Prasminga devynių dešimčių metų sukaktis

Prof. Arnoldas PIROČKINAS

Kas yra kiek susipažinęs su Šventuoju Raštu, jo Senuoju Testamentu, kuris bendras krikščionims ir žydams, gal bus atkreipęs akis į vadinamąjį Psalmyną, arba Psalmių knygą (hebrajų kalba Tchilim – Šlovės psalmės). Psalmyno 90-ojoje psalmėje sakoma: „Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni – galbūt aštuonias.“ Taigi anais tolimais laikais, kai buvo kuriamos psalmės (didelės jų dalies autoriumi laikomas Izraelio karalius Dovydas, gyvenęs apie 1042–972 m. pr. Kr.), tokia buvo suvokiama žmogaus gyvenimo norma. Per tris tūkstančius metų šis limitas ne kažin kiek padidėjo, bet šiandien aštuoniasdešimt metų nekelia nuostabos, nors, tiesą sakant, ne kiekvienas jų sulaukia. Didesnį įspūdį mums daro devynios dešimtys ar tuo labiau šimtas metų, ypač jei žmogus tokiame amžiuje nėra praradęs dvasinių ir fizinių jėgų.

2008 m. sausio 31 d. vertą pasigėrėjimo devynių dešimčių metų sukaktį švęs istorikas Solomonas Atamukas. Sveikindami jį su šiuo iškiliu gimtadieniu, pirmiausia priminkime skaitytojams, kad prieš dešimtį metų, kai jau baigėsi minėta aukščiausia biblinė amžiaus riba, jubiliatas įstengė pateikti mūsų visuomenei kapitalinį veikalą Lietuvos žydų kelias. Nuo XIV a. iki XX a. pabaigos (Vilnius: Alma littera, 1998, 431 p.). Šios įspūdingos monografijos vertę ir aktualumą rodo tas faktas, kad Lietuvoje išėjo dar du leidimai (2001 ir 2007 m.), o 2000 m. Konstance (Vokietija) išleistas jos kiek sutrumpintas variantas vokiečių kalba. Veikalas Lietuvoje, Izraelyje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje ir kitose šalyse sulaukė gausių recenzentų palankaus dėmesio bei pripažinimo. Visa kita, kas jo paskelbta 1958–1984 m. dėstant Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje ir dirbant Istorijos institute, pasikeitus vertybių matams ir mastams, vargu ar paties autoriaus šiandien kiek vertinama kaip išliekamąją vertę turinti mokslinė produkcija. Tik knygutė Žydai Lietuvoje. XIV–XX amžiai (Vilnius: AB Lithuanus, 1990, 144 p.) ženklina, kad S. Atamukas dar iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pasuko vaisingo mokslo keliu. Paskui prireikė dar aštuonerių įtempto darbo ir gilaus mąstymo metų, kad pasirodytų jo veikalas, drąsiai statytinas prie kitų išskirtinės vertės Lietuvos istorijos studijų, kurių tikriausiai nebūtume sulaukę, jei mūsų šalis nebūtų ryžtingai pasukusi plačias tyrinėjimų perspektyvas atveriančia kryptimi.

Ryždamasis atsidėti Lietuvos žydų istorijai, S. Atamukas parodė labai didelę pilietinę drąsą, brandų visuomeninio poreikio suvokimą, net asmeninį pasiaukojimą. Juk iš ankstesnio darbo jam buvo aiškių aiškiausia, jog epochines, kupinas vidinių prieštaravimų temas ilgus metus nagrinėja grupės istorikų ir kitų sričių specialistų. Vyksta simpoziumai ir konferencijos. Pagaliau parengus pirmąjį medžiagos apibendrinimą, tekstas svarstomas kokiame mokslinės įstaigos skyriuje. Tokios įprastinės procedūros S. Atamuko pasirinkta tema negalėjo tikėtis nei žydų, nei lietuvių bendruomenėse. Tuo tarpu medžiagos vis daugėjo, problemų kaupėsi, nuomonių priešingumas gilėjo, o bent apytikrio jų sprendimo nebuvo kam padaryti. Tad S. Atamukas užsimojo kuo išsamiau supažindinti lietuvius su ilgamečių jų bendro gyvenimo dalininkų – žydų istorija ir nutiesti, kad ir, deja, smarkiai pavėlavus, lieptą tarp abiejų tautų. Na, o kad tas lieptas išėjo platesnis ir ilgesnis – pasiekė tarptautinius krantus, argi dėlto galima kaltinti autorių?

