Letonikos plačiąja bryde (2)
Pradžia Nr. 2.
Šis pašnekesys su Latvijos mokslų akademijos Senato pirmininku akad. Janiu STRADINIU (Janis Stradiņš), buvusiu ilgamečiu šios Akademijos prezidentu, vyko Baltijos šalių intelektinio bendradarbiavimo konferencijos metu 2007 m. spalio 9 d. Rygoje. Pokalbis atskleidžia, kuo šiandien gyvena žymusis kaimyninės šalies mokslininkas, mokslo istorikas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Tapo Letonikos programos ikona Gerbiamasis Profesoriau, ar Jums neatrodo, kad laikas tarsi pradėjo tekėti priešinga kryptimi? Buvo metas, kai iš atskirų baltų genčių formavosi lietuvių ir latvių tautos. Tiesa, sąvokos „baltai“ tada dar nebuvo, nes tai XIX a. Karaliaučiaus universiteto prof. Georgo Heinricho Ferdinando Neselmano 1845 m. pasirodžiusioje knygoje „Die Sprache der alten Preusen“ (Senųjų prūsų kalba) pirmą kartą pavartotas terminas, padarytas iš Baltijos jūros vardo. Dabar nuo latvių tautos nori atsiskirti kai kurie latgaliai. Nuo lietuvių, gal juokais, o gal kai kas ir labai rimtai nori atskirti žemaičius. Grįšime į gentinio susiskaidymo laikus?
Latvijoje tie procesai kol kas nesukėlė dramatiškų padarinių ir, tikiuosi, nesukels. Europos Sąjunga deklaruoja įvairių mažumų, netradicinių orientacijų atstovų ir panašių teises. Tad šiomis sąlygomis kai kurie asmenys ir mėgina skleisti netradicines mintis bei idėjas. Jeigu ši jų veikla neatneša žalos ir patys asmenys nekelia grėsmės valstybiniams ar visuomenės interesams, tai leistina. Regioninių krašto ypatumų paieška ir propagavimas – sveikintinos pastangos.
Štai noriu parodyti Janio Bumanio (Janis Būmanis) parašytą storiausią knygą Maza Zemgale laikmetu griezos. Atkreipkite dėmesį: tai ne Žiemgala, kaip mes ją suprantame, bet maža sritelė (volostj) Latgalijos centre, Rudzātu valsčiuje. Galima tik stebėtis, kiek žmogui pavyko surinkti medžiagos ir parašyti apie savo kraštą.
Dabar mes diskutuojame, ar tokio pobūdžio knygas reikėtų įtraukti į Letonikos programą.
Kad jau puslankiu apsukę grįžome prie „Letonikos“, tai paklausiu štai kokio dalyko. Mokslinių krypčių ar net visų mokslinių mokyklų likimas dažniausiai priklauso nuo asmenybės, dirbančios toje kryptyje. Ar nėra taip, kad Latvijoje net moksliniai prioritetai dažnai priklauso nuo asmenybės? Nebūtų prof. Janio Stradinio, nebūtų ir „Letonikos“ mokslinės programos, vieno iš Latvijos mokslo prioritetų?
Na, šiuo atveju gal ir ne visai taip. Man Letonikos programa teko užsiimti ne iš gero. Mat siekiant palaikyti šią tyrinėjimų kryptį, reikėjo rasti visuomenėje gerai žinomą ar net populiarų asmenį. Pasirinktas buvau aš, tapau tarsi šios programos ikona. Nors man tenka rašyti mokslo istorijos, kultūros istorijos knygas, bet šiuo atveju šiek tiek įkliuvau. Norint vykdyti tokią didžiulę programą kaip Letonika toli gražu nepakanka vieno žmogaus gabumų ir sugebėjimų.
Pasijutote pasodintas į galerą, kurioje irkluojant tenka gerokai paprakaituoti?
Jaučiuosi kaip vestuvių generolas. Negaliu tvirtinti, kad būčiau labai gilus šios srities specialistas, todėl stengiuosi telktis geriausius Latvijos etnologus ir įvairių sričių mokslo profesionalus.
Ar tuos profesionalus dar tenka sudominti, pritraukti? O gal jie patys veržiasi įsitraukti į „Letonikos“ programos darbą?
