MOKSLASplius.lt

„Mano gyvenimas Lietuvai nepraėjo veltui…“


Tarp dviejų ugnių


Atėjo 1863-ieji. Caro valdžia uždraudė leisti Vilenskij vestnik lenkų kalba, o lietuvių kalba – leidinius lotynų abėcėlės raidėmis. Valdžios sprendimu Vestnik tapo Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo oficiozu. A. Kirkorą slapta seka caro „ochrankos“ agentai. Vienas iš jų vadovybei praneša, jog sumaišties laikotarpiu Vestnik tenkinasi administracijos nurodymų išdėstymu, „nepadeda grąžinti paklydėlių į garbės ir pareigos kelią“, o „Kirkoras ne tik atsidavęs lenkų interesams, bet netgi dalyvauja antivyriausybiniuose išsišokimuose“.

Rusų valdžia kaltino Adomą Kirkorą dėl jo ryšių su lenkų pogrindžiu, lenkai – taikstymusi su pavergėjais. Negalėjo jam atleisti už atsisakymą dalyvauti pogrindžio veikloje ir ginkluotoje kovoje prieš imperiją. Tačiau būdamas valstybės valdininku Kirkoras ne vienai sukilėlių šeimai padėjo išvengti represijų. Vardan kultūros A. Kirkoras nevengdavo kompromisų ir laikėsi nuomonės, jog kultūrinė veikla Tėvynei duos daugiau naudos. Vilenskij vestnik jam suteikė galimybę skleisti savo pažiūras. A. Kirkoras pasisakė už savarankiškus Lietuvos ir Lenkijos interesus. „Aš beprotiškai myliu savo Lietuvą“, –rašė jis J. Kraševskiui. Lietuvą A. Kirkoras suvokė kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemę. 1911 m. R. Zinkievičius jį pavadino tikru, geru Baltarusijos sūnumi.

Žmonai, priekaištaujančiai už tai, kad jis ne Varšuvoje, A. Kirkoras atsakė: „Mano vieta čia, Lietuvos širdy, čia yra mano veiklos sritis.“

Deja, dėl politinių neramumų ir valdžios priekabiavimo jis neteko galimybės leisti Vilenskij vestnik, be to, patyrė ir finansinį smūgį. Nors pagal sutartį su valdžia jis galėjo įstaigoje dirbti 12 metų, faktiškai teišdirbo 6 metus. Nerasdamas galimybės toliau dirbti 1867 m. jis drauge su žmona iš Vilniaus, kur gyveno 34 metus, išvyko į Peterburgą.


Svetimoje šalyje


Peterburge Adomas Kirkoras pradėjo leisti rusišką dienraštį Novoje vremia. Po metų jis tapo leidinio savininku ir jį spausdino savo spaustuvėje. Ir Peterburge jis neatsisakė ankstesnių įsitikinimų. Viename iš savo straipsnių nacionaliniu klausimu Kirkoras rašė: „Istorinė patirtis mus įtikina, jog represijomis negalima sugriauti to, kas sukurta per šimtmečius.“ Autorius tęsia: „Be valdovų, dar yra tautos, kurios turi savo tikslus, savo jausmus, savo valią, nepriklausančią nuo monarchų valios.“

Kai kas A. Kirkoro leidinį laikė lenkų šlėktos interesų propagandininku. Jo darbuotojai buvo stebimi policijos. Spaudoje pasirodė A. Kirkorą šmeižiančių straipsnių. Rusijos spauda jį apkaltino antirusiška orientacija. Tai diskreditavo įmonę, kuriai įsigyti Kirkoras išleido visas santaupas. Peterburge jis pateko į netoleruojamo asmens padėtį.

1871 m. Kirkoro įmonė paskelbta bankrutavusia, jos savininkui iškilo grėsmė patekti į skolininkų kalėjimą. Nuolatinių persekiojimų dvasiškai išsekintas, darbų nualintas, po kelerių metų jis išvyksta į Krokuvą, kuri tuo metu priklausė Austrijai.

Persikėlęs į Krokuvą A. Kirkoras netapo „kabinetiniu“ mokslininku. Jis buvo paskirtas vadovauti darbuotojų sekcijai, kuri užsiėmė archeologinių iškasenų paieškomis. Jam buvo skirta lėšų sistemingai šios srities veiklai, archeologijos paminklų rinkimui Galicijos Podolėje ir kitose vietovėse. A. Kirkoras buvo išrinktas Krokuvos MA nariu, skaitė paskaitas Krokuvos universiteto studentams, mėgino užsiimti leidybos veikla. Nors daug straipsnių autoriai jam atsiųsdavo veltui, A. Kirkorui neužteko lėšų, kad atsilygintų net už popierių ir spausdinimą.

