Svarbiausia darbo imtis su įkvėpimu

Inžinierius parašė apie inžinierių.

Aš galėjau profesionaliai įvertinti inž. Petro Vileišio inžinerinių sprendimų naujumą ir svarbą, pats esu kelių inžinierius. Panašiai vėliau teko tyrinėti ir žymaus statybos inžinieriaus, statybinių konstrukcijų specialisto Anatolijaus Rozenbliumo, vieno žymiausių lietuvių statybos bei hidrotechnikos inžinieriaus Vytauto Izbicko ir kitų darbus. Nesiėmiau temų, jeigu jaučiausi nekompetentingas. Taip statybos inžinerija tapo pagrindine mano mokslo istorijos darbų tematika.

Tapo inžinieriaus Petro Vileišio tyrinėtoju

Jos išsirutuliojo labai paprastai. Pradėjau nagrinėti statybos aukštojo mokslo istoriją Lietuvoje. Nutariau, kad geriausia naujus dalykus aptarti, kai sueina daug tos srities specialistų, kurie turi ką vienas kitam pasakyti. Prieš 14 metų surengėme pirmą mokslo istorikų konferenciją –1994 m. sausį. Dabar daugelio tos konferencijos dalyvių jau nebėra tarp gyvųjų, bet savo žodį jie pasakė: kiekvienai konferencijai išleisdavome po knygelę. Iš pradžių buvo prastos poligrafijos, bet 11-osios mokslo istorikų konferencijos pranešimams skirtąją knygelę juk malonu paimti į rankas.

Galiu patvirtinti, kad tikrai taip.

Svarbiausia – prasmingų pranešimų tekstai. Du iš jų skirti Lietuvos mokslo draugijos 100-mečiui, nagrinėjamos draugijos ištakos, prisimenami jos nariai inžinieriai. Vienas jų – jau minėtas inž. Petras Vileišis ir jo brolis teisininkas Jonas Vileišis, beje, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras ir jo teksto rengėjas.

Neslėpsiu, kad pats mieliausias man iš tos pirmosios lietuvių inteligentų kartos yra inž. Petras Vileišis. Tik dažnai užmirštamas, ir tai mane jaudina. Kalbama, kad T. Kosciuškos gatvėje mažas skveriukas yra skirtas P. Vileišio paminklui, nors pagal veiklos mastą P. Vileišis nusipelnęs tikrai geresnės sostinės vietos. Jis buvo labai žymus lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, mecenatas. Be P. Vileišio paramos nebūtų buvusios Pirmosios lietuvių dailės parodos, vargu ar be P. Vileišio būtų galėjęs atsidėti kultūrinei veiklai kad ir Antanas Smetona. P. Vileišis A. Smetonai užsakydavo straipsnius ir labai gerai užmokėdavo, kad šis turėtų iš ko gyventi. Tai šviesi asmenybė, bet negalima pamiršti, kieno dėka išaugo, atsiskleidė. Ne be P. Vileišio įtakos į Lietuvą buvo iš užsienio 1905 m. parsikviestas ir daktaras Jonas Basanavičius. Vileišio pinigais buvo pradėtas leisti pirmas lietuvių laikraštis Vilniaus žinios. Per 90 knygelių arba pats parašė, slapyvardžiais pasirašydamas, arba kitiems parašyti užsakė ir savo pinigais išleido P. Vileišis. Tų mokomųjų ir švietėjiškųjų knygelių vaidmuo lietuvių tautos sąmonėjimui buvo labai svarbus.

Mokslo istorikams vertėtų panagrinėti, ar Lietuvoje pakankamai išryškintas ir vertinamas mecenatų vaidmuo, ar šis visuomeninį aktyvumą žadinęs veiklos būdas apskritai Lietuvoje buvo išsivystęs iki deramo lygmens? Netekusi kitakalbio elito, nors save ir tapatinusio su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietiniu ir istoriniu palikimu, besiformuojanti moderni lietuvių tauta neteko ir elitui būdingo mecenavimo tradicijos. Petras Vileišis juk buvo veikiau išimtis, o ne taisyklė to meto lietuvių tautiniame judėjime. Ką apie tai galvojate?

Didelių mecenavimo tradicijų Lietuvoje, mano manymu, nebuvo sukurta. Specialiai tuo klausimu nesidomėjau. Bet žinau, kad gražių mecenavimo pavyzdžių, tiesa neprilygstančių P. Vileišio mecenavimui, yra. Broliai Vailokaičiai Kaune padovanojo didelį sklypą universiteto Fizikos–chemijos instituto statybai, inž. J. P. Nasvytis ir P. Markūnas skirdavo gerai besimokantiems ir veikliems studentams stipendijas ir pan.

Taip jau yra, kad tarp lietuvių tautinio atgimimo didžiųjų asmenybių pirmoje gretoje minimi Jonas Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos vardai, nors Petro Vileišio ir Jono Šliūpo vaidmuo nė kiek ne mažesnis. Bet istorija kažkodėl ne visiems atseikėja pagal nuopelnus.

