Lietuviškasis Jurgio Zauerveino pasaulis (2)

Pradžia Nr. 1.

Mažosios Lietuvos knygos ir to krašto kultūros istorijos tyrinėtojas prof. Domas Kaunas toliau bendrauja su Mokslo Lietuva, nagrinėdamas Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein, 1831–1904) gyvenimo ir kūrybos kelius bei vingius.

Tautos, norinčios išlikti, priesakas

Gerbiamasis Domai, pakalbėkime apie paradoksus, kuriais pasižymi laikas, vienus dalykus verčiantis užmiršti, o kitiems dovanodamas tarsi nemarią šlovę. Ne ką mažiau paradoksų slypi ir pačiuose žmonėse, taigi tų kultūros dalykų vertintojuose bei naudotojuose. Štai kad ir Zauerveino kūrybos pavyzdys. Šis iš Hanoverio kilęs ir jaunystę netolimame Gronau miestelyje praleidęs vokietis parašo eilėraštį „Lietuvninkai mes esam gimę“ ir didžiulę epinę poemą „Nemunyčiai“. Lietuvininkams vadinti Zauerveinas sugalvojo naujadarą – nemunyčiai. Poemoje perteikta visa lietuvininkų dvasinio gyvenimo panorama, nuostabi gamta ir daug kitų išliekamąją vertę turinčių dalykų. Tačiau poema ištisai net nebuvo išspausdinta. O eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“ tapo savotišku kodu, pagal kurį vienas kitą atpažindavo šio krašto gyventojai, kurie nenorėjo nuskęsti vokietinimo mariose. Eilėraštis, 1908 m. kompozitoriui Stasiui Šimkui parašius muziką, virto Mažosios Lietuvos himnu. Jį sutrumpinus ir pritaikius visai Lietuvai, „lietuvninkus“ pakeitus „lietuviais“, įsitvirtino kaip antrasis Lietuvos himnas. Ar ne paradoksas: keli posmai pasirodė besą vertingesni už ilgiausią poemą?

Eilėraštyje Lietuvninkai mes esam gimę yra labai stiprus emocinis užtaisas, užčiuoptas tautos, norinčios išgyventi ir išlikti, esminis būties principas arba lozungas. Jei norite, jį galima pavadinti tautos savisaugos, savigynos ir istorinio tęstinumo priesaku.

Esame atstovai tos kartos, kuriai buvo lemta gimti ir augti tarp daugybės lozungų… Pats žodis „lozungas“ nupurto.

Manęs nepurto. Aš jau daugiau kaip trisdešimt metų einu Mažosios Lietuvos link ir daug ką suprantu kitaip negu iš nuogirdų jos vardą ir likimą žinantis žmogus. Lietuvininkai kone 700 metų gyveno apgulties, kone karo sąlygomis ir žūtbūtinėse grumtynėse gebėdavo apsaugoti savo būties erdvę. Be įsisąmonintų ir visuotinai priimtų egzistencijos nuostatų jie būtų neatsilaikę. Įsiklausykite ir pamąstykite: Zauerveino suformuluotas lozungas reiškia ne bejausmį skelbimų lentos užrašą, bet nuolat budinčią pasargą apie gyvybei tykantį pavojų. Šie keli vienon eilutėn tilpę žodžiai tautos išlikimui buvo esminiai: kokiais esame gimę, tokiais ir turime būti. Praeitis ir jos ženklai, valios ugdymas, savitaiga yra šeimos kūno ir dvasios pamatas. Mes laikomės Dievo nustatytos tvarkos: esame tokie, kokie esame ir norime savo vaikus tokiais palikti.

Nuostabiausia, kad šią tautos gyvybingumo formulę – ir dar tokią emocingą – suformulavo ne lietuvininkas, ne lietuvis, bet vokietis. Stebiuosi, kad didelės tautos atstovas taip taikliai ir giliai sugebėjo įsijausti į per jėgą vokietinamos tautos dvasinę būseną, keliais žodžiais išreikšti, kas esminga tautos fiziniam ir dvasiniam išlikimui. Juk tai kaip poterio, maldos eilutės.

Išskirtinis, bet vargu ar visiškai unikalus atvejis. Tokių zauerveinų istorija tikriausiai žino daugiau, tik aš šią akimirką vardo nepasakysiu, nes jis galvon neateina. Pagalvosiu ir vėliau priminsiu. Tačiau subrandinti tokią mintį, kokia ji gimė iš po Zauerveino plunksnos, niekas kitas neįstengtų padaryti. Ji yra sielos skausmas ir šauksmas. Ją reikėjo ir iškentėti, ir išmelsti, ir kaip maldą ištarti.

Dabartinėje Vokietijoje jis neskambėtų

Pažiūrėkime, kas buvo tas Jurgis Zauerveinas, savo lietuviškus eilėraščius ir raštus pasirašinėjęs Girėno slapyvardžiu. Kai jo klausdavo, kur jis gyvena, atsakydavo: „Aš negyvenu, aš būnu“. Jis niekur negyveno nuolat: šiandien – lietuvininkų Pašešupy, rytoj – sorbų krašte, poryt – norvegų kalnuose, užporyt – orientalistų kongrese Paryžiuje, po mėnesio – tarp Alžyro klajoklių arba Šiaurės samų.

Žmogus be vietos, kosmopolitas?

Tarytum keiksmažodį paminėjai: kosmopolitas! Tai ne pats blogiausias žodis. Manau, kad šiokį tokį kosmopolitiškumo šaukštą arba net visą samtį Zauerveino sieloje būtume radę. Tačiau tėvynei ir tėviškei jis nebuvo abejingas. Šitas per pasaulį keliaujantis žmogus labai dažnai vyksta į Gronau, į savo vaikystės ir jaunystės vietas, apsistoja pas gimines, o kai vėl nutolsta, iš įvairių pasaulio pakampių siunčia savo rankraščius, kurie ten kaupiami ir saugomi. Manau, kad ten buvo svarbus jo sielos atgaivos ir budėjimo postas. Juk ten yra ir paskutinė jo žemiškųjų palaikų prieglauda. Stovėjau prie jo kapo.

Bet tėviškė viso Zauerveino neįsiurbia, jo pakanka ir lietuvininkams.

Neįsiurbė ir įsiurbti negalėjo. Jis aukštos kultūros, taurios dvasios ir gilios išminties žmogus. Todėl jis negalėjo ir nesistengė nuslopinti sielos priedermę dalintis ir dalinti.

Jis per didelis vien tik savo tėviškei?

Galvoju, kad jis matė dvi Vokietijas: vieną – Bismarko, kitą – ne Bismarko. Jas skyrė aukšta siena. Bismarkinė Vokietija jam buvo susvetimėjusi ir nepriimtina, nes joje vyravo daugiau policinė negu parlamentinė sąranga ir dvasia. Ši Vokietija buvo muštru pratinama prie kareiviško galvojimo ir žygiavimo skanduojant „Vokietija vokiečiams“. Zauerveinas su Bismarku, kurį pravardžiuoja Baissmarku, nė per plauką nesutinka. Jam neginčijama tiesa, kad visos Vokietijos tautos turi teisę iš tėvų paveldėta kalba kalbėti su Dievu ir savo vaikais, laisvai apsispręsti, elgtis ir kvėpuoti.