Gyvendamas Krokuvoje, A. Kirkoras, kaip geriausias Lietuvos ir Baltarusijos tyrinėtojas, Rusų Imperatoriškosios archeologijos draugijos tikrasis narys korespondentas, Rusijos Imperatoriškosios geografijos draugijos narys, gavo pasiūlymą parašyti veikalą apie vadinamąjį Rusijos Vakarų ir Pietų kraštą.

1882 m. pasirodęs A. Kirkoro trečiasis tomas Vaizdingoji Rusija – jo mokslinės veiklos apogėjus.

1995 m. lietuvių kalba buvo išleista šio tomo dalis, pavadinta „Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų“. Ši plataus masto monografija – tai įvairiausių žinių apie Lietuvą šaltinis.

A. Kirkoro veiklos tyrinėtoja, istorikė Genovaitė Gustaitė pažymi: „Jo leidyba, darbai iš istorijos, etnografijos, statistikos, bibliografijos, archeologijos turi išliekamąją vertę mūsų nacionalinės kultūros raidai.“

„Be perstojo dirbdamas Lietuvai, aš viską jai paaukojau. Padariau viską, ką leido jėgos ir lėšos, ir galiu ramia sąžine prisipažinti, kad mano Lietuvai gyventa ne veltui“, – likus dvejiems metams iki mirties Adomas Kirkoras rašė Tėvynėje tebegyvenusiam A. Jelskiui. Paskutinėmis gyvenimo dienomis visos jo mintys krypo į gimtąjį kraštą. Beveik gulėdamas mirties patale jis toliau redagavo Vilnijos kraštui skirtą archeologijos veikalą Bazylika Litewska.

Gyvenimo pabaigoje A. Kirkoras nuskurdo, buvo šelpiamas geradarių ir be atlygio slaugomas pažįstamo gydytojo.

Dar gyvendamas Vilniuje, viename laiške žmonai A. Kirkoras rašė: „Tik čia [Vilniuje] galiu būti naudingas, tik čia galiu gyventi ir mirti.“

Tačiau mirti teko svetimoje šalyje. Jį kukliai palaidojo, į paskutinę kelionę Krokuvos profesorių palydėjo akademijos nariai, laidotuvėse nebuvo minios žmonių, atsisveikinimo kalbų. Įrašas paminkliniame akmenyje, stūksančiame Krokuvos Rakovicki kapinėse, atskleidžia šio mokslininko gyvenimo prasmę: Lietuvos praeities tyrinėtojas. Visas jo palikimas – rankraščiai, įvairios kolekcijos, kurie buvo A. Kirkoro paskutinė veikla, palikti Krokuvos tautos muziejui.

Daugelį gyvenimo metų A. Kirkorą griežtai kritikavo tiek lenkų, tiek rusų spauda. Vieni jį vadino atskalūnu, išdaviku, „caro padlaižiu“, o kiti – „lenkų intrigantu“.

H. Kirkoro likimą galima apibūdinti jo paties žodžiais, pasakytais 1874 m. charakterizuojant didžiojo baltarusių humanisto P. Skorinos veiklą: „Koks keistas kartais būna žmogaus likimas, jeigu tik eina savo keliu, nepataikaudamas vienai ar kitai partijai, grupuotei ar vyraujančiai nuomonei – eina savo idėjos ir širdies vedamas, vienintelę paguodą rasdamas sąžinės ramybėje. Taip buvo ir su P. Skorina. Gyvam esant kritikuotas, niekintas, kviestas teisman, o po mirties praėjus trim amžiams, politinės grupuotės naudojasi juo ir šio žymaus žmogaus darbus kiekviena pusė priskiria sau ir savo naudai aiškina.“

 


 

A. Kirkoro mįslė

Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje rašoma, jog Adomas Kirkoras gimė sulenkėjusioje totorių šeimoje. Šiandien lietuvių istorikai Kirkorą laiko lietuvių kilmės bajoru ir kelia klausimą, kur slypi šaltinis gilaus patriotizmo žmogaus, kuris nebuvo etninis lietuvis ir nemokėjo lietuvių kalbos? Iš kur trykšta šio žmogaus fantastiška energija, begalinis noras arti Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos kultūros dirvonus?

Kad tai suprastume, reikia bent kiek susivokti tautos, kuriai priklausė A. Kirkoras, istorijoje.

