Europos pilietis – Jurgis Zauerveinas (3)
Pradžia Nr. 1
Su Mažosios Lietuvos knygos ir kultūros istorijos tyrinėtoju prof. Domu Kaunu toliau einame visuomenės ir kultūros veikėjo, poeto ir poligloto Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein, 1831–1904) gyvenimo ir kūrybos keliais, nevengdami prisiminti ir šios išties išskirtinės asmenybės žmogiškųjų silpnybių, kurios juk būdingos net ir šio pasaulio didiesiems. Emocijų proveržio neišvengdavo ir jis Kaip suderinti tokius prieštaringus dalykus: platų ir humanišką požiūrį, Europos to meto kultūros gilų suvokimą ir nepaprastą jautrumą laikinoms ir praeinančioms gyvenimo plėnims? Įsižeisti ant visos tautos tik dėl to, kad kaimiečiai ir miesčionys, jo asmenybės nesuprantantys ir negalintys įvertinti gal ne visai išprusę asmenys neišrinko jo į reichstagą.
Galima ir suderinti, ir suprasti. Pirmiausia būtina įsigilinti į to meto aplinką. Vyko arši, o viešųjų ryšių požiūriu, bjauri rinkiminė agitacija ir kampanija. Vokiečių politinės partijos, jų agitatoriai ir jų pinigais lietuvių kalba leidžiami laikraščiai (ypač Klaipėdos Lietuviška ceitunga, Priekulės Konzervatyvų draugystės laiškas ir Tilžės Tilžės keleivis) atvirai ir paslėptai kiršino žmones, lietuvių tautinį sąjūdį skaldė į sroves ir sroveles, jas pjudė tarpusavyje. Tokiomis sąlygomis kartais į atlapus kibdavo net patys to sąjūdžio vadovai. Tad blaiviai mąstyti, realiai suvokti, kas yra kas, pakilti aukščiau visos politinės sumaišties ne kiekvienam gali pavykti. Atrodo, kad šito išvengti nepavyko ir Zauerveinui. Bet minėtas emocijų proveržio epizodas tikrai nenubraukia jo viso gyvenimo nuopelnų Lietuvai ir lietuviams.
Jam taip svarbu buvo patekti į tą reichstagą?
Kodėl jam toks svarbus buvo reichstagas? Neabejoju, kad ne asmeniniais ar egoistiniais sumetimais. Jam reikėjo tribūnos, labai aukštos tribūnos. Ji būtų tapusi priemone ar instrumentu ginti savo idealus ir idėjas, kuriomis visada tikėjo ir kurioms tarnavo. Iš vienos stipriausių to meto Europos valstybių politinės tribūnos jis ketino parlamentiniu būdu ginti visų mažųjų tautų interesus, populiarinti gimstantį tarptautinį taikos judėjimą. Jis juk buvo vienas iš jo pradininkų. Ar įsivaizduojate, kokio ryškumo asmenybė būtų matoma Europos politinėje arenoje, jeigu lietuvininkai būtų Zauerveiną išrinkę ir pasodinę kaizeriniame reichstage Berlyne.
Gyveno iš Biblijos vertimų Nepaisant nesėkmės rinkimuose ir politikoje, kur nebuvo lemta išsipildyti Zauerveino viltims, jis vis dėlto vadintinas žymiausiu mažųjų tautų Europoje gynėju. Kas suformavo tokias Zauerveino nuostatas?
Tos nuostatos susiformavo jo dvasinėse gelmėse. Jos kilo iš labai įžvalgaus žmogaus suvokimo, kad maža tauta yra žemės druska. Be jos nėra visavertės kuriančios gyvybės Žemėje. Manau, kad Zauerveiną taip pat formavo Biblija ir, žinoma, pati gyvenamoji aplinka. Biblija yra nuostabus žmonijos išminties kūrinys, jeigu jį vertintume ne vien tik teologiniu požiūriu. Kiek joje polėkio, grožio, filosofijos, istorijos, meninės kūrybos, didaktikos, mąstymo ir sprendimų kone visiems gyvenimo atvejams metodikos! Juk Bibliją rašė protingiausia pasaulio tauta. Ir rašė ne vienu prisėdimu.
