MOKSLASplius.lt

Žmogus augalų pasaulyje (2)

ML. Ar Maskvos valstybiniame universitete buvo daugiau akademinės laisvės, palyginti kad ir su tuometiniu Vilniaus universitetu?

J. R. Naujalis. Ir prie laisvės, kaip prie reikalavimų, reikėjo mokėti prisiderinti, bet ne visi sugebėdavo tai padaryti. Kai kam stigdavo motyvacijos. Buvo ir tokių, kurie nuolat bėgiojo po užsienietiškas Maskvos parduotuves ieškodami džinsų, muzikinių plokštelių ir kitokių dalykų. Tas prekes perduodavo vagonų palydovams, kurie išvežiodavo po visą „sovietiją“. Ir tokio verslo būta. Bet ne tie studentai sudarė daugumą, biologiją studijavusių studentų motyvacija buvo labai didelė, norėta tapti kvalifikuotais, profesionaliais įvairių šakų biologais. O galimybių savo siekius įgyvendinti išties buvo nemažai.

A. Skridaila. Mano studijos klostėsi kitomis sąlygomis, bet jaučiau didelę motyvaciją siekti mokslo žinių. Baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją 10 metų buvau spėjęs padirbėti praktinį darbą, porą metų teko tarnauti kariuomenėje karininku, nors ir ne savo valia. Kariuomenė davė organizacinės veiklos patirties. Tačiau noras dirbti mokslinį darbą, gilinti savo žinias padėjo man ne tik sėkmingai baigti doktorantūrą, apginti disertaciją, bet ir padidinti savo kaip dendrologo mokslinę kvalifikaciją.

J. R. Naujalis. Universitete įgijome ne tik aktyvų sumedėjusių augalų tyrėją, bet ir puikų organizatorių, Botanikos sodo vadovą.

A. Skridaila. Prof. Naujalis išties padėjo daugeliui studentų tvirtai atsistoti ant kojų, taip pat ir man, nors tas „kojas“ lyg ir buvau įgijęs studijuodamas miškininkystę. Naudodamas profesoriaus man perteiktą savo patirtį, stengiuosi panašiai padėti formuluoti užduotis ir savo bendradarbiams, kitiems sodo doktorantams. Reikia užsibrėžti tai, ką įmanoma padaryti. Turi būti aiškus disertacijos „stuburas“, reikia atsisakyt to, kas trukdo formuluoti tikrąją problemą. Štai tos problemos formulavimas ir darbo išvados, ko gero, ir yra svarbiausia moksle. Galima išsikelti užduotis, kurias galima vykdyti 30 metų, bet doktorantų laikas ribotas – apie tai būtina galvoti.Alyvoms skirtos disertacijos teko atsisakyti

ML. Suprantu, kad miškininkystės mokslų studijos Jums padėjo suformuoti būtent tokį požiūrį, todėl doktorantūros studijose buvote sąmoningas klausytojas ir diskutuotojas. Tada iš tiesų nusipelnėte prof. Naujalio kreipinio „kolega“.

A. Skridaila. Taip, bet turėjau ir 10 metų darbo patirties, tad buvau ne visai tipiškas doktorantas. Todėl ir kitiems jauniems žmonėms rekomenduočiau nebijoti išbandyti naujas gyvenimo ir veiklos sritis. Tada išryškėja jauno žmogaus poreikiai.J. R. Naujalis. Su Audriumi susipažinęs atkreipiau dėmesį į jo požiūrio realistiškumą, teisingą savo galimybių vertinimą. Tarp kitko, Audrius pačioje pradžioje nenorėjo užsiimti dendrologijos istorija. Jis turėjo visai kitą norą, buvo pasišovęs tyrinėti alyvas, jų kolekcijas. Tai štai šiam dalykui aš pasipriešinau. Kurį laiką Audrius vis dar laikėsi „alyvų koncepcijos“, nes tai labai dekoratyvūs ir nepakankamai moksliškai ištirti krūmai ar medžiai. Jis pats Botanikos sode yra sukaupęs ganėtinai įspūdingą alyvų kolekciją, kurią ir norėjo moksliškai sutvarkyti, apiforminti disertaciniame darbe.ML. Ar ne keista? Prof. Naujalis tyrinėjo paparčius, iš tos krypties apsigynė disertaciją, bet pasipriešino, kad jo doktorantas imtųsi alyvų.

J. R. Naujalis. Alyvos ir man labai patiko, bet mano kaip vadovo viena iš užduočių ir buvo pajusti, kaip ta disertacija gali atsirasti per studijoms skirtą laiką? Man norėjosi, kad Audriaus studijos būtų rezultatyvios. Ir alyvas galima tyrinėti, tai disertabilus tyrimų objektas, bet šiais laikais tai visai kitokio pobūdžio darbas turėtų būti, gal net atliekamas eksperimentuojant ir analizuojant molekuliniame lygmenyje. Būtent dėlto, 1995–1996 m., kai diskutavome apie disertacijos tematiką, alyvų problematikai pasipriešinau.

ML. Pasipriešinote, nes buvo nepakankamos tokiems tyrimams Universiteto laboratorijų aparatūrinės galimybės?

J. R. Naujalis. Išties nepakankamos. Kolekcija sukaupta, bet pati tyrimų bazė nebuvo išplėtota, stigo mokslinės tos tyrimų krypties infrastruktūros.

A. Skridaila. Ne vien tyrimų bazė buvo per silpna, bet tuo metu nepakako ir mano žinių. Tokios pakraipos darbas labiau būtų tikęs genetikos specializacijos atstovui. Aš būčiau nukrypęs ne visai į savo „lankas“. Geras profesoriaus bruožas, kad jis sugeba savo mokiniams padėti suformuoti tinkamus uždavinius, kuriuos jie pajėgūs išspręsti.

ML. Su alyvomis, Audriau, atsisveikinote galutinai?

J. R. Naujalis. Audrius su alyvomis neatsisveikino ir toliau kaupia alyvų kolekciją. Kai su ekskursijomis po egzaminų su pačiais dėstytojais lankomės Botanikos sode, atvažiuojame pasižiūrėti naujų augalų, tai Audrius su dideliu pasididžiavimu pirmiausia mus veda prie savo alyvų kolekcijos.

ML. Kaip neįgyvendintos svajonės prisiminimą?

J. R. Naujalis. Kaip prie savo pirmosios meilės. Neabejoju, kad alyvos buvo ir liko jo didžioji botaninė meilė. Bet miškininkystės studijos, matyt, ir padėjo Audriui tvirtai atsistoti ant kojų, kurios jam leido realiai įvertinti to meto doktorantūros studijų galimybes. Manau, kad pasirinkimas buvo sėkmingas, o Audriaus laimėjimus pastebėjo taip pat ir lenkų botanikai, pirmiausia dendrologai. Žinau, kad jis buvo net kviečiamas į Lenkiją dėstyti dendrologijos ar vadovauti kai kuriems Lenkijos botanikos sodams. O mes patys jo prikalbinti dėstyti kol kas taip ir neįstengėme.

Knygų badas vis dar jaučiamas

J. R. Naujalis. Labai naudinga visais atžvilgiais buvo prieš kokią dešimtį metų Audriaus suorganizuota VU Botanikos sodo dendrologų išvyka po Jungtinės Karalystės botanikos sodus. Per visą Europą keliavome mikroautobusu. Man buvo smagu stebėti iš šalies, kaip mūsų dendrologai su britų tos srities profesionalais diskutavo kaip lygūs su lygiais, drąsiai, atvirai abejojo dėl įvairių augalų veislių požymių.

Viename mieste Audrius, vadovavęs kelionei, davė valandą laiko pasižvalgyti po miestą, užeiti į parduotuves. Pirmą kartą atvažiavusieji į Jungtinę Karalystę mūsų sodo darbuotojai pirko ne bet ką, o angliškas dendrologijos knygas. Ne kokį Gineso alų ar dzinguliukus vežėsi namo, o knygas! Galima tik įsivaizduoti, kokios tų knygų kainos, bet visa tai man buvo be galo malonu stebėti.

A. Skridaila. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Kembridžo miestelyje patekome į nukainotų akademinių knygų knygynėlį. Tai buvo šiek tiek prekinės išvaizdos netekusios knygos, dažnai su vos vos pažeistais viršeliais. Todėl tas knygas galėjome įpirkti. Mums pasisekė.

Užkliudėte, profesoriau, gana skaudžią temą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, humanitarinių mokslų srities knygų mūsų mokslinės bibliotekos gavo pakankamai daug kaip paramą iš užsienio ambasadų ir kitų organizacijų. Bet vertingų dendrologijos srities knygų mūsų bibliotekose beveik nerasime. Beje, ir anksčiau Lietuvoje ieškodavome visokių išeičių, žymaus latvio dendrologo dr. R. Cinovskio biblioteka buvo mums kaip koks išsigelbėjimas. Visokių gudrių mainų keliu jis net sovietų laikais buvo sukaupęs geros ir įvairios pasaulinės tos srities literatūros. Dabar dr. R. Cinovskio biblioteka mūsų akyse nublanko, bet tada buvo išsigelbėjimas. Važiuodavome žiemą kokiai savaitei į Rygą, kad pastudijuotume iš dr. R. Cinovskio sukauptų dendrologijos knygų. Visą gyvenimą atidavęs botanikos sodui dr. R. Cinovskis ir savo biblioteką padovanojo Salaspilio nacionaliniams botanikos sodui.

Dabar turime galimybių padirbėti Lenkijos MA Dendrologijos instituto bibliotekoje, kuri yra Kurnike (Kórnik) šalia Poznanės. Ten puikus istorinis archyvas, kuriame, beje, saugomas ir vienas Lietuvos Statuto nuorašas. Bibliotekoje yra apie 50 tūkst. specializuotos literatūros vienetų – biologijos, dendrologijos, miškininkystės knygų. Lietuvoje tokios specializuotos bibliotekos vis nepavyksta suformuoti ir tai viena iš mūsų mokslo tobulintinų veiklos sričių.Botanikos sodo augmenijos pasaulį papildo žmogaus rankų kūriniai

Knyga ar internetas?

ML. Bet šiais laikais kalbėti apie informacinį badą kaip ir neišeina, nes yra internetas, daugeliui mokslo institucijų prieinamos užsienio šalių duomenų bazės.

A. Skridaila. Interneto toli gražu nepakanka. Žinoma, tai labai gerai, kad mums užtikrinama prieiga prie tų duomenų bazių, daug ką galima susirasti. Bet nežiūrint to popierinei knygai dėmesys neturėtų atvėsti. Informacija tradicinėje knygoje lengviau prieinama negu kompiuterinėse bazėse. Kodėl? Todėl, kad jaunas žmogus turi labai gerai žinoti, ko jis nori, tik tada elektroninėse duomenų bazėse susiorientuos ir susiras, ko jam reikia. Nėra taip paprasta, kaip atrodo. Ten savi užkulisiai ir gudrybės. Kaip kompiuteriu naudotis jaunimas puikiai išmano, bet to dar maža. Bent jau man su popierine knyga daug paprasčiau ir mieliau dirbti.

J. R. Naujalis. Aš taip pat įpratęs daugiau informacijos ieškoti knygose ir moksliniuose straipsniuose, apskritai labiau vertinu rašytinius šaltinius, o ne internetinę informaciją. Studentai dažnai ieško greitai pasiekiamos informacijos, naudojasi internetinėmis enciklopedijomis, bet daugelis tų enciklopedijų yra gana paviršutiniškos. Sąmoningai studijuojančiam universitete žmogui to nepakanka.

Gerame enciklopediniame aiškinamajame žodyne gali rasti terminų, sąvokų paaiškinimus – tai labai gera studijų priemonė. Bet svarbiausia, moksliniu požiūriu vertingiausia informacija pateikiama monografijose. Gal taip yra todėl, kad monografijose daugelis dalykų analizuojama lyginamuoju požiūriu, dažnai pateikiama skirtingų požiūrių analizė. Enciklopedijose paprastai pateikiamos kurios nors vienos tyrinėtojų grupės žinios. To dažnai nepakanka kritiškai reiškinius ar faktus vertinančiam jaunam tyrėjui.

Žinoma, svarbu sekti naujus informacijos apie augalus pateikimo būdus, bet knyga buvo, yra ir ateityje turėtų išlikti svarbiausia studijų priemone. Žinoma, taip kalbėdamas turiu omenyje sąmoningus studentus ir tyrinėtojus.

Bus daugiau


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas


 

Nuotraukose:

Vilniaus universiteto botanikos sode ponios Margo Maxwell Macdonald fondo iniciatyva šie trys suolai perduodami Klaipėdos, Šiaulių ir Vytauto Didžiojo universitetų botanikos sodams; viduryje – Jungtinės Karalystės ambasadorius Lietuvoje Kolinas Robertsas (Colin Roberts), jam iš dešinės – dr. Audrius Skridaila, iš kairės – Klaipėdos universiteto botanikos sodo direktorė Rūta Žadeikienė ir VDU botanikos sodo direktorius dr. Remigijus Daubaras, kraštinė iš dešinės – tuometinė Šiaulių universiteto botanikos sodo direktorė dr. Vida Motiekaitytė

Botanikos sodo augmenijos pasaulį papildo žmogaus rankų kūriniai