Armėnų mokslininkas istorikas Vahagnas Grigorianas yra parašęs fundamentalų veikalą Armėnų kolonijų istorija Ukrainoje ir Lenkijoje. Remdamasis daugybe įvairiomis kalbomis rašytų šaltinių, mokslininkas tyrinėjo armėnų gyvenimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje. Po Didžiosios Armėnijos žlugimo XII a. kai kurie turkų seldžiukų persekiojami armėnai (daugelis jų buvo kilę iš tuometinės Armėnijos sostinės Ani) persikėlė į Krymą, o iš jo – į Podolę. Nuo 1363 m. jie tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdiniais. Dėl protingos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo įgyvendinamos politikos („Mes senovės nekeičiam, naujovės neįvedam“) armėnai penkis šimtmečius Lietuvoje gyveno pagal istorinės tėvynės papročius. Lietuva iš esmės jiems tapo antrąja tėvyne. Armėnai gražiai tvarkė savo sodybas, vertėsi žemdirbyste, amatais, drąsiai karavanais gabendavo prekes į Rytų šalis, statė gynybos įtvirtinimus, mylėjo ir gynė šalį, kurioje gyveno. Jie veisė rinktinių galvijų bandas ir grynaveislių žirgų kaimenes, Europoje garsėjo geros kokybės odos – tymo – gaminiais, pirmieji ėmėsi tokios gamybos Lietuvoje.

Vilniaus Šventosios Dvasios (Dominikonų) bažnyčioje yra šv. Marijos Magdalietės altorius, kuris anksčiau priklausė armėnų odininkų – tymo gamintojų – bendrijai. Armėnai tarnavo karaliaus įstaigose, tarp jų buvo diplomatų, vertėjų; vyriausiojo vertėjo pareigos visada būdavo patikimos armėnų tautybės valdiniui. Armėnų bažnyčiai buvo suteikta autonomija, šios tautybės žmonės laikėsi savo Teisyno, kurį Vilniaus Seimas patvirtino 1529 m., tuo pačiu metu, kai įsigaliojo pirmasis Lietuvos Statutas. Pasak A. Kirkoro, „1569 m. Žygimantas Augustas Liublino seime nusileido lenkų prašymui ir „pats pasirašė Tėvynės sunaikinimo nuosprendį“. Galima pridurti, kad tai lėmė ir Lietuvos armėnų „naikinimą“. Nepaisydama jų įnirtingo priešinimosi, 1666 m. Katalikų Bažnyčia armėnus privertė priimti uniją su Armėnų Apaštališkąja Bažnyčia. Nepakantumas jų tikėjimui daugelį armėnų privertė migruoti į kitas šalis, o tie, kurie liko, visiškai asimiliavosi. Laikui bėgant jie užmiršo ne tik gimtąją kalbą, bet ir kilmę.

Kirkorai penkis šimtmečius gyveno Lietuvoje ir jai tarnavo. Istoriko V. Grigoriano duomenimis, tarp derybininkų, užmezgusių Lenkijos diplomatinius santykius su Turkija, buvo minimas Kirkoras. 1612 m. į Stambulą diplomatinės misijos atlikti vykusį lenkų pasiuntinį lydėjo keli armėnai, tarp kurių buvo Krištopas Kirkorovičius. Kirkorovičių šeimos atstovų buvo ir tarp kilmingų turtuolių, kurie Mohiliovo–Podolsko miesto gyvenime atliko svarbų vaidmenį. Kirkorovų giminės atstovų būta ir tarp tų armėnų, kurie, norėdami išsaugoti tėvų tikėjimą 1673 m. nusprendė grįžti į istorinę tėvynę. Juos keliaujančius Juodąja jūra, audra nubloškė į Bulgariją.

Vienas iš Adomo Honorio Kirkoro protėvių buvo Janas Kirkoras. 1549 m. už nuopelnus valstybei Vilniaus krašte ir Lydos apskrityje jam buvo paskirta žemės valda. Kitas šios giminės atstovas Povilas Kirkoras 1569 m. lapkričio 30 d. karaliaus Žygimanto Augusto buvo apdovanotas raštu, kuriuo „[...] jam už karinius nuopelnus [...] ir užsienio kalbų mokėjimą [...] dovanojama Sucharievičiuose esanti vietovė.“ 1882 m. A. Kirkoras tebesaugojo šio rašto originalą, kuriame, be kita ko, išvardytos kalbos, kurias mokėjo jo protėvis Povilas Kirkoras, – turkų, totorių, bulgarų, serbų ir italų. Be to, nurodytos kai kurios Kirkorovų valdos Mohiliovo gubernijoje – Kirkorovo, Koniuchovo ir kitos.

Kirkoro pavardės kilmė sietina su Armėnijoje plačiai paplitusiu Grigoro (Kirkoro) vardu. Tokį vardą turėjo ir Armėniją 301 m. pakrikštijęs šv. Grigorijus I, Švietėjas, Bizantijos ortodoksų ir Rusijos pravoslavų cerkvės šventasis. XI–XVI a. vienuolika Armėnijos katalikosų, t. y. aukščiausių bažnyčios vadovų, vadinosi Grigorais.

Viename iš laiškų žmonai A. G. Kirkoras rašo: „Esu lietuvis, ir tas jausmas manyje niekada neišnyks!.. Myliu savo Tėvynę.“ A. Kirkorui tik Lietuva buvo Tėvynė, kuriai meilę jis įrodė darbais.