Europos pilietis – Jurgis Zauerveinas (3)
Talentas, asmenybė stipresnė už universitetą?
Šiuo klausimu nėra ko nei svarstyti, nei ginčytis. Tačiau pridursiu, kad be universiteto tos dovanos gali likti ir nepanaudotos. Juk ir Zauerveinas buvo universitetinio išsilavinimo. Jis studijavo Vienos ir Getingeno universitetuose, o išgarsėjęs iš šio net sulaukė garbės daktaro vardo. Štai dėl ko dažnai ties savo pavardę rašydavo titulą ,,daktaras“, nors niekada daktarato neparengė ir neapgynė.
Jei duota nuo Dievo, tai ir universiteto nelabai reikia?
Bet kaip tai laiku suvokti ir pasireikšti? Reikia ypatingų aplinkybių, kad žmogus pajustų savo išskirtinę galią, pašaukimą ir galiausiai susivoktų savo misijoje įgyvendintų vizijose ryškėjančius sumanymus. Kada Zauerveinas pajunta savo kelio išskirtinumą? Tada, kai meta tarnybą Getingeno universiteto bibliotekoje ir pasijunta laisvu žmogumi, kuris būna, o ne gyvena. Gal ir kiti veiksniai čia atlieka ne paskutinį vaidmenį – meilė jaunai merginai, būsimajai Rumunijos karalienei, buvo jam didžiulis impulsas kūrybai ir dvasinei destrukcijai, nes vienu metu Zauerveinas vos išgyvena fiziškai. Jis tiesiog išvejamas iš rūmų, nes yra ne to luomo ir ne to pasaulio žmogus. Šie nutikimai galėjo susilieti į vieną impulsą. Galiausiai gal jis ir lėmė, kad užsidegęs gynė mažas ir tolimas tauteles, pasisakė prieš karus, siekė išmokti kuo daugiau kalbų. Visa tai labai svarbu, bet mums, jei Zauerveino atžvilgiu būtume pašaliečiai, liktų vien įdomybe. Bet kai likimas jį suvedė su lietuvininkais ir didžlietuviais, istorija mums stoja skersai kelio. Mes jau nebegalime apsisukti ir patraukti kita linkme. Istorija mums jau uždeda didžiulį įpareigojimą ir atsakomybės naštą.
Kalbame apie dabartį? Juk ne apie Basanavičiaus laikus?
Aišku, apie dabartį. Privalome jam atiduoti deramą pagarbą, grąžinti skolą. Kur Zauerveinui pastatyti mūsų paminklai, parašytos jam skirtos knygos ir sukurti kiti atminimo ženklai? Ką mes parašėme apie Zauerveiną anglų ir kitomis pasauliui suprantamomis kalbomis? Savo tikro padėkos žodžio šiai asmenybei ligi šiol nesame pasakę. Klaipėdos intelektualai metai iš metų stengiasi Zauerveino atminimą įamžinti bent kukliu paminklu, bet nesulaukia didesnės paramos ir supratimo. Nei visuomenės, nei valdžios.
Vienos išskirtinės tautos atstovui Vilniuje ir Kaune per vienus metus sugebame pastatyti bent tris paminklus – su visa pagarba šioms asmenybėms ir tai tautai. Bet saviems arba kitataučiams lietuviškumo idėjų didiesiems propaguotojams esame nedovanotinai aplaidūs. Nuolat iškyla keistos kliūtys…
Neturime tvirtos vizijos, tvirtos nuomonės ir tvirto pagrindo po kojomis. Spūsteli ir suskystame, lekiame, kur parodo pirštu nematomas piršto savininkas.
O juk bendros Europos idėja, kuri taip svarbi ir būtina pačiai Europai tvirtinant jos pasitikėjimą ir jėgas, galėtų ir privalėtų remtis būtent tokiomis asmenybėmis kaip Zauerveinas. Juk jis buvo tikras europietis, nors gal tada buvo vartojama kita terminija ir tokiomis sąvokomis kaip „tikras europietis“ nebuvo švaistomasi.
Pritariu. Jei likimas man suteiktų galią, aš pirmas padėčiau parašą ir Zauerveinui iškilmingai įteikčiau visų laikų geriausio europiečio pasą.
