspindėti, juos galima atkurti kone valandos tikslumu.

Čia reikėtų pridurti, kad ir J. Brodskio pavardę pirmą kartą T. Venclova išgirdo būtent B. Pasternako mirties dieną. Lankėsi Maskvoje pas vieną pogrindžio tapytoją, ten buvo deklamuojami jam negirdėto poeto Brodskio eilėraščiai. Aštuoniolikmečio eilės tada Venclovai nepadarė bent kiek didesnio įspūdžio, atrodo, vėliau jas ne itin vertino ir pats Brodskis, nes į vėliau leistus poezijos rinkinius jų nedėjo. Vis dėlto J. Brodskio pavardę T. Venclova įsidėmėjo, suvokė, kad tai likimo ženklą turintis poetas. Tačiau lietuviui nė mintis nešovė, kad būtent tam dvidešimtmečiui jaunuoliui bus lemta užimti B. Pasternako ir visos jo kartos poetų vietą.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas