Biochemijos mokslo iššūkių akivaizdoje (4)
Pabaiga, pradžia 2007 m. Nr. 21Biochemijos institute, mininčiame savo veiklos 40-metį, surengta apskritojo stalo diskusija su Instituto kviestiniais svečiais: dr. Nagliu Maliu (Jungtinė Karalystė), Ph. D. Andriumi Kazlausku (JAV), dr. Tautgirdu Ruzgu (Švedija) ir dr. Sauliumi Butėnu (JAV), buvusiais Biochemijos instituto direktoriais, Lietuvos mokslų akademijos tikraisiais nariais prof. Juozu Kuliu ir prof. Valdemaru Razumu, Instituto Tarybos pirmininku dr. Rolandu Meškiu, direktoriumi prof. Valdu Laurinavičiumi bei skyrių vedėjais dr. Algirdu Palaima ir dr. Mindaugu Valiumi.
Šioje baigiamojoje diskusijos dalyje kalbėsimės apie šiuolaikinės biochemijos tendencijas pasaulyje, kas svarbiausia kiekvienam mokslininko veiklos kelią pasirinkusiam žmogui ir kitus ne vien biochemikams rūpimus dalykus.
Ranka rankon
Mokslo Lietuva. Gerbiamieji diskusijos dalyviai, kurlink juda šiandieninė biochemija pasaulyje? Kokios svarbiausios tendencijos? Kokiose kryptyse būtų perspektyviausia dirbti, kur Lietuvos biochemikai galėtų sėkmingai reikštis?
Naglis Malys. Mokslas integruoja skirtingas tyrimų sritis – fizikos, chemijos, biologijos ir t. t. Lietuva turi labai gerą pagrindą remdamasi tomis skirtingomis sritimis daryti gerą mokslą. Manau, kad tai viena svarbiausių šiuolaikinio biochemijos mokslo tendencijų pasaulyje.
ML. Bet vakar dalyvaudamas Biochemijos instituto 40-mečiui skirtoje mokslinėje konferencijoje nemačiau nė vieno fiziko ar biologo. Tai kaip jie darys bendrus darbus su biochemikais, jeigu nesidomi jų mokslo problemomis?
N. Malys. Man regis, kad jau čia prie šio apskritojo stalo sėdi perpus chemikai ir biologai, iš dalies ir fizikai. Jie užaugo Lietuvoje, kur mokslų sandūros dalykų svarba buvo suvokta ne prieš vieną dešimtmetį, kai Vilniaus universitete pradėti rengti biochemikai ir biofizikai.
Valdas Laurinavičius. Biochemijos instituto perspektyva matyti ir iš to, kad čia bendradarbiauja būtent įvairių mokslų atstovai – biologai, chemikai, fizikai. Tokia politika vykdoma daug metų, susiformavo fizikų ir chemikų, biologų, chemikų ir mikrobiologų grupės. Tų grupių nariai supranta vieni kitus ir sėkmingai bendradarbiauja. Kodėl biosensorių tyrimų kryptis taip sėkmingai išsiveržė pirmyn? Todėl, kad ranka rankon dirbo mikrobiologai, kurie moka išskirti naujus fermentus, fizikai ir chemikai, kurie žino, ką su tais fermentais galima padaryti. Fizikai žino, kaip iš viso to sukurti ir pagaminti naują prietaisą.
Daugelyje tarptautinių konferencijų išsikalbėdavus su kolegomis, mums būdavo pavydima, kad turime galimybes dirbti greta skirtingų sričių mokslininkų. Dabar biochemijos moksle vykstančios tendencijos dar labiau reikalauja integracijos ir bendro veikimo – matematikų, informatikų, fizikų, chemikų, biologų. Tik visų šių mokslų susiliejimas į bendrą visumą gali būti veiksmingas bei produktyvus. Biochemijos institutas 20 metų kopė ta kryptimi, todėl vis dar pataikome į koją su šiuolaikinės biochemijos mokslo tendencijomis.Sistemų biologijos perspektyvumas
ML. Būtų puiku, jeigu į šį klausimą, kurlink juda pasaulinės biochemijos mokslas, savo nuomonę išsakytų prof. Juozas Kulys.