Lietuvos kultūros žemėlapyje vietos nestinga O kas padaryta, kad Europos Sąjungoje praėjusio Zauerveino jubiliejaus metais šis vardas nuskambėtų kaip kad ir derėtų?
Hm… Toks klausimas net nebuvo iškilęs. Kadangi anksčiau konferencijas rengė vokiečiai, sorbai ir norvegai, tai ir mes neatsilikome. Organizavome Klaipėdoje mažą konferenciją, pakvietėm keletą vokiečių ir norvegų. Tačiau Gronau miesto delegacija neatvyko. Nebuvo sorbų, anglų, nekalbant apie suomius, samus, lapius ar valonus. Konferencijos pirmininko Klaipėdos universiteto docento Aleksandro Žalio dėka buvo parengtas ir išleistas medžiagos rinkinys. Taigi duoklę lyg ir atidavėme. Bet to maža. Dabar vėl reikia žvelgti į priekį ir nustatyti svarbiausius orientyrus.
Kūryba gal ir negali būti planuojama, bet gali būti inspiruojama. Keista, kad mūsų literatų, dramaturgų tokia asmenybė nedomina? Juk ne muzikantas Zapa padarė didžiausią perversmą lietuvių kultūrai ir tautiniam sąmonėjimui, bet Zapai paminklą Vilniuje matome, nors apie tokį miestą jis tikriausiai nė girdėt negirdėjo.
Abudu, Zapa ir Zauerveinas gali tilpti Lietuvos kultūros žemėlapyje. Norvegai mėgina įprasminti Zauerveino atminimą kino filme, „pramušinėja“ pinigus projektui. Būtų gražu, jeigu sutelktomis jėgomis padarytume kai ką daugiau. Man pačiam aišku ką: pirmiausia reikia publikuoti Zauerveino dokumentiką – dienoraščius, laiškus, asmeninius dokumentus. Jie atvertų kelią sistemingiems tarptautiniams lyginamiesiems tyrimams. Po vienos konferencijos šią idėją Hanoverio oro uoste ilgai aptarinėjau su Oskaru Vistdalu. Tada net į lėktuvą vos nepavėlavome. Bendradarbiavimo patirties turime. Kai tas pats norvegas rašė savo monografiją apie Zauerveiną, kartu rengė ir jos priedą – Zauerveino bibliografiją. Padėjome. Organizavome bibliotekų specialistus, kad jie sukauptų ir nusiųstų lietuvišką medžiagą. Ji labai padidino rodyklės informatyvumą ir lituanikos sklaidą. Bet svarbiausia ir pirmoji lietuvių užduotis – paskelbti Zauerveino lietuviškąją kūrybą. Jai prireiktų poros tomų, o jei gerai pakomentuoti – ir trijų. Tik po to vertėtų imtis biografinės monografijos.
Ignotui Domeikai skirtąją ekspediciją į Čilę mūsų mokslo ir kultūros žmonės surengė, sukūrė ir dokumentinį filmą apie Domeiką. Apie Jurgį Zauerveiną – tyla.
Zauerveinas skambėtų garsiau ir už Domeiką – aš net neabejoju. Toks filmas galėtų būti įgarsintas vokiečių ir anglų kalbomis. Jis sulauktų didelio dėmesio Baltijos šalyse, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Norvegijoje, Suomijoje, ko gero, ir kitose Skandinavijos šalyse.
Bendros Europos idėja turėtų būti kertinis Zauerveino atminimo įprasminimo momentas. Bet tą idėją mes patys turėtume atrasti. Zauerveinas buvo už silpnuosius, engiamuosius, nepripažintuosius – gal ši idėja daug ką sujaudintų dabartinėje Europoje?
Tikiu, kad sujaudintų. Gindamas silpnuosius Zauerveinas kartu gynė ir save: savo pasaulį, įsitikinimus, ateitį ir jos idėjas. Gindamasis jis tapatinosi su mažaisiais. Todėl Zauerveiną savu pripažintų net tie, kurie galbūt iki šiol nėra girdėję jo vardo.
Savo asmenybę jis sutapatino su savo propaguojama idėja. Ko gero, tai ir yra gyvenimo pilnatvės pasireiškimas, nors buitinės sąmonės lygmeniu vargu ar kam kiltų noras šį Žemės klajūną pavadinti laimingu žmogumi.