Labai griežtas S. Atamuko veikalo Lietuvos žydų kelias vertintojas ras dėl ko pasiraukyti, pamurmėti, o gal ir užsipulti. Žinomas daiktas: kad ir be kailio liksi, – visiems neįtiksi. Tačiau ar daug rasime stambių mokslinių darbų nekeliančių abejonių dėl vieno ar kito dalyko, šiokio ar tokio sprendimo. Visai natūralu, kad nė S. Atamukas neįstengė vienodai išsamiai ir pagrįstai aprėpti visų problemų. Tačiau ir tai, kas jo ne iki galo išnagrinėta, yra vertinga, – duoda akstiną kitiems istorikams ir neistorikams tęsti tyrimą, kaupti papildomos medžiagos ir jos pagrindu pateikti naujesnes, tikslesnes abiejų tautų istorijos bendrybių ar skirtybių interpretacijas. Vargu ar rimtas mokslininkas, branginantis tiriamąjį dalyką labiau negu savo asmenines ambicijas, galėtų jausti skriaudą, jei kitas jaunesnis tyrėjas, tarsi palypėjęs ant pirmtako pečių, plėtotų jo tezę tolyn, kurtų naujas versijas. Tokių galimybių teikia ir S. Atamuko veikalas.

Kaip tokios galimybės pavyzdį čia norėtųsi nurodyti vieną S. Atamuko tarp kitko mestą teiginį apie lietuvių ir žydų patirtų skriaudų bendrumą: „Duomenys apie lietuvių–žydų ir žydų–lietuvių kasdienius santykius buityje ir apie jų kultūrinius bei dvasinius santykius rodo, kad abi tautos patyrė daug vienodų skriaudų“ (p. 70; visur cituojama iš trečiojo leidimo). Šis sakinys aprėpia labai didelę ir ypač sudėtingą problemą. Teisingas ir išsamus jos sprendimas bene būtų tas raktas, kuris atvertų duris į skendinčias prieblandoje voratinklių aptrauktas abiejų tautų santykių erdves. Pro tas duris įleistoje šviesoje dalykai, kurie mus glumina, įgautų kitus kontūrus.

Pasakymas, kad abi tautos patyrė „daug vienodų skriaudų“, teisingas ta prasme, kad abi tautos kentė bendrą sunkų likimą. Tačiau bendra ne visada yra tapatu. Kas buvo bendra abiem tautoms? Ogi tai, kad ir lietuviai, likę be aukštųjų sluoksnių, ir žydai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tapo dviem ekonomiškai, teisiškai ir dvasiškai engiamais sluoksniais, priklausančiais nuo engėjų įgeidžių ir valios. Ypač išskirtinai baisi buvo Lietuvos baudžiauninkų lažininkų dalia: po baudžiavos įsigalėjimo jie iš esmė nesiskyrė nuo senovės Romos ar XVII–XIX a. Ameriką kolonizavusių europiečių plantatorių iš Afrikos suvežtų juodaodžių vergų. Čia ne vieta išsamiau kalbėti apie Lietuvos valstiečių virtimą nužmogintais baudžiauninkais. Šiaip ar taip, po vadinamosios Valakų reformos XVI a. antrojoje pusėje iki baudžiavos panaikinimo 1861 m. poeto Antano Miškinio eilėraščio Lietuva! žodžiais tariant, „Vargus jie ėjo keliais, / Kaip Vilniuje Kalvarijas“. Reikia tik stebėtis, kad vis dėlto šioje vargų nukamuotoje masėje rasdavosi šviesių, nuovokių ir kūrybingų asmenybių, gebančių atjausti svetimą skausmą ir ištiesti ranką į nelaimę patekusiam žmogui. Šią mūsų mintį kiekvienam patvirtins didelė lietuvių tautosaka – liaudies dainų šedevrai, kilnios pasakos, išminties kupinos patarlės. Mįslę, kaip gimdavo beteisiško gyvenimo liūnuose tokie iškilios dvasios kūriniai, tegul sprendžia socialinės psichologijos specialistai.

Panašus likimas ištiko ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydus: Vytauto Didžiojo privilegijos, duotos 1388–1389 m. Bresto (Lietuvos Brastos), Gardino, Trakų ir kitų miestų žydų bendruomenėms, užtikrino žydams asmens ir turto apsaugą, kuria naudojosi bajorai. Jų bendruomenės gavo savivaldos teises. Taigi žydų visuomeninė padėtis tuo laiku buvo kur kas aukštesnė negu valstiečių. Tačiau ilgainiui, ypač nuo XVI a. pabaigos, net Lietuvoje žydai imti diskriminuoti, engti ir niekinti. Kokiu mastu buvo žydai smerkiami, galima spręsti iš to, kad Lietuvos didikų palikuonis grafas Valentinas Potockis, perėjęs į judėjų išpažintojus ir atsisakęs krikščionybės, 1749 m. gegužės 24 d., nepaisant tėvų ir žydų bendruomenės pastangų jį išgelbėti, buvo sudegintas Vilniaus katedros aikštėje. Lietuvoje inkvizicijos laužai apskritai buvo labai retas dalykas.

Valdantieji šalies sluoksniai, naudodamiesi žydų paslaugomis, veidmainiškai kaltino juos valstiečių skriaudimu. Tai ypač išryškėjo jau Lietuvai atsidūrus Rusijos imperijos sudėtyje, 1817 m. gruodžio 1 d. – 1818 m. sausio 10 d. Vilniuje vykusioje gubernijos bajorų seimelio sesijoje. Dėl konservatyvių bajorų pasipriešinimo ir caro valdžios uždraudimo nepavykus priimti nutarimo, siūlančio panaikinti baudžiavą, seimeliui teko pasitenkinti santūriu memorialu, kuriuo valdžia buvo, be kita ko, skatinama neleisti žydams išnaudoti valstiečių ir miestelėnų, tarsi žydai būtų pagrindiniai ir vieninteliai šių sluoksnių išnaudotojai. Iš tikrųjų jie buvo tik bajorų ir dvasininkų parankiniai išnaudojimo reikale. Žydų ujimą skatino taip pat krikščionių dvasininkai, plačiai leidę kalbas, kad žydai esą kalti dėl Kristaus nužudymo.

Nesileidžiant į po XVI a. susiklosčiusią engimo sistemą, galima sakyti, kad ir valstiečiai, ir žydai priklausė engiamiems sluoksniams, bet jų padėtis nebuvo visai tolygi.

Valstiečiai, ypač jų daugumą sudarantys baudžiauninkai-lažininkai, neturėdami asmens laisvės, priklausydami agrarinėms bendruomenėms, gyveno labai izoliuotai ir uždarai. Jų pasaulis beveik išimtinai tilpo parapijos plote. Ilgametis uždarumas, priklausymas vienam dvarui formavo jų svetimumą, net priešiškumą apskritai visiems „ne saviems“ žmonėms, netgi tiems patiems savo tautiečiams ir tikėjimo bendrams. Tas bruožas išliko lietuvių tautos charakteryje net ir praėjus šimtui metų nuo baudžiavos panaikinimo. Tuo atžvilgiu įsidėmėtinas lietuvių rašytojo Stasio Santvaro (1902–1991) emigracijoje, kur, rodos, tokia savaime suprantama reikmė lietuviui glaustis prie lietuvio, prasiveržusi nuoskauda: „[…] jeigu ne savas, tai beveik ir ne žmogus“ (Juškaitis J. Lyra ant gluosnio. 1998, p. 229). Šis svetimumo ir nepasitikėjimo jausmas tam tikromis aplinkybėmis, ypač pakurstomas suinteresuotų pašalinių jėgų, yra nuvedęs kuriuos ne kuriuos lietuvius apgailėtinais keliais.

Savo ruožtu žydai Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, buvo izoliuoti. Tačiau jų izoliacija skyrėsi nuo valstiečių uždarumo. Gyvenimas miestuose ir miesteliuose, vertimasis prekyba, amatais ir laisvosiomis profesijomis, teisė keliauti ir keisti gyvenamąją vietą vertė juos bendrauti su įvairių tautų ir tikėjimų žmonėmis. Pagaliau jiems liko ekonominio ir kultūrinio-dvasinio ryšio su kitų šalių žydais galimybė. Ryšio su savo aplinkos žydais visą laiką nenutraukė valdančiųjų sluoksnių atstovai. Be jų tarpininkavimo šie negalėjo sėkmingai engti savo valstiečių. Tad žydai užėmė lyg ir tarpinę padėtį: jie buvo niekinami, bet kartu nesutapatinami su žemiausioje engimo pakopoje atsidūrusiais valstiečiais.

Ko gero, tokia tarpinė padėtis formavo dvilypį žydų tautos charakterį, kurį rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas (1874–1948) yra taip nusakęs: „Žydų tauta yra poliarinių priešingumų tauta – joje aukščiausi bruožai sujungti su žemaisiais – socialinio teisingumo troškimas su pasipelnymo ir uždarbiavimo polinkiu“ (Nikolaj Berdiajev. Krikščionybė ir antisemitizmas / Apžvalga, 1938, Nr. 29, p. 7). Turėdami šį nusakymą prieš akis, galėtume suvokti, kodėl tiek daug žydų nuėjo su komunistais: labai kilnių nusiteikimų jų dalis patikėjo, kad komunizmas realizuos socialinį teisingumą. Antra vertus, vadovaujantis socialinio teisingumo idėjomis, daugeliui žydų nebūdavo sunku prisidėti prie kitų tautų kovos dėl laisvės ar tiesiog individualiai ištiesti pagalbos ranką kitataučiams – be kokio savanaudiško intereso.

S. Atamuko knygoje užtektinai gausiai rastume ir žydų kilnaus humanizmo pavyzdžių, ir atvejų, iliustruojančių pasipelnymo bei uždarbiavimo atvejų. Nenorėdami dauginti pastarųjų skaičiaus (tam ir proga netinkama), manome, jog praverstų parodyti, kaip žydai nesavanaudiškai rėmė lietuvius kovoje dėl šalies nepriklausomybės po 1918 m. vasario 16 d. akto paskelbimo.

Antai Trimito žurnale (1921, Nr. 30, p. 3) išspausdintas toks Seinų apskrities (tos dalies, kurios nebuvo užėmę lenkai) žydų susirinkimo Lazdijuose pareiškimas:

„Pareiškiame, jog mes visi mylime Lietuvą, kaipo savo tėvynę; visais politiniais rūpesniais karštai prijaučiame Lietuvių Tautai, su kuria mes susigyvenome ir kentėjome vieną likimą ilgus šimtmečius nuo lenkų ir rusų; jokiu būdu nenorime Lenkijos įtekmės Lietuvoje, nes čia žydai, lygiai kaip ir kitos tautų mažumos, naudojasi visomis politinėmis ir tautinėmis teisėmis, ten gi matome vien neteisybę ir priespaudą, caro laikus perviršijančią.

Pareiškiame, kad Lietuvos Vyriausybę, griežtai vedančią valstybės nepriklausomybės politiką, mes remsime visomis savo pajėgomis“ (kalba netaisyta).

Šitokią deklaraciją, kuri buvo priimtina daugumai Lietuvos žydų, jie patvirtino taip pat darbais. Kai Lietuva frontuose grūmės su priešais, šalia lietuvių karių stovėjo nemaža žydų – ir savanorių, ir šauktinių. Ne vienas jų pasižymėjo išskirtiniais kovos nuopelnais. Įdomus pavyzdys pateiktas Domo Kauno apybraižoje Knygos kultūros karininkas (Vilnius, 2004, p. 149) – nuotrauka Širvintų žydės Libos Miednikienės, už nuopelnus Lietuvai 1920–1923 m. apdovanotos antros rūšies trečio laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. Ne vienas žydas yra atidavęs gyvybę už Lietuvos laisvę. Pareiga Tėvynei reikalavo aukų ir vėliau, kai, liovusis kovoms fronte, dar ilgai ne kartą reikėjo atremti lenkų išpuolius, pažeidžiančius demarkacinę liniją. 1923 m. kovo 19 d., gindamas nuo įsiveržusių lenkų Lietuvos teritoriją, kartu su kitais liniją saugojusiais kariais žuvo tauragiškis Motelis Kacas. Po mirties už parodytą didvyriškumą jis taip pat apdovanotas Vyčio kryžiumi (žr. Apžvalga, 1938, Nr. 7, p. 3; straipsnis ir nuotraukos perspausdintos iš Kario žurnalo).