Veržiasi ne itin didelė inteligentų dalis. 2008 m. rugpjūčio mėn. rengsime V Sėlių kongresą. Jūs pats kaip Mokslo Lietuvos vyriausiasis redaktorius buvote atvykęs į pirmąjį kongresą, tai kodėl neatvykus į penktąjį? Vyks rugpjūčio mėn. Viesytėje ir Sėlpilyje. Kartu minėsime labai iškilią sukaktį: lygiai prieš 800 metų pirmą kartą istorijoje sėliai buvo paminėti Henriko Latvio Kronikoje. Tik ką šią Kroniką išleido italai, o vertėjas – Pietras Umbertas Dinis (Pietro Umberto Dini). Jis man atsiuntė šios knygos egzempliorių su autografu.
Kiek prisimenu P. U. Dinis yra ne tik Vilniaus universiteto garbės daktaras, bet ir Latvijos MA užsienio narys?
Taip, P. U. Dinis išleido ir Lietuvos istorijos apybraižų knygą. Tikiuosi, kad mums pavyks gerų mokslininkų pritraukti ir į V Sėlių kongresą, gal pasiseks surengti ir parodą. Beje, 2006 m. Vilniaus nacionaliniame muziejuje buvo surengta didelė sėliams skirta paroda iš Latvijos nacionalinio muziejaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų.
Pusė šimto metų institute 2005 m. surengta žiemgaliams, o 2006 m. – sėliams skirta paroda. Abiejose dalyvavo Latvijos nacionalinio muziejaus direktorius Arnis Radinis (Radinš). Su juo ir archeologu prof. Mykolu Michelbertu „Mokslo Lietuva“ spausdino pokalbį (2005 m. Nr. 10(322). O Jūsų polinkiai tikriausiai labiau krypsta į humanitarinius tyrinėjimus, mokslo istorijos dalykus negu į organinės chemijos tyrinėjimus, nors būtent šiai sričiai skyrėte savo profesinį mokslininko gyvenimą?
Kaip čia pasakius. Dabar kaip tik leidžiu knygą apie Organinės sintezės institutą Rygoje, kuriame dirbau nei daug, nei mažai – 50 metų. 2007 m. kaip tik sukako pusė šimto metų.
Su Jumis yra tekę kalbėtis apie daugybę dalykų, per 10 metų „Mokslo Lietuvoje“ išspausdinome gal dešimtį pašnekesių, bet mažiausiai kalbėjome apie Organinės sintezės institutą. Keistas ir truputį nesuprantamas dalykas.
Visą laiką jaučiau skolą savajam institutui, todėl ir ėmiausi tokios knygos. Juk tai bene geriausias mokslo institutas Latvijoje ir tikrai pats didžiausias. Pagal gautų patentų skaičių (300) Latvijoje jam niekas neprilygs. Pagaliau tai vienintelis mokslo institutas Latvijoje, kuris atstovauja chemijos mokslui. Mūsų institutas surengė Baltijos organinės sintezės konferenciją BOS 2006.
Šią vasarą BOS 2008 sugrįš į Vilnių, mūsų sostinėje BOS konferencija vyks trečiąjį kartą. O kaip laikosi Rygoje Organinės sintezės institutas? Moksliniai ryšiai – didelis turtas Štai radote subtilų būdą pasididžiuoti išsaugotais moksliniais ryšiais su buvusios Sovietų Sąjungos mokslu. Nenorėčiau daryti platesnių apibendrinimų, bet kartais susiduriu su tuo, kad Lietuvoje tais buvusiais glaudžiais ryšiais nelabai norima bent jau viešai didžiuotis. Tai dėl nevisavertiškumo komplekso? Būtų įdomu išgirsti Jūsų poziciją šiuo klausimu,
Kokia čia gali būti pozicija? Aš tų buvusių ryšių ir bendradarbiavimo su buvusios Sovietų Sąjungos mokslu nesigėdiju – kas buvo, tas buvo. Spausdinome savo mokslinius straipsnius rusų kalba leistuose žurnaluose. Jeigu būtume galėję spausdinti anglų kalba leistuose, mūsų cituojamumas iškart būtų pašokęs bent dešimt kartų. Būtume daug geriau žinomi tarptautiniu mastu – tai faktas.
Dabar Rusijos mokslo pozicijos prastesnės už Latvijos mokslo. Nekalbu apie labai aukšto lygio Rusijos humanitarinius mokslus, net ir chemijos mokslų srityje Latvija negalėtų lygintis su didžiule Rusija. Bet labai daug jaunų Rusijos talentų išsilakstė į Vakarų universitetus ir mokslo centrus, ten dabar dirba kitų šalių mokslo labui.
