MOKSLASplius.lt

„Mokslo Lietuva“ kreipiasi pagalbos

"Mokslo Lietuva"Šie metai Mokslo Lietuvai prasidėjo nuo nemalonios žinios: Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas nuo šiol neberemia mūsų laikraščio projekto Mokslui ir visuomenei. Projektą Fondas rėmė nuo 1997 m. ir per prabėgusius metus laikraštyje pasirodė daug visuomenei reikšmingų publikacijų, interviu su žymiais šalies ir Lietuvą aplankiusių kitų šalių mokslininkais. Tos publikacijos niekur nedingo, šiandien dauguma jų prieinamos skaitytojams per internetą.

Sunku patikėti, kad Lietuvoje nebūtų suvokta mokslo populiarinimo, mokslo žinių sklaidos reikšmė visuomenei. Iš Europos Komisijos pareigūnų nuolat girdime apie mokslo populiarinimo svarbą, pagaliau ir Lietuvoje nuolat galima išgirsti įvairiausiose auditorijose mokslu besidominančių žmonių klausimų, ką daro mokslininkai, ką gali pasiūlyti vienu ar kitu klausimu. Kitas dalykas, kad neretai spausdintas žodis daugeliui visuomenės narių šiandien tampa prieinamas nebent bibliotekų skaityklose.

Tad gal iš pačių mokslo bendrijos narių, mokslui neabejingų verslo žmonių sulauksime pasiūlymų, kaip toliau plėtoti projektą Mokslui ir visuomenei? Nuolat girdime mokslo žmonių nepasitenkinimą, kad „didžioji spauda“ apie mokslą rašo retai, dažniausiai jis prisimenamas tik tada, kai norima įgnybti kuriam nors aukštosios mokyklos rektoriui, arba kai pasirodo netinkamai parengti mokslo ar aukštojo mokslo įstatymų projektai. Tada sukruntama. Mokslo Lietuvoje visada garsiai reiškėsi mokslinės veiklos organizatoriai, institucijų vadovai, buvo girdimas ir aukštomis pareigomis ar aukštais moksliniais laipsniais neapsunkintų mokslininkų balsas. Stengdavomės, kad tas balsas ne tik skambėtų, bet ir būtų išgirstas. Kartais ne be nuostolio pačiai redakcijai, nes dar gajus požiūris, kad Lietuvos mokslininkų laikraštis apie mokslo institucijas turi rašyti tik gerai arba nieko. Šio principo nesilaikėme, manydami, kad laikraštis turi būti visų mokslininkų ir mokslu besidominčių, jo likimu susirūpinusių žmonių tribūna. Kas norėjo, šia tribūna galėjo ir sugebėjo pasinaudoti.

Daug kas stebisi, kad panašaus į Mokslo Lietuvą laikraščio neturi kaimyninės šalys, taip pat esančios toliau. 1989 m. įsteigtas laikraštis sugebėjo išsikovoti Lietuvos mokslininkų laikraščio statusą, per visus gyvavimo metus netapo „vienos partijos ir vienos tiesos“, vieno klano ar vienos interesų grupuotės įkaitu, nors tokių pavojų būta. Mokslo Lietuvoje nagrinėjamos problemos toli prašoka vienos kurios nors institucijos ribas ir išties yra visų Lietuvos mokslininkų laikraštis. Būtų gerai, kad taptų ir visų mokslininkų bendro rūpesčio dalimi. Daug kas ligi šiol tebemano, kad Lietuvos mokslo institucijos tik ir ieško būdų, kaip laikraštį kuo dosniau paremti. Deja, tas rėmimas dažnai apsiriboja tik į apmokamų skelbimų ir kai kurios informacinės medžiagos paviešinimu. Žinoma, ir už tai toms institucijoms esame labai dėkingi, bet vien iš šių lėšų laikraštis išgyventi negalės.

Gaila, bet dauguma aukštųjų mokyklų išvis neskelbia Mokslo Lietuvoje apmokamų skelbimų (apie disertaciją gynimą, konkursus į vakuojančias vietas), nes tai daro savo universitetiniuose laikraščiuose arba internetiniuose puslapiuose. Akivaizdus įrodymas, kad Lietuvoje nėra tvirtos mokslo bendruomenės, bet tėra mokslininkų bendrija, daugybė atskirų mokslo institucijų, kurios gyvena atskirtyje ir neretai rūpinasi vien savo interesais. Todėl Mokslo Lietuva ir reikalinga, nes, mūsų įsitikinimu, mokslininkų laikraštis yra viena iš mokslo bendruomeniškumo kūrimo priemonių.

Apmaudžiausia, kad šiandien Lietuvoje užsakomi tyrimai, rašomos studijos, kaip reikėtų Lietuvoje propaguoti ir populiarinti mokslą, kuriami vos ne „Naujųjų Vasiukų projektai“, ir visam tam būtų reikalingos naujos vykdytojų struktūros bei lėšos. O Mokslo Lietuva lieka nuošalyje, nes, girdi, mokslininkų laikraštis negali pretenduoti į mokslo populiarintojų statusą. Didesnę nesąmonę sunku įsivaizduoti! Taip, mokslininkų laikraštis, bet tai dar nereiškia, kad skirtas tik mokslininkams. Įdomu, už ką iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšų ištisą dešimtmetį laikraštis gyveno? Juk iš vykdyto projekto Mokslui ir visuomenei, bet jeigu tai nebuvo žinoma už mokslo reikalus šalyje atsakingoms struktūroms, tai apie ką mes čia dabar, mieli kolegos, kalbame?

Taigi devynioliktuosius gyvavimo metus Mokslo Lietuva pradėjo su ne itin džiugia žinia. Ar išliks dvisavaitinis laikraštis, priklausys tik nuo mokslo institucijų ir pačių mokslininkų noro turėti šį laikraštį. Mažiausia, ką gali padaryti kiekvienas mokslininkas – tai užsiprenumeruoti Mokslo Lietuvą. Mažiausiai, ką gali padaryti mūsų autoritetingos mokslo institucijos – tai sutelkti pastangas ir pasiūlyti realius sprendimus, kad šis laikraštis išliktų. Laikraštis pasiryžęs imtis bendrų projektų, propaguojant mūsų mokslo institucijų veiklą, geriausių mokslininkų laimėjimus. Tiesą sakant, tą ir ligi šiol darėme. Jeigu kiekvienas šalies universitetas ir mokslo institutas bent po 5 tūkst. litų per metus skirtų savo veiklos propagavimui per Mokslo Lietuvą, laikraštis išgyventų. Pagalvojus, juokingai nedideli pinigai. Bet reikia, kad tokie sprendimai būtų suvokiami kaip šalies mokslinio gyvenimo būtinybė, taptų mokslo institucijų ir jose dirbančių žmonių telkimosi priemone.

Būtų nedovanotina, jeigu daugybės laikraštį kūrusių, prie jo ištakų stovėjusių ir 18 metų puoselėjusių žmonių pastangos vienu mostu būtų nubrauktos. Vargu ar Mokslo Lietuvos gvildentas problemas ateityje kels į Lietuvos spaudos rinką ateinantys nauji spalvingieji žurnalai. Abejotina, ar apskritai juose dažnai sutiksime sąvokas Lietuvos mokslas, Lietuva!


Redaktorius