„Mano gyvenimas Lietuvai nepraėjo veltui…“

Minint A. H. Kirkoro 190-ąsias gimimo metines

Marija Parsegjanc-Danilienė

Georgo Brauno Pasaulio miestų albume, išleistame 1581 m. Kelne, Vilnius apibūdintas kaip vienas didžiausių pasaulio miestų.

Šimtmečiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė garsėjo savo mokslininkais ir spaustuvėmis, buvo ne vien tik lietuvių tautinės kultūros lopšys. Tolerantiška atmosfera Vilniuje darė įtaką čia gyvenusių tautų kultūros vystymuisi daugiatautėje Lietuvos valstybėje.

Vilniuje gyveno ir dirbo didis baltarusių humanistas ir spaudos pradininkas Pranciškus Skorina. 1522 m. Vilniuje jis išleido pirmąją spausdintą knygą slavų kalba. 1600–1604 m. Vilniaus universitete mokėsi rusų kalbos gramatikos pradininkas Meletijus Smotrickis. Adomas Mickevičius čia išleido pirmąjį savo eilėraščių dvitomį, Stanislovas Moniuška parašė operą Halka, atskleidė savo talentą žymusis rusų aktorius Vasilijus Kačalovas.

Tarp tų, kurie gyveno, kūrė ir mylėjo Lietuvą bei Vilnių, taip pat buvo Adomas Honoris Kirkoras (1818.I.21 – 1886.XI.23).

Etnografas, archeologas, istorikas, leidėjas, publicistas, jis savo darbais praturtino Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos kultūrą. A. Kirkoras sukūrė pirmąjį vadovą po Vilnių, pirmasis supažindino mokslo pasaulį su Lietuvos paveldu.

A. Kirkoras – tautų laisvės šalininkas

Adomas Honoris Kirkoras gimė 1818 m. sausio 21 d., Mohiliovo gubernijos Slivino dvare unitų dvasininko šeimoje. Baigęs Mohiliovo gimnaziją toliau mokėsi Bajorų institute Vilniuje. Tai buvo tragiškas Vilniaus istorijos laikotarpis.

Prijungus Lietuvą prie Rusijos, LDK Vyriausioji mokykla buvo reorganizuota į Vilniaus imperatoriškąjį universitetą. 1832 m. caro Nikolajaus I įsakymu seniausias Rytų Europoje Vilniaus universitetas buvo uždarytas kaip revoliucingas. Tokiu būdu Lietuva neteko savo svarbiausio kultūros židinio. Daug dėstytojų buvo priversti išvykti iš miesto, Vilnius neteko daugelio mokslininkų.

1838 metais baigęs mokslus, dvidešimtmetis jaunuolis buvo priimtas dirbti Vilniaus gubernijos valdybos iždo tituliniu patarėju. Laisvalaikiu jis tyrinėjo gimtąjį kraštą.

1849 m. A. Kirkoras išrenkamas gubernijos Statistikos komiteto nariu. Eidamas kanceliarijos viršininko pareigas jis redaguoja Statistikos komiteto informacijos leidinį Pamiatnaja knižka Vilinskoj gubernii (Vilniaus gubernijos knyga), leistą lenkų ir rusų kalbomis. Toje knygelėje spausdinami ne tik statistikos duomenys, vyriausybės nutarimai, bet ir įdomi medžiaga apie krašto praeitį. A. Kirkoras pats rengė nuolat spausdinamus straipsnius su rubrika Apybraižos apie Vilniaus gubernijos miestus, Prisiminimai apie Vilnių. Leidinyje buvo straipsnių rinkinių, pavadintų Lietuvos senovė, kuriuose rašoma kraštotyros istorijos, etnografijos, liaudies apeigų temomis. Redaktorius surinko ir išspausdino daugiau kaip 100 baltarusių ir lietuvių liaudies dainų, apie 200 patarlių.

1854 m. Adomas Kirkoras išspausdino straipsnį Didysis kunigaikštis Vytautas, kuriame dėstoma tokia mintis: „Jeigu Apvaizda būtų pratęsusi jo (Vytauto Didžiojo) dienas, Lietuva ir Vakarų Rusija visiems laikams būtų apgynusi savo savarankiškumą.“ Už šį straipsnį A. Kirkoras buvo atleistas iš Vilniaus Statistikos komiteto darbuotojo pareigų. Kitame darbe jis pažymi, kad iki Jogailos įsigalėjimo Lietuva buvo šlovinga ir galinga, o Lenkija tuomet buvusi silpnesnė. Tačiau protingi Lenkijos diplomatai suvokė, kad šalį gali išgelbėti glaudi sąjunga su Lietuva, ir savo karalienę Jadvygą privertė ištekėti už Lietuvos kunigaikščio Jogailos. Lenkijos didikai nuo pat pradžių atliko ne sąjungininkų, o valdovų vaidmenį.