Valstybiškai mąstančių žydų nevengta dalyvauti patriotinėse lietuvių organizacijose, pavyzdžiui, Lietuvos Šaulių sąjungoje. Žurnalas Trimitas (1929, Nr. 14, p. 230), kartais gana šiurkščiai pasisakęs prieš žydų verslininkus, išspausdino Sedos vaistininko Jono Messie nuotrauką su plačiu paaiškinimu, kaip jis, 1923 m. tapęs šaulių būrio valdybos pirmininku, pasitelkęs miestelio inteligentus, atgaivino ir išplėtojo organizacijos veiklą. Tas pats Trimitas (1929, Nr. 23, p. 379) rašė apie tų metų gegužės 30 d. Kauno miesto sode įvykusį bendrą lietuvių ir žydų meno kolektyvų koncertą, kurio pelnas buvo skiriamas Vytauto Didžiojo paminklo statybai. Lietuvos jaunalietuvių organizacijos leidžiamas žurnalas Jaunoji karta (1934, Nr. 26, p. 412), aprašydamas Raseiniuose įvykusias iškilmes Vinco Grybo sukurto paminklo Žemaitis atidengimo proga, nurodė, kad raseiniškiai žydai surinko paminklui pastatyti 4 tūkst. litų. Žydai ypač mielai savo aukomis talkino lietuvių įkurtai Vilniaus vadavimo sąjungai (veikė 1925–1938 m.) ir 1935 m. įsteigtam Ginklų fondui.

Taigi Lazdijuose paskelbtas pareiškimas „visais politiniais rūpesniais karštai prijaučiame Lietuvių Tautai“ nebuvo tuščia deklaracija, bet tos dalies žydų, kuriems rūpėjo ne pasipelnymas, garbingai vykdytas įsipareigojimas bendrai abiejų tautų tėvynei – Lietuvai.

Tačiau grįžkime prie S. Atamuko veikalo. Neperdedant derėtų sakyti, kad ir jis yra atsiradęs iš kilnių paskatų pasitarnauti Lietuvos žmonėms jaučiant su jais intymų ryšį. Juk autorius, palikęs 1990 m. mūsų šalį, turi Izraelyje užtikrintą ir ramią būtį, galėjo ir gali ramiai leisti savo dienas. Pagaliau, trokšdamas šiokios ar tokios garbės, net uždarbio, lengviausiai tuos tikslus pasiektų, jei parašytų Lietuvos žydų istoriją ivrito, anglų ir net rusų kalba… O jis vis dėlto rašo knygą lietuviškai ir leidžia Lietuvoje. Kai pradedi atidžiau svarstyti, širdis prisipildo nuoširdaus dėkingumo šiam žmogui.

S. Atamuko veikalas didžiai vertingas ne vien pateikiama gausia medžiaga apie konkrečius lietuvių ir žydų tautų bendravimo atvejus ilgaamžės istorijos būvyje. Jis brangintinas ir tuo, kad įsakmiai skatina mus eiti prie santykių giluminių ištakų. Tai ilgas ir sudėtingas kelias, bet neišvengiamas, jei norime artėti prie istorinės tiesos. Jos negali užstoti šiokie ar tokie dviejų tautų santykių epizodai. Tas žengimas ne tik į platumas, bet ir gilumas bus kartu amžinas ženklas, kad gerbiamasis Solomonas Atamukas, šio kelio pradininkas, lieka neužmirštas.

Knygos autorius Salomonas Atamukas

Knygos „Lietuvos žydų kelias“ viršelis