MOKSLASplius.lt

Žmogus augalų pasaulyje (2)

Pradžia Nr. 1

Tęsiame pašnekesį su Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Botanikos ir genetikos katedros vedėju prof. habil. dr. Jonu Remigijumi NAUJALIU, buvusiu fakulteto dekanu (1994–2004 m.), šio universiteto senato pirmininko pavaduotoju, Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu, ir jo buvusiu doktorantu bei disertantu, o dabar Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktoriumi dr. Audriumi SKRIDAILA. Mūsų pašnekovai diskutuoja apie aktualias studijų problemas, studentų motyvacijos svarbą. Visa tai svarbu ir numatomos aukštojo mokslo reformos požiūriu.Vilniaus universiteto botanikos sode ponios Margo Maxwell Macdonald fondo iniciatyva šie trys suolai perduodami Klaipėdos, Šiaulių ir Vytauto Didžiojo universitetų botanikos sodams; viduryje – Jungtinės Karalystės ambasadorius Lietuvoje Kolinas Robertsas (Colin Roberts), jam iš dešinės – dr. Audrius Skridaila, iš kairės – Klaipėdos universiteto botanikos sodo direktorė Rūta Žadeikienė ir VDU botanikos sodo direktorius dr. Remigijus Daubaras, kraštinė iš dešinės – tuometinė Šiaulių universiteto botanikos sodo direktorė dr. Vida Motiekaitytė

Motyvacija – būtina sąlyga

Mokslo Lietuva. Vardydamas didžiausią įspūdį Jums padariusius dėstytojus prof. Jono Remigijaus Naujalio nepaminėjote. Tausojate išskirtiniam pristatymui?

Audrius Skridaila. Sąmoningai neminėjau, nors profesoriaus J. R. Naujalio paskaitos man buvo ne tik įdomiausios, bet ir informatyviausios, įsimintiniausios. Bet tas paskaitas studentas įvertins tik tada, jeigu bus pasirengęs jų klausyti ir priimti pateikiamas žinias. Žaviuosi profesoriumi kaip pedagogu, nes iš jo paskaitų galima labai daug ką sužinoti. Ko gero, savo gyvenime geresnio pedagogo nesu turėjęs. Jis labai reiklus ir kai iš jo lūpų dabar išgirdau komplimentus, nustebau, nes šiaip gyvenime jis nelinkęs žarstyti pagyrimo žodžių. Tekdavo sulaukti ir griežtesnio žodžio, bet tai normalu. Žmogui kartais reikia pasakyti, ką jis daro ne taip. Tik tada dėstytojas ar profesorius yra tikras studento draugas. Pozityvi kritika beveik visada suteikia postūmį tą patį darbą padaryti geriau, profesionaliau. Prof. J. R. Naujalis nestokoja mokslinio idealizmo, todėl jo studentams nuoširdžiai pavydžiu.

Jūsų paties norėčiau paklausti, ar turėjote pedagogą, pas kurį būtumėte važiavęs pusę devynių vakaro, diskutavęs porą valandų savo darbo klausimais, o iš jo namų išeitumėte pusę dvyliktos nakties? Man taip būdavo, tad prieš prof. J. R. Naujalį lenkiu galvą. Visai gerai sekėsi jam būti ir Gamtos mokslų fakulteto dekanu, o mūsų Botanikos sodo pažanga juk taip pat siejasi su prof. J. R. Naujalio vardu. Juk ne paslaptis, kad vienu metu Botanikos sode yra buvęs mokslo darbuotojų rengimo štilis, kai maždaug per 15 metų šiame universiteto padalinyje nebuvo parengta nė viena daktaro disertacija. Prof. J. R. Naujaliui tapus dekanu, Botanikos sode iškart atsirado trys doktorantai, kurie sėkmingai studijuodami apgynė disertacijos, džiugu, kad šis procesas ir toliau juda į priekį. Darbuotojų mokslinės kvalifikacijos kėlimas labai daug davė. Bene penkiems Botanikos sodo doktorantams profesorius sutiko pats oficialiai vadovauti ar konsultuoti ir nė vienam jų negailėjo savo laiko. Prisimindamas kiek profesorius dirbo kad ir su manimi, galiu patikinti, kad tai alinantis ir beprotiškai sunkus darbas, už kurį bent jau tuo metu nebuvo realiai mokama. Todėl pedagoginiam darbui atsidėję dėstytojai ir profesoriai išties verti didžiausios pagarbos.