Juozas Kulys. Galiu išsakyti savo požiūrį į biochemiją kaip mokslo aktualiją. Noriu prisidėti prie Naglio aptartos minties: sistemų biologija yra viena perspektyviausių šiuolaikinės biologijos krypčių. Tai nauja mokslo kryptis, apie tai pasaulyje rašomi nauji vadovėliai, atliekami reikšmingi tyrimai. Sistemų biologija integruoja daugybę skirtingų mokslo krypčių.
ML. Ar čia nesama truputėlio mistifikacijos dūmo? Vakar per konferenciją Rolandas Meškys gražiai paironizavo, kad mokslininkai moka sureikšminti kai kurias naujausias tyrimų kryptis. Tai daroma norint paveikti valstybės institucijas, valdininkus, kurie jiems nesuvokiamus dalykus kartais labiau palaiko už įprastus ir suprantamus. Suprantu, kad savojoje terpėje, t. y. vidiniam naudojimu, labai sveika ironizuoti, stipriau pavarinėti mokslininkų kraują.
Rolandas Meškys. Galiu paironizuoti ir viešojoje aplinkoje, nes toks yra mano būdas.
J. Kulys. Sistemų biologija – tai viena iš krypčių, ir ji neatsirado moksliniame vakuume, savaime. Naglio Malio pranešime Sistemų biologija – moderniosios mikrobiologijos pagrindas buvo parodyta, kad net pažiūroje į tokį klasikinį objektą kaip glikolizė vyksta „vertybių perkainavimas“, ir labai greitai sulauksime naujų atradimų. Vilniaus Gedimino technikos universitete mėginau organizuoti sistemų biologijos kursą, bet Lietuvoje, atrodo, be pagalbos iš kitų šalių to nepadarysime.
Tai viena perspektyvių krypčių, bet biochemijoje tokių ar panašių krypčių yra labai daug. Kad ir nanobiokatalizė. Kaip tik savo mokslinę veiklą pradėjau nuo biokatalizės, tačiau šiandien jaučiuosi, kad esu tik savo tyrimų pradžioje. Tik dabar pradedame suprasti, kas iš tiesų turi darytis tose nanodimensijose. Atsiveria didžiulės perspektyvos. Bet tai tik pati pradžia.
Kita svarbi aktualija – visos nanobioinžinerijos kryptys, kurios leis įsisavinti biologinių mikrosistemų, organelių ir t. t. funkcijas ląstelėje. Visa tai aktualu – nuo ląstelių kultūrų, kamieninių ląstelių technologijų iki dirbtinių organų sukūrimo.
ML. Ar galima pasakyti, kad biochemija yra kelyje į procesų ląstelėje valdymą, t. y. ir pačių ląstelių valdymą?
J. Kulys. Galima pasakyti, tačiau reikia turėti mintyje, kad esame tik pačioje daugelio mokslų pradžioje. Toli gražu nematyti jokio tų mokslų įsisotinimo, kad ir kaip keistai tai nuskambėtų. Dar toli iki minties, kad kas nors iš dabar tyrinėjamų dalykų ateityje gali būti neaktualu. Kyla kita abejonė: ar turime pajėgumų spręsti visus tuos nepaprastai svarbius klausimus. Todėl noriu pabrėžti, kad biochemijai toli iki įsisotinimo ribos, tai greitėjantis ir vis aukštyn kylantis procesas, mokslas, kurio pagrindu kuriamos ir biotechnologijos, ir nanobiotechnologijos. Pagaliau tai visų biologinių mokslų pagrindas. Stipresnis, gilesnis pagrindas net už molekulinę biologiją, kuri ląstelių lygmeniu ir baigiasi.
ML. Ar chemikai kartais nėra užgožę biologų, ir šiandien jau reikėtų kalbėti ne apie biochemiją, bet apie „chemobiologiją“? Atsiprašau, jeigu rėžia ausį.