Biblijai ir pats, Domai, jauti ypatingą priklausomybę, antraip nebūtum užkietėjęs senoviškai išleistų Biblijų kolekcininkas. Tačiau ar mažiau išminties Dantės „Dieviškojoje komedijoje“? Pagaliau galima nagrinėti kiekvieną Šekspyro eilutę ir apie ją rašyti ištisus traktatus.
Aš nė neketinu perdėti Biblijos poveikio Zauerveinui. Tačiau ji tikrai buvo viena iš stipriausių mintijimo šaltinių ir poelgio paskatų. Jis Bibliją vertė arba skaitė vertimų į Afrikos, Kaukazo ir kitų tautų kalbas, skaitė korektūras, tad buvo ją skersai ir išilgai išstudijavęs. Užsakymus šiems darbams Zauerveinui teikdavo Britų Biblijos draugija. Įsivaizduojate, ji tais laikais Bibliją jau buvo išleidusi bene puse tūkstančių kalbų, taip pat ir lietuvių. Zauerveinas buvo nuolatinis draugijos bendradarbis. Iš vertimų bei korektūrų skaitymo kone visą amžių gyveno ir senatvėje net gavo pensiją. Už retų rečiausių, pavyzdžiui, Afrikos kokios nors genties, kalbų mokėjimą Britų Biblijos leidėjai jam mokėjo neblogus honorarus. Būdavo ir atsitiktinių uždarbių. Tarkime, Anglijos karališkieji rūmai gauna laišką iš kokio nors Rytų arba Afrikos šalies karaliuko. Kas perskaitys? Ieškoma poligloto Zauerveino. Jis atvykdavo, perskaitydavo, parašydavo padiktuotą atsakymą. Gauna neblogą atlygį, tad galėtų kurį laiką keliauti net pirmos klasės vagonu. Bet Zauerveinas važiuoja paskutiniosios, ketvirtosios klasės vagone, nes jame randa paprastus žmones, kurie kalba įvairiomis, tik poliglotui rūpimomis kalbomis.
Pinigų netaupo, tad ateina juoda diena, kai jis negali išvažiuoti iš kurios nors lietuvių, sorbų ar norvegų krašto užeigos, nes neįstengia susimokėti už dvi joje avansu pragyventas savaites. Nervinasi, rašo raginimus ir laukia, kol Biblijos draugija iš Londono atsiųs jam priklausantį užmokestį. Sulaukdavo. Britai jį vertino, nes Europoje kito Zauerveino nebuvo.
Vadinasi, turėdavo daugiau laiko apmąstymams ir kitiems vertimams?
Taip. Tik pridurčiau, kad vertimas ir yra pats tikriausias samprotavimas: kaip kokios nors nuo Europos epicentro nutolusios tautos kalba pasakyti tai, kam nėra net sąvokų. Kaip pavadinti žvėrį, daiktą ar žmogaus užsiėmimą, kurio toje tautoje nėra buvę ir dabar dar nežinomas. Tačiau Zauerveinas buvo gyvas ne vien vertimais ir korektūra. Apie tai mes kai ką pasakėme, bet toli gražu dar ne viską.
Zauerveinas per Biblijos vertimus į įvairių tautų kalbas ir nuolatines keliones labai gerai pažino tų tautų charakterį. Mokytis suomių kalbos vyksta į Suomiją ir dvi savaites bendrauja su lentpjūvės darbininkais, o savo pasiekimų egzaminą išlaiko suomiškai parašydamas eilėraštį ir jį perskaitydamas naujiesiems pažįstamiems. Ne kunigaikščių rūmuose ar miesto burmistro namuose, kur mielai priimamas, gilinasi į tautos kalbą, bet ten kur pulsuoja gyvas gyvenimas ir pilna žmonių. Ką jie valgo, ką kalba, kaip mintija – visa tai rūpi Zauerveinui. Ne kiekvienam toks pažinimo būdas tinka, yra prieinamas, bet Zauerveinui jis pats parankiausias.
Pažinimo būdų gali būti įvairių Bet ar tai nėra ir epochos bruožas? Kai Augustas Šleicheris iš Prahos atvažiuoja į Karaliaučių pas Frydrichą Kuršaitį, jam rūpi lietuvių kalba, ir jis taip pat eina ne į didžiūnų rūmus. Eina į paprastą kaimo karčemą, kur lankosi lietuvininkai, užsisako alaus, klausosi, kaip kalba vietos žmonės. Ten atsiskleidžia žmonių būdas, o juk jis reiškiasi ir per kalbą.
