MOKSLASplius.lt

Zoologijos patriarcho šimtmetis

Greta iškiliausių Vilniaus universiteto zoologų - S. B. Jundzilo, E. K. Eichvaldo, L. H. Bojanuso, T. Ivanausko, P. Šivickio ir daugelio kitų, užimdamas garbingą vietą Gamtos mokslų fakulteto istorijoje, lygiuojasi Lietuvos nusipelnęs dėstytojas, valstybinės premijos laureatas docentas Augustinas Mačionis. Šiemet švenčiame šio iškilaus mokslininko šimtmetį. Jubiliejaus išvakarėse Vilniaus universiteto biblioteka kviečia į parodą Lietuvos zoologijos patriarchui Augustinui Mačioniui - 100 metų, kurioje lankytojai galės susipažinti ar prisiminti mylimą dėstytoją, kolegą, pamatyti plačią jo mokslinę veiklą liudijančius dokumentus, svarbesnias publikacijas, ikonografinę medžiagą.

A. Mačionis gimė 1906 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje Silvestro ir Juzefos Mačionių šeimoje, kurioje jau augo šešios dukros: Ona, Marija, Jadvyga, Janina, Barbora, Elena. Vaikystė ir jaunystė buvo užtemdytos dviejų pasaulinių karų siaubo, okupacijų žiaurumų. Šeimai ne kartą teko sunkiai kovoti už išlikimą - ne vieną vasarą vaikams teko praleisti pas gimines, artimuosius, prieglaudose.

1925 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. 1935 m. - Stepono Batoro universiteto Vilniuje Matematikos-gamtos fakultetą. Apgynęs diplominį darbą apie Vilniaus krašto smulkiųjų žinduolių fauną įgijo biologo-zoologo specialybę, jam buvo suteiktas zoologijos ir lyginamosios anatomijos magistro laipsnis.

1930 m. pradėjo dirbti mokytoju Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1936 m. suteikta vidurinių mokyklų mokytojo kvalifikacija. Tais pačiais metais buvo paskirtas vadovauti Švenčionių Lietuvių gimnazijai. Po jos uždarymo, 1937 m., pedagoginį darbą vėl tęsė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Dėstė gamtos mokslo disciplinas: biologiją, fiziką, chemiją, kosmografiją ir matematiką.

Atkūrus Vilniuje Lietuvos valstybinį universitetą 1940 m., prof. T. Ivanausko pakviestas, pradėjo dirbti Zoologijos katedroje jaunesniuoju asistentu. 1942 m. buvo perkeltas į Geologijos katedrą. 1943 m. vokiečių okupantams uždarius universitetą perėjo į Lietuvos geologinę tarnybą. 1944 m. rudenį, Vilniaus universitetui vėl atvėrus duris, grįžo dirbti į Stuburinių zoologijos katedrą vyresniuoju dėstytoju. Dėstė bendrosios zoologijos, lyginamosios anatomijos ir darvinizmo kursus. Pastarąjį 1945-1948 m. dėstė ir tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Vėlesniais metais dėstomų dalykų sąrašą dar papildė zoogeografija, ichtiologija ir stuburinių zoologija. 1977-1979 m. vadovavo Gamtos fakulteto Zoologijos katedrai, nuo 1980 m. buvo šios katedros docentas.

1979 m. A. Mačioniui suteiktas Lietuvos nusipelniusio dėstytojo vardas.

Vykdė Kuršių marių ichtiologinius-hidrobiologinius, vėliau - Daugų, Trakų, Vievio, Žeimenos baseino ir kitų ežerų ichtiologinius tyrimus. Paskelbė straipsnių apie ungurių amžių, augimą, lytinį brendimą, migraciją. Jo dėka buvo atkurta ungurių introdukcijos Lietuvoje istorija. Buvo stumbrų populiacijos atkūrimo Lietuvoje iniciatorius, tyrė jų kilmę, ekologiją, veisimo Lietuvoje perspektyvas. Tyrė varliagyvių, roplių, ypač balinio vėžlio ir lygiojo žalčio, paplitimą.

Vienas ir su kitais paskelbė darbų: Lietuvos gėlųjų vandenų žuvys (1956 m.); Lietuvos TSR ekonominė geografija (1957 m.); Lietuvos TSR fizinė geografija (1958 m.); Lietuvos raudonoji knyga (1981 ir 1984 m., vienas sudarytojų); Lietuvos fauna. Žinduoliai (1988).

Parašė vadovėlių: Žuvininkystė (1967 m., su kitais); Stuburiniai gyvūnai (1981 m.); Stuburinių zoologija (1989 m.), knygutes Ko skrendi, pilkas paukšteli (1936 m.); Meškeriojimas (1957 m., su kitais) ir kt. Į lietuvių kalbą išvertė vokiečių zoologo dr. R. Hesės veikalą Evoliucijos mokslas ir darvinizmas (1945 m.), kuris liko nepaskelbtas. Kartu su kitais išvertė A. Banikovo, N. Bobrinskio, B. Matvejevo vadovėlį Zoologijos kursas (1958 m.).

Paskelbė apie 80 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių.

1959 m. už knygą Lietuvos TSR fizinė geografija ( parengė skyrių Lietuvos gyvūnija ) paskirta (kartu su kitais) Lietuvos valstybinė premija.

Buvo Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos Geografijos skyriaus, Tarybų Lietuvos enciklopedijos, Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos mokslinis konsultantas. Yra parengęs šiems leidiniams apie 160 straipsnelių zoologijos, paleontologijos, zoogeografijos temomis.

Buvo Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinės tarybos narys, Lietuvos teriologų draugijos narys.

Amžininkai vertino A. Mačionio aštrų analitinį loginį mąstymą, erudiciją. Neretai savo žiniomis jis nustebindavo profesūrą iš garsiausių pasaulyje mokslinių centrų. Visiems buvo žinomas ir begalinis jo kuklumas, reiklumas sau. Prof. J. Virbickas teigė: ‘Neskelbdavo mokslinių darbų, iki pat galo neįsitikinęs savo tyrimo išvadų teisingumu. Antai Jis pirmasis pasaulyje surado metodus ir apibūdino ungurių gyvenimo gėluosiuose vandenyse trukmę pagal rudimentinius žvynus. Apie tai kukliai paskelbė tik tezėse, o šias Jo mintis, deja, greitai išrutuliojo svetimieji. Analogiškai vėliau Jis tyrinėjo žuvų gametogenezės procesų ypatumus, bet dėl Jo kuklumo ir delsimo mokslo laipsniais iš šios srities buvo pažymėti jo kolegos. Dėl to Jis ženklių mokslinių laipsnių neturėjo. Turėjo tik jaunesniųjų ir senesniųjų kolegų pagarbą. Pagarba jam buvo pareikšta valstybine mokslo premija’.

Buvo nepakantus jokiam žmogaus dvilypumui, veidmainystei, kvailybei, tingumui. Nepaprastą darbštumą, kruopštumą, atsakomybę ateities kartoms liudija ir jo archyvinis palikimas, kurį po A. Mačionio mirties (2002 m. kovo 13 d.) Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriui perdavė duktė Ona Mačionytė-Smilgevičienė. Įamžinant žymaus pedagogo ir mokslininko atminimą įsteigtas Augustino Mačionio fondas (F282). Fondo medžiaga yra prieinama moksliniams tyrinėjimams. Jos fragmentai pirmą kartą publikuojami šioje parodoje.


Aliucija Orentaitė,

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vyr. bibliotekininkė