Klasikinė mechanika Lietuvoje
Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci), kuris buvo ne tik genialus menininkas, bet ir originalus mokslininkas, mechaniką yra pavadinęs matematikos rojumi.
Iš tiesų ta fundamentalioji fizikos teorija, kurią Antikos filosofai vadino mechanika ir kuri, anot Izaoko Niutono (Isaac Newton), ‘yra tiksliai išdėstytas ir įrodytas mokslas apie judesius, sukeliamus bet kokios jėgos, taip pat apie jėgas, kurių reikia, kad tas judėjimas vyktų’ yra labai glaudžiai susijęs su matematikoje tiriamomis struktūromis.
XIX a. antrojoje pusėje klasikinė mechanika pateko teorinės fizikos įtakos sferon. Teorinei fizikai buvo aktualus klasikinės mechanikos kaip fizikinės teorijos matematinis išplėtojimas. Tačiau fizikinė teorija, anot Džeimso Maksvelo (James C. Maxwell), Alberto Einšteino (Albert Einstein) ir kitų fizikų bei mokslo metodologų, susideda ne vien iš jos matematinio išplėtojimo - tai tik viena jos dalis.
Tai, kad klasikinėje mechanikoje yra nesuformuluotos pagrindinių mechaninių dydžių sąvokos, adekvačiai neapibrėžti svarbiausi sąryšiai, atkreipė dėmesį jau Anri Puankarė (H. Poincaré, 1854-1912 m.) knygoje Mokslas ir hipotezė (La Science et l’Hyphotčse, 1902 m.). Galima teigti, XIX-XX a. susiformavęs tradicinis klasikinės mechanikos dėstymas įgyvendina pagrindinę pitagoriečių filosofijos tezę - ‘viskas yra skaičius’: fizikiniai klasikinės mechanikos dydžiai (atstumai, trukmės, masės, jėgos, impulsai) suliejami su jų aritmetiniais ar geometriniais vaizdais - realiaisiais skaičiais, vektoriais, tenzoriais, kuriuos nustato atitinkami skaičių rinkiniai. Be abejo, toks loginis neadekvatumas, tokia fizikinių dydžių aritmetizacija implikuoja nemažai trūkumų klasikinės mechanikos dėstymo srityje - dėl jos ir pati klasikinė mechanika tampa prieštaringa teorija, joje nesunku atskleisti ne vieną antinomiją.
Lietuvoje turėtų ir galėtų būti plėtojama klasikinė mechanika - tiksliojo gamtos mokslo šaka. Čia kylančios problemos fundamentalios ir svarbios: pirmiausia reikia atkurti klasikinės mechanikos kaip savarankiškos, nesutrumpintos fizikinės teorijos statusą. Būtina rekonstruoti sąvokinę klasikinės mechanikos struktūrą, atsisakant fizikinių dydžių aritmetizacijos, t. y. jų identifikavimo su grynai matematiniais objektais - skaičiais, vektoriais ir tenzoriais.
Būtina pereiti prie iš principo naujų fizikinių dydžių sąvokų darybos būdų, kuriuos daugiau kaip prieš šimtą metų nurodė vokiečių fizikas Hermanas fon Helmholcas (Hermann von Helmholtz). Jis iškėlė abstrakcijos principą kaip pagrindinį fizikinių dydžių sąvokų konstravimo metodą.
2007 m. leidykla Mokslo aidai išleis Liubomiro Kulvieco knygą Laiko sąvoka klasikinėje mechanikoje. Joje bus publikuojami ir du straipsniai apie I. Niutoną - Du nepastebėti Izaoko Niutono mokslinės kūrybos aspektai (anglų k.) ir Pagreičio sistematizacija I. Niutono moksliniuose darbuose (rusų k.). Knyga bus skiriama matematikams, fizikams, mokslo istorikams, tyrinėjantiems gamtos mokslo metodologines problemas, filosofams. Tai bus Lietuvos mokslo istorijos indėlis, pažymint 280-ąsias I. Niutono mirties metines 2007 metais.
Donata Kulviecaitė, Vera Čineva, Irina Tiulina, Edmundas Adomonis