Tai naujųjų laikų mokslininko būdas, šiuolaikinio mokslininko prototipas. Šleicheriui rūpi išgirsti kokią žodžio priegaidę, jis įdėmiai klausosi kaimo žmonių tarmių. Žino, kad moksle ką nors nauja galima padaryti tik aiškiai suformulavus užduotį ir kryptingai jos siekiant. Bet Zauerveino atvejis kitoks. Iš tikrųjų jis nebuvo universiteto mokslininkas ir studentams paskaitų neskaitė, žinių nekaupė ir nesistemino. Jis – eruditas, intelektualas, labai imlaus proto žmogus, bet jo pasaulis neperžengia humanistikos (šią sąvoką vartoja Arvydas Šliogeris) ribų. Humanistiką Zauerveino atveju taikykim plačiąja prasme: jon patenka tautos kalba, mintijimo būdas, charakteris, papročiai, religija, žodžiu, viskas, ką galima pavadinti dvasios ir proto kultūra.
Bet jis bodisi mokslui būdingomis griežtoms taisyklėms ir rutina?
Taip, bet jis pats valdo tą pasaulį, jam nereikia akademinių taisyklių, profesorių aiškinimų. Jis pajėgus kalbos dėsniuose susivokti kitaip, kitais pojūčiais. Ne tuo, kas mokslo žmogui pasiekiama pasitelkus tam tikrą tyrimų ar metodų arsenalą.
Suprantu, pažinimo būdų gali būti labai įvairių. Bet savo studentams, mielas Domai, moksle juk nesiūlytumei eiti Zauerveino keliu?
Tai neįmanoma! Ar dar reikia aiškinti, kas yra šiandieninės studijų programos, jų komitetai ir koordinatoriai, studijų reikalų prorektoriai ir prodekanai. Jei prikeltume ir į universitetus grąžintume einšteinus ir šleicherius, jie uolių studijų kokybės vertinimo centrų būtų suniekinti pirmąjį darbo mėnesį. Mes gi rengiame greituoju būdu žinių prikimštus specialistus, kad jie per ketverius metus įgautų drąsos išeiti į gyvenimą, sugebėtų užsidirbti duonos ir atsistotų ant kojų. Mūsų laikų universitetų esminė užduotis ne proto žvaigždes ar išskirtinio intelekto herojus ugdyti, bet rengti armiją specialistų. Mes teikiame studijų paslaugas! Kaip skalbykloje arba čiuožykloje. Žinoma, universiteto absolventams suteikiame prielaidas savarankiškai tobulėti, prireikus keisti profesiją, reikštis ne vien joje. Europoje studijos laisvesnės. Mes savo universitetuose supančioti taisyklėmis: tiek pirmakursių priėmėme, tiek absolventų išleidome, toks „produktyvumo“ procentas ir t. t. Kol dirbau Vilniaus universitete Komunikacijos fakulteto dekanu tekdavo išklausyti daug studentų samprotavimų. Jie dažnai skųsdavosi nespėjantys atlikti užduočių, spręsti problemų, negalintys rasti lėšų mokslui. Patardavau daryti taip, kaip įprasta Vakarų universitetuose: rašyk prašymą, stabdome studijas, padirbėsi, pasižvalgysi, susivoksi, sutvirtėsi, po trejų ar ketverių metų, kai susitvarkysi reikalus, grįši. Bet mūsų diskusijoje tai jau posūkis į šalį.
Nemanau, gal kaip tik pataikėme į dešimtuką: štai kodėl mūsų universitetai ir nepadeda atsiskleisti būsimiesiems šekspyrams, mačerniams ir zauerveinams…
Būkime realistai. Joks universitetas tokių gabumų ir talento niekam neįkrės, bet gali padėti juos atskleisti. Zauerveinas savo talentus į šį pasaulį atsinešė galbūt iš tėvo, mamos ar Pono Dievo malonės. Tokie žmonės gimsta labai retai, jie – kaip netikėtas stebuklas.