Buvo užsiminta apie dabartines studijų problemas – jų pakanka. Bet teisingai buvo pastebėta, kad daug priklauso ir nuo pačių studentų – ar jų galvos pasirengusios priimti gaunamą informaciją. Mano supratimu, visuomenėje vyrauja šiek tiek iškreipta nuostata apie studijas. Ne tiesiogine prasme, kai vertinama – blogos ar geros studijos. Pati studijų eiga man kelia tam tikrą nerimą. Mokyklų absolventai dar yra labai jauni žmonės ir labai dažnai net nežino, ko nori. Kartais siekia daug ką išbandyti, griebiasi to ir ano, bet visuomenės nuostata tokia, kad jaunas žmogus būtinai turi studijuoti aukštojoje mokykloje, antraip jis ne kažin ko vertas. Labai netinkama nuostata ir visai nereikalingas spaudimas bręstančiam jaunuoliui. Todėl jis ir stoja į bet kurią iš 20 studijų programų, į kurias tik yra galimybė įstoti. Dažnai tai būna ne jauno žmogaus noras, bet jam primestas spaudimas – tėvų ir aplinkos. Man atrodo, kad visai nebūtina baigti aukštąją mokyklą norint prasmingai gyventi ir vaisingai dirbti. Jauni žmonės pirmiausia turėtų sužinoti ko jie iš tikrųjų nori, tik tada atsiras aiški motyvacija studijuoti. Nieko baisaus, jeigu apsisprendęs studijuoti jaunuolis į aukštąją mokyklą ateis vėliau, ne iškart po gimnazijos ar pagrindinės mokyklos. Tokie studentai lengviau studijuos ir sėkmingiau įveiks sunkumus. Apie tai sprendžiu iš savo paties asmeninės patirties.

Man yra tekę bendrauti su Vakarų universitetuose studijavusiais mūsų tautiečiais. Ką jie sakė? Taip, užsienio universitetuose daugeliu atvejų labai kvalifikuoti dėstytojai ir profesūra, bet ir studentai visai kitaip motyvuoti. Jie ateina mokytis, semtis žinių, o ne atsėdėti paskaitas. Ateina pasirengę paskaitai, laboratoriniams darbams ar kitiems užsiėmimams. Dėstytojas studentui turi būti kolega, o prof. J. R. Naujalis ir elgiasi su savo magistrantais ir doktorantais kaip su kolegomis. Labai teisinga nuostata. Su studentais užsiėmimų metu reiktų daugiau diskutuoti. Pas mus kol kas labiau įprasta, kad studentai gana pasyvūs, nors jie ir sėdi „atviromis ausimis“, bet to neužtenka. Turėtų būti aktyvi ir ta smegenų dalis, kuri verčia gaunamą informaciją priimti kritiškai, o tada iškart turėtų kelti klausimą ir diskutuoti.

Kuo skyrėsi studijos Maskvos ir Vilniaus universitetuose

J. R. Naujalis. Aukštosios mokyklos studijose ir ypač doktorantūros studijose išties labai svarbu studento motyvacija. Man pačiam teko pradėti studijas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, o tęsti Maskvos valstybiniame M. Lomonosovo universitete. Šio universiteto Biologijos fakultetą ir baigiau. Labai gerai prisimenu, kaip nuvykau į Maskvą studijuoti nuo 3 kurso. Buvau priblokštas, koks didelis skirtumas tarp studentų Vilniuje ir Maskvoje. Vilniuje bendrabutyje su bendrakursiais kalbėdavome į kokį filmą eisim ar šokius. O Maskvoje universiteto trečiakursiai jau tardavosi, kokios temos imtis aspirantūros studijose. Novosibirskietis trečiakursis, su kuriuo gyvenau viename bendrabučio kambaryje, sakydavo neisiąs į paskaitas, bet važiuosiąs susitikti su vienu ar kitu profesoriumi. Ieškojo tyrimų tematikos, už kurios būtų galėjęs užsikabinti. Labai aiškiai išreikšta motyvacija planuojant savo ateitį. Tiesa, ir tarp tų studentų visokių pasitaikydavo. Stoti į biologijos specialybę Maskvos universitete buvo didelis konkursas – 20 norinčiųjų į vieną vietą, bet studijų metais išryškėdavo ir kai kurių asmenų aplaidokas požiūris į mokslą. Bet ne daugumos.