Visos A. Kirkoro gyvenimo veiklos credo – įsitikinimas, jog kiekviena tauta privalo puoselėti savo tikėjimą, kalbą, papročius ir pagarbiai bendrauti su kitomis tautomis. A. Kirkoras pasisakė prieš tautų susiliejimo idėją, manė, kad toks dalykas būtų neteisingas.

Senienų muziejus

Grafo Eustachijaus Tiškevičiaus iniciatyva ir carui Aleksandrui II leidus 1855 m. Vilniuje buvo įsteigta Vilniaus laikinoji archeologijos komisija ir atidarytas Senienų muziejus.

Pagrindiniu grafo E. Tiškevičiaus pagalbininku tapo A. Kirkoras.

Muziejus buvo sparčiai plėtojamas, vos per pusmetį sukaupta apie 3 tūkst. senų monetų, apie 2 tūkst. kitų buities ir kulto eksponatų, beveik 10 tūkst. tomų archeologijos biblioteka. Kolekcija buvo vis gausinama. Adomas Kirkoras ją nuolat praturtindavo savo iniciatyva pateiktomis iškasenomis.

Pasak A. Kirkoro, remiantis archeologijos tyrinėjimais reikia „demaskuoti praeities pramanus ir konkrečiais radiniais padėti istorikui užčiuopti giją, kurios laikydamasis jis galėtų vėliau paaiškinti mįslingas metraštininkų sakmes“. Jo supratimu, „įžvalgi archeologo akis pastebės [...] daugybę įvykių, dažnai istorikų neaptiktų, tačiau archeologo įžvelgiamų. O tai pastarajam leis paneigti prasimanymus ir teisingai paaiškinti daugybę istorikų nesuvoktų bei nepaaiškintų faktų“. Tyrimais pagrįstame straipsnyje Monetų kaldinimas Lietuvoje, A. Kirkoras rašo: „Daugelis metraštininkų pagonišką Lietuvą vaizduoja kaip laukinę, barbarišką, itin skurdžią šalį. Tačiau naujausi archeologų ir etnografų laimėjimai privertė atsisakyti tokių pažiūrų.“

A. Kirkoras kasinėjo daugelį Lietuvos, Baltarusijos pilkapių, tyrinėjo ir aprašinėjo nemažai senovinių miestelių bei pilių, Lietuvos kunigaikščių ir karalių kapaviečių. Jis buvo muziejaus kolekcijų konservatorius, muziejaus Istorijos ir archeologijos skyriaus vedėjas, parengė ir išleido Senienų muziejaus katalogą. Imperatoriškosios archeologijos draugijos žiniose šio muziejaus darbas vertinamas taip: „Vilniaus Senienų muziejaus įkūrimas ir suklestėjimas per tokį trumpą laikotarpį, beveik negaunant vyriausybės paramos ir pasikliaujant vien privačių asmenų pastangomis ir patriotizmu, mūsų mokslo draugijoms gali būti sektinas pavyzdys.“

Lietuvos istorijos tyrinėjimus, aprašytus veikale Senienos, aptiktos Vilniuje, sukauptą medžiagą apie Lietuvos monetas, heraldiką ir daugelį kitų dalykų, A. Kirkoras skelbdavo moksliniuose žurnaluose.

Po 1863 m. sukilimo Senienų muziejus buvo uždarytas. Dalis eksponatų, susijusių su Lietuvos istorija, išvežta į Nikolajaus Rumiancevo muziejų Maskvoje, kita dalis atiduota Vilniaus viešajai bibliotekai. Lietuvos nacionalinio muziejaus istorija prasidėjo tada, kai buvo įsteigtas Senienų muziejus. Šiandien jo salėse eksponuojami autentiški Senienų muziejaus eksponatai.

Pasivaikščiojimai po Vilnių

Adomas Kirkoras norėjo, kad mokslininkų atradimai būtų visiems pasiekiami. 1856 m. sukūręs pirmąją atmintinę Vilniaus svečiui, pavadintą Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Kirkoras ją pasirašė Jano iš Slivino slapyvardžiu. Knygelė buvo išleista lenkų, vėliau rusų kalbomis, galiausiai 1991 m. išversta ir į lietuvių kalbą. A. Kirkoras pirmasis aprašė miesto istoriją, archeologiją, architektūrą, meną ir geografiją. Jis sukaupė ir išdėstė daugybę vertingų faktų, prisiminė nepelnytai užmirštas asmenybes, nė vienoje knygoje nepaminėtas gatveles ir skersgatvius. Iš šio aprašymo matyti, jog autorius turi gerą menininko skonį ir literato gyslelę. Jo sukurta atmena tapo vertingų duomenų apie Vilnių ieškančių istorikų ir keliautojų žinių šaltiniu.