Nemenkindamas kitų asmenybių vis dėlto negaliu susitaikyti su P. Vileišio nuopelnų sumenkinimu. Priežastis, ko gero, ta, kad 1918 m. vasario 16 d. skelbiant Lietuvos nepriklausomybę P. Vileišio nebuvo Lietuvoje, tad ir jo parašo nėra ant Vasario 16-osios Akto. Labai svarbu būti reikiamu metu reikiamoje vietoje.

P. Vileišis atvyko į Lietuvą iš Kaukazo, kur tiesė geležinkelius, statė tunelius – Jūs tą žinote geriau už mane. Griūvant Rusijos imperijai per revoliucijų sumaištis jis prarado visus savo uždirbtus pinigus.

Kaip idealistiškai nusiteikęs mecenatas, daug nusipelnęs lietuvių kultūrinei ir tautinio atgimimo veiklai. P. Vileišis gerokai pasunkino savo materialinę ir finansinę padėtį, todėl ir išvyko tų pinigų užsidirbti į Kaukazą, kur buvo tiesiami geležinkeliai, statomi tiltai ir tuneliai. Lietuvai dar daug ko reikėjo, o P. Vileišis pirmiausia galvojo ne apie savo asmeninius reikalus. Buvo visiškai nesavanaudis.

P. Vileišis atvyko į Lietuvą, kur „romantikai ir idealistai“ jau buvo stumiami pragmatiško kirpimo asmenybių, kurios visada keičia romantikus bei idealistus. Į valstybės gyvenimą ateina nauja politikų karta, kuriai sentimentai buvo svetimi, o tokios asmenybės, kaip P. Vileišis, jau įspūdžio nedarė. Nepaisant visų jo praeities nuopelnų. Praeitis pradėjo užleisti vietą naujai suprantamos ateities šaukliams.

Kodėl apie visa tai pasisuko mūsų pokalbis? Todėl, kad gilindamasis į P. Vileišio veiklą pajutau, kaip man pačiam akyse prašviesėjo. Ką ligi tol žinojau apie P. Vileišį? Inžinierius, specialistas, pastatęs daug tiltų, nutiesęs daug geležinkelio kilometrų. Bet plačiai šią asmenybę pradėjau suvokti tik tada, kai ėmiau iš esmės gilintis į jo inžinerinę ir visuomeninę veiklą, kai pradėjau rašyti apie P. Vileišį kartu su prof. V. Pruskumi knygelę. Jos pirmoji, mano parašytoji dalis, skirta daugiausia P. Vileišio inžineriniams darbams. V. Pruskus parašė antrąją dalį, kuri skirta P. Vileišiui verslininkui.

Istorijos ir dabarties sąskambiai

Taip. Aš ir dabartiniame šalies gyvenime matau daug panašumų į tai, kas vyko prieš 90 ar 100 metų. Kas darosi mūsų „gyvojoje istorijoje“? Kai kurios labai taurios asmenybės, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai, dabar nustumti į gyvenimo pašalius. Nedalyvauja nei šalies ekonomikoje, nei politiniame gyvenime, jų balso net nenorima girdėti. Viskas daroma taip, kad tos pačios asmenybės nenorėtų dalyvauti dabartiniuose vyksmuose. Kad ir poetas Justinas Marcinkevičius, labai ryški Sąjūdžio laikų asmenybė. Bet dabar jo balsą galime išgirsti nebent literatūriniuose vakaruose. Pakviečiamas į minėjimus, pasodinamas garbingoje vietoje, bet visuomenėje poeto balsas jau prislopintas. Jis kalba apie labai svarbius dalykus, bet ne taip skardžiai girdimas balsas.

Šiuo atveju, matyt, lemia ir paties poeto asmenybės savybės: jis nėra tas, kuris veržtųsi kalbėti, uždegtų ar verstų tautą protestuoti prieš mūsų gyvenimo neteisybes. Tai mąslaus žodžio poetas, tikras inteligentas, ne tribūnas. Tokių asmenybių labai reikia.

Sutinku, bet matau, kad procesai, kurie vyko mūsų istorijoje, dabar iš naujo kartojasi.

Ar ne mes patys kalti, kad tie vertieji visokeriopos pagarbos, atsidūrė šešėlyje? Juk mes patys akis įsistebeiliję į televizorius ekraną, kur putoja pyrago dalybų didvyriai, o paskui pusę dienos aptarinėjame mūsų laikų didvyrius. Vadinasi, be jų negalime, jie mums reikalingi kaip oras.

Mėgstame deklaruoti apie pilietiškumo ugdymą, o kiekvienam reikėtų pradėti nuo savęs. To tikrojo pilietiškumo sąmonės nešėjų balsai labai dažnai tiesiog nutildomi. Kartais griebiamasi net intrigų per žiniasklaidą. Rezultatas liūdnas.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Prof. Algimantas Nakas Gedimino klubo renginyje su kolegomis: „Inžinerijos“ laikraščio vyriausioji redaktorė Edita Jučiūtė, žurnalo „Gedimino universitetas“ vyriausioji redaktorė Asta Verbickienė ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto pirmasis prorektorius prof. Edmundas Kazimieras Zavadskas