J. Kulys. Kai dirbau Novo Nordisk bendrovėje Skandinavijoje, kartą paklausiau šios didžiausios Europos biotechnologijos bendrovės darbuotojų: „Kodėl Jūsų kompanijoje dirba daugiau chemikų, o ne biologų?“ Žinote, ką man atsakė maždaug tokiame ratelyje žmonių, kaip kad šiandien mes čia kalbame? „Iš chemiko daug lengviau padaryti biotechnologą, negu iš biologo“. Tas pat tinka ir biochemijai. Su tokiu atsakymu visiškai sutinku. Vis dėlto chemikai greičiau išmoksta dirbti molekulių lygiu, skaldyti jas į sudėtines dalis.
Man labai daug reikalų tenka turėti su studijų programomis, kurios taip sukurtos ir parengtos, kad jose gerai pateikiami ir chemijos, ir biologijos, ir biochemijos pagrindai. Integruojamas mokymas ir mokslinis požiūris. Jeigu šių tendencijų nesieksime, nebus gerų studijų programų, vadinasi, nepavyks parengti ir gerų specialistų.Ne vien komplimentai
ML. Įdomu, kaip J. Kulį pakeitęs Biochemijos instituto direktoriaus pareigose (1992 03 26–2004 05 05) Valdemaras Razumas galėtų įvertinti keturių užsienio lietuvių pranešimus, skaitytus Biochemijos instituto 40-mečio skirtoje konferencijoje?
Valdemaras Razumas. Atsakymas savaime aiškus: jeigu jų darbus vertintume nepakankamai gerai, tai jų nebūtume kvietę. Ne visų jų darbus įdėmiai seku, bet klausytis jų pranešimų man buvo labai malonu. Švedijoje dirbančio Tautgirdo Ruzgo darbų kryptis man yra kiek artimesnė. Ne tik dalykine prasme man buvo įdomu jų klausytis, bet buvo malonu, kad ne tik iš Lietuvos išvykusių mokslininkų pranešimai buvo perskaityti labai gražia lietuvių kalba, nors nedažnai lietuviškai konferencijoje jiems tenka kalbėti.
ML. Mintyje turite Andrių Kazlauską?
V. Razumas. Būtent. Prisipažinsiu, mane jo gražiai lietuviškai perskaitytas pranešimas net nustebino. Taigi tie organizatoriai, kurie pasirinko šiuos asmenis pakviesti į konferenciją tikrai neapsiriko.ML. Tada įdomu išgirsti mūsų užsienio svečių nuomonę: ar įdomu buvo atvažiuoti į Vilnių? Juk gyvename nuolatinio laiko deficito sąlygomis.
Tautgirdas Ruzgas. Į Lietuvą visada malonu atvažiuoti, tad lengvai „pasidavėme“ kvietimui dalyvauti jubiliejinėje Biochemijos instituto konferencijoje. Daugelis tų problemų, kurias nagrinėja Biochemijos institutas, visados aktualios ir kitoms mokslinėms institucijoms pasaulyje: Akies institutui prie Harvardo universiteto, kokiam nors Švedijos ar Anglijos universitetui. Kai kurios chemijos tyrimų kryptys Švedijoje nyksta, bet iškyla kitos tyrimų grupės ir kryptys. Todėl klausimai, kur mes esame, kaip mus vertina, visą laiką aktualūs.
ML. Bet štai Andrius Kazlauskas tvirtino, kad jam visai nesvarbu, kaip jį vertina kiti, nes tai pačių vertintojų problema.
T. Ruzgas. Andrius labai teisingai pasakė. Jis sakė, kad jam nesvarbu, bet pridūrė: „Turiu pridėti ir antrą sakinio dalį, kad kiti žmonės mane suprastų“. Tam neužtenka vien dirbti laboratorijoje. Jeigu nori, kad tave išgirstų, suprastų, tenka pasidarbuoti ir už laboratorijos sienų. Tą Andrius ir daro, taip pat Lietuvoje, kur jo pranešimą mes išklausėme.
Man pačiam įdomu ne vien pamatyti, kaip išsilaikė per visus pokyčių metus Biochemijos institutas, bet ir kokius bendrus darbus galėtume padaryti. Gal įmanoma net mokymo struktūroje kai ką nuveikti, kad galėtume atsiųsti iš Švedijos savo jaunus darbuotojus, kurie čia galėtų pasimokyti ar pasitobulinti.