Vienas 1858 m. įvykis A. Kirkorą skaudino iki paskutinių gyvenimo dienų. Vilnių turėjo aplankyti caras Aleksandras II. Vilniaus laikinoji archeologijos komisija nutarė carui iškilmingai dovanoti Albumą. Jis buvo sudarytas iš Istorinių-statistinių apybraižų apie Vilniaus miestą, lenkų poeto Antonio Edvardo Odineco Aleksandrui II dedikuotos odės, atmintinės Pasivaikščiojimai po Vilnių ir lietuvių poeto Mikalojaus Akelaičio eilėraščio. Albumo sudarytojai tikėjosi, kad jis galbūt prisidės prie aktyvesnio Vilniaus kultūrinio gyvenimo, padės atgaivinti Vilniaus universitetą. Tačiau tokiems lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti. A. Kirkorą užgriuvo kaltinimai, o jų buvo ypač apstu emigrantų spaudoje. Albumo sudarytojai buvo drabstomi purvais, kaltinami išdavyste ir pataikavimu carizmui. Į įnirtingus išpuolius A. Kirkoras viename asmeniniame laiške atsakė: „Tegul Varšuva paskaito, ką caro sutikimo proga rašė Gazeta Warszawska.“

„Lietuva Tau už daug ką bus dėkinga“

Adomas Kirkoras buvo kelių žurnalų ir rinkinių leidėjas. 1857 m. jam buvo leista spausdinti Vilniaus aplanką, kuris turėjo būti naudingas Lietuvai. Po dvejų metų jis įsigijo nuosavą spaustuvę ir neatsisakydamas kitų užsiėmimų ėmė verstis knygų leidyba.

Anot akad. Vytauto Merkio, ši spaustuvė buvo Rūmų g., buvusiuose universiteto rūmuose, nuo 1865 m. lapkričio 30 d. – Andrejaus g. (buvusioje Savičiaus g.), Brodovskio namuose.

A. Kirkoras ryžosi spausdinti nebrangias, bet vertingas knygeles lietuvių ir baltarusių kalbomis. Pirmoji šios serijos knygelė buvo išleista lietuvių kalba. Kirkoras pirmą kartą suteikė spaudos tribūną lietuvių kultūros veikėjams. Vilniaus aplanke buvo spausdinamos lietuvių poetų eilės. Išspausdinęs poeto M. Akelaičio kreipimąsi į visuomenę, raginančiame kurti lietuviškas mokyklas, lietuvių kalba leisti knygas ir laikraščius, A. Kirkoras jį užbaigė redakcijos prierašu, kuriame buvo reiškiamas redakcijos pritarimas autoriaus nuomonei. Vėliau šioje redakcijoje buvo parengta ir išspausdinta ne viena lietuviška knyga.

Dr. Antanas Kulakauskas A. Kirkoro pavardę paminėjo greta kitų žmonių, be kurių įnašo sunku įsivaizduoti XIX a. antrojoje pusėje vykusį lietuvių tautinį atgimimą. „Lietuva Tau daug už ką bus dėkinga“, – M. Akelaitis rašė Kirkorui.

1860 m. Adomas Kirkoras pradėjo redaguoti leidinį Vilenskij vestnik (Kurjer Wilenski). Jo leidybos sėkmė priklausė nuo prenumeratorių skaičiaus. A. Kirkoras bendradarbiauti pakvietė keletą žinomų mokslininkų, literatų ir kompozitorių. Jo būstas ir leidykla (dabar – Universiteto g. 3) tapo Lietuvos kultūrinio gyvenimo židiniu. Į leidinio subatvakarius susirinkdavo apie 80 žmonių.

Tarp jų buvo grafai Eustacijus ir Konstantinas Tiškevičiai, Juzefas Kraševskis, Mikalojus Malinovskis, Teodoras Narbutas, Antonis Edvardas Odinecas, Liudvikas Vladislovas Kondratovičius (Vladislovas Sirokomlė), Stanislovas Moniuška. Kirkoras palaikė ryšius ir su lietuvių kultūros veikėjais – Simonu Daukantu, Motiejumi Valančiumi, Mikalojumi Akelaičiu ir kitais. Prof. A. Kulakauskas A. Kirkorą pavadino „vienu svarbiausių buvusios Lietuvos sostinės intelektinio ir kultūrinio gyvenimo organizatorių bei veikėjų“. Istorikė Zita Medišauskienė įvardijo jį kaip „vieną šviesiausių to meto žmonių Lietuvoje“.

A. Kirkoras taip sumaniai vadovavo Vilenskij vestnik leidybai, kad greitai jo prenumeratorių skaičius išaugo dešimt kartų. Bendradarbiavo ir leidiniui vertingų straipsnių atsiųsdavo apie 60 korespondentų, gyvenusių užsienio šalių miestuose.