Labai taikli pastaba. Jis gynė savo pasaulį ir save, nes jo nedalijo. Ir kuo labiau jis buvo puolamas, murkdomas ir skandinamas, tuo garsiau ir įnirtingiau kalbėjo.
Paukštis laisvas skrydyje Kada tie puolimai prieš Zauerveiną prasidėjo? Kartu su tautų persekiojimais, iškeldinimais iš gyvenamųjų vietų bismarkinėje Vokietijoje, taigi ir Prūsijoje?
Galbūt pirmas skaudus išbandymas atsitiko 1879 m.: Tilžėje įsteigiama Lietuvių literatūros draugija. Tarp jos steigėjų buvo žymių vokiečių lituanistų ir baltistų, kaip Adalbertas Becenbergeris (Bezzenberger), pirmasis draugijos pirmininkas Klaipėdos evangelikų kunigas Karolis Rudolfas Jakobis (Jacoby). Bet Zauerveinas į tą draugiją nebuvo pakviestas.
Nesavas? Ne profesorius?
Ne tik tai. Nors draugijos kūrimo iniciatoriai buvo mokslininkai arba mokslui artimi asmenys, bet daugumą sudarė ne jie. Vyravo valdininkai, dvarininkai, dvasininkai, gimnazijų profesoriai. Bismarkinis tvaikas jau buvo spėjęs persmelkti daugelį smegeninių. Lietuvių literatūros draugija užsibrėžė tikslą kaupti išmirštančios tautos dvasinius lobius, ir apie tai buvo paskelbta viešai. O Zauerveinas juk gynė gyvą tautą, tad ar galėjo jis rasti vietos toje, kaip ne kartą pravardžiuota spaudoje, ,,duobkasių“ draugijoje? Negalėjo. Tada jis pasakė: „Sau pats esu draugystė.“ Nekvietė, tai ir nesiprašė į tą draugiją.
O gal reikėjo pareikšti norą?
Manau, kad Zauerveinas apsiriko, pristigo lankstumo. Laikai keitėsi, veikiai modernėjantis pasaulio gyvenimas pakoregavo vadovų nusistatymą ir kai kurias draugijos veiklos gaires. Kita vertus, draugijoje jis būtų radęs nemaža užtarėjų ir bendraminčių. Tačiau šie mano žodžiai jau iš nieko nereiškiančių samprotavimų srities: kas būtų, jeigu būtų…
Norui neišsipildžius, nuleido rankas?
Kur tau! Likęs už borto, Zauerveinas tapo 1882 m. pradėto svarstymo apie lietuviškos mokslo draugystės reikalingumą iniciatoriumi. Tai mūsų Lietuvių mokslo draugijos, o jei žvelgti dar plačiau – ir Lietuvos mokslų akademijos pirmtakė. Bet didžlietuviai dar nemokėjo tartis su mažlietuviais. Didžlietuviai, vadovaujami dviejų Jonų, Basanavičiaus ir Šliūpo, norėjo veikti plačiu mastu, aprėpti visą tautą, bet neįvertino realybės ir galimybių, o Zauerveinas labiausiai linko prie tų, kurie jam arčiau širdies, kurių skausmą labiau jaučia. Taip pat ir kiti dalykai juos šiek tiek atitolina. Tada dar stigo įžvalgių vadovų ir sąjūdžio palaikytojų, visuomenės pasirengimo ir supratingumo. Vis dėlto, branda spartėjo. Praėjo nedaug laiko ir 1885 m. jau įsteigiama Birutės draugija, kuri vadovaujasi tais pačiais juodraštyje likusiais mokslo draugystės įstatais. Jos steigėjai buvo Martynas Jankus, kurio 150-ųjų gimimo metų sukaktį šiemet minime, Jurgis Mikšas, Kristupas Voska ir Ernestas Vejeris, prie lietuvių linkęs Tilžės vokietis. Veikiai Zauerveinas tampa Birutės pirmininku, per šią draugiją mėgino įgyvendinti ir savo idėjas. Bet toks pirmininkas negalėjo būti geras draugijos vedlys, nes jis, kaip jau ne kartą sakėme, ne kur nors gyvena, bet visur būna.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Jurgis Zauerveinas (dešinėje) tarp sorbų
Jurgis Zauerveinas samų drabužiais
