Atminties sergėtojas

Sausio 30 dieną netekome Viktoro Aleknos (1915 03 19 Pašlynio kaime, Raseinių r. – 2008 01 30 Vilniuje) – literatūros tyrinėtojo, prozininko, poeto ir publicisto, nepaprastai gyvybingo ir visuomeniškai aktyvaus žmogaus. Daugybėje literatūrai ir kultūrai reikšmingų renginių matydavome šį vydūniškos išvaizdos garbų senolį, kaip ištikimą tautos atminties sergėtoją, ryšininką su seniai į kitus pasaulius iškeliavusiais lietuvių literatūros didžiaisiais. Tyrinėdamas jų gyvenimą ir kūrybą Viktoras Alekna yra pastatęs ne vieną paminklą, iš kurių iškiliausias tenka Salomėjai Nėriai. Išgirtai, išpeiktai, išgarbintai ir išliaupsintai, ne ką mažiau pasmerktai ir paniekintai poetei, kurios gyvenimui ir kūrybai Viktoras Alekna skyrė tiek laiko, jėgų, išmanymo, begalinės kantrybės, kaip tikriausiai joks kitas lietuvių literatūros tyrinėtojas.

Lituanistas iš didžiosios raidės

Priminsime bent kai kuriuos Viktoro Aleknos žingsnius į Salomėją Nėrį. Dar kalėdamas ir gyvendamas tremtyje Vorkutoje (1945–1957 m.) pradėjo sudarinėti S. Nėries poezijos dažnumų žodyną, šį pasiaukojantį darbą tęsė grįžęs į Lietuvą ir mokytojaudamas Jonavos bei Širvintų rajonų mokyklose (1960–1975 m.), taip pat studijuodamas Vilniaus universitete, kur 1967 m. neakivaizdiniu būdu įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Šis S. Nėries poezijų dažnumų žodynas buvo išspausdintas 16-ame Literatūros ir kalbos tome (1980, p. 167–423). Viktoras Alekna akademiškai parengė S. Nėries Raštų tritomį, išspausdintą 1984 metais. Atkreipkime dėmesį: šio akademinio darbo rengėjas buvo ne akademikas ar profesorius, dirbo ne akademinėje mokslo institucijoje, bet nuo 1976 m. Kantrimiškyje (Širvintų rajone) gyvenęs ir į pensiją išėjęs kaimo mokytojas lituanistas.

Būtent Lituanistu iš didžiosios raidės Viktoras Alekna liko iki gyvenimo pabaigos. Kaip ir Mokytoju – visada labai reikliu, principingu. Ypatingą išliekamąją vertę dabarčiai ir ateities tyrinėtojams turi Viktoro Aleknos sudarytas Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraščio dvitomis (T. 1 – 1996, T. 2 – 1997). Nesitenkindamas vien plika faktografija Viktoras Alekna parašo biografinę dokumentinę apybraižą Salomėja (pirmas leidimas 1996 m., antras – 2006 m.).

V. Alekna parašė autentiškų atsiminimų knygą Oi, ta Vorkuta, Širvintų krašto partizanų veiklą įprasmino knygoje Ūžė žalia giria, išleido monografiją apie Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą kunigą Alfonsą Petrulį, poezijos rinktines Saulėlydis ir Pilkų dienų žingsneliai. Parašė ir kitų vertingų knygų: Ąžuolas: vienos šeimos pasaka, 1854–2000 (tai paties autoriaus giminės istorija), Vytauto klubas: istorija, narių biografijos (2002), Raseinių gimnazijos istorija (2004) ir kitas.

1991 m., būdamas 76 metų, V. Alekna tapo Lietuvos žurnalistų draugijos nariu, o 1999 m., kai jam buvo jau 84-eri, – Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.

1999 m. apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos žymeniu Už nuopelnus Lietuvai. 2000 m. minint Širvintų miesto 525 metų jubiliejų už aktyvią visuomeninę veiklą švietimo, kultūros paveldo išsaugojimo srityje V. Aleknai, šiame rajone gyvenusiam 1964–1998 m., suteiktas Širvintų krašto garbės piliečio vardas. 2003 m. buvo apdovanotas Vilties Prezidento Stasio Lozoraičio premija. 2006 m. vasario 16 d. iš Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus rankų Viktoras Alekna priėmė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių. Šis aukštas valstybės apdovanojimas jam įteiktas už nuopelnus Lietuvai.

„Akimirkos“ – vienų metų derlius

Sunku susitaikyti su Mokslo Lietuvos redakcijos skola savo bičiuliui Viktorui Aleknai. Praėjusių metų kovo 6 d. šis darbštus žmogus įkopė į savo gyvenimo 92-ąją viršukalnę, vėl susilaukė sveikinimų ir linkėjimų. Bet pats sukaktuvininkas, sprendžiant iš visko, savo gyvenimą matavo ne nugyventais metais, o parašytais straipsniais ir išleistomis knygomis. Nežinau, ar Versmės leidykla spėjo V. Aleknos gimtadieniui išleisti jo publicistinių rašinių knygą Akimirkos, bet kovo mėn. šią savo tik ką išėjusią knygą su autografu pats autorius atnešė ir į Mokslo Lietuvos redakciją. Deja, per darbų skubą taip ir nesugebėjome šios knygos pristatyti laikraščio puslapiuose. Bent iš dalies dabar grąžiname skolą.

Akimirkos – tai vienų metų – 2005-ųjų –V. Aleknos laikraščiuose ir įvairiuose leidiniuose spausdintų rašinių knyga. Kai kurie tų rašinių parašyti ir anksčiau, bet buvo išspausdinti 2005 m., kai veteranas minėjo savo 90-ųjų gyvenimo metų garbingą sukaktį. Prisimenu, ta proga Tremtinių namuose, kur V. Alekna su žmona gyvena, jo knygų ir kitų spaudinių parodą, kuri darė įspūdį parašytų knygų reikšmingumu, svarba Lietuvos kultūrai. O ką jau kalbėti apie tų darbų reikšmę šiandienos Lietuvos žurnalistikai. Lietuvos aidas, Tėviškės žiburiai, Mokslo Lietuva, Mūsų gyvenimo spalvos, Voruta, Panevėžyje leidžiamas žurnalas Sandrava – tai leidinių „geografija“, kuriuose 2005 m. reiškėsi V. Alekna. Dar reiktų pridėti Versmės leidyklos Lietuvos valsčių serijos leidinius. Laukuvoje (I dalis, 2005 m.) V. Alekna rašo atsiminimus apie Laukuvos gimnaziją 1943–1944 m., leidinyje Musninkai, Kernavė, Čiobiškis rašo apie Didžiosios kovos apygardos veiklą Musninkų valsčiuje ir kitą straipsnį – apie Povilą Zimkų, Musninkų valsčiaus viršaitį 1930–1940 m.

Į Akimirkas sudėti rašiniai gali patikti, gali nepatikti – kaip ir visa, kas žmogaus parašyta, bet iš V. Aleknos rašinių galima mokytis atsakomybės už kiekvieną savo parašytą ir spausdinamą žodį. Pateikto fakto tikslumas (beje, jeigu nėra tikslus, tai joks faktas), lietuvių kalbos taisyklingumas, nereikalingo įmantrumo vengimas išskiria jo rašinius iš daugybės kitų rašančiųjų. Daugelis vyresniųjų skaitytojų tikriausiai nesunkiai atpažins V. Aleknos straipsniuose aušrininkų tradicijos tąsą, vydūniškos dvasios rimtį ir aukštus siekius. Lyg ir nemadingos šiems laikams vertybės, užtat amžinos.

Viena iš tų vertybių – darbštumas. Jo ir pačiam Viktorui Aleknai tikrai niekuomet nestigo. Prisimenu, veteraną ironizuoti privertė kažkuris iš jaunųjų „talentų“ per spaudą ar kitaip pasigyręs nepaprastu savo kūrybiniu produktyvumu. Tikriausiai tada V. Aleknai ir kilo mintis pateikti savo, devyniasdešimtmečio spaudos darbininko, vienų metų derlių. Dabar galime pasidžiaugti rezultatu. Jis įspūdingas, nes labai informatyvus, turiningas ir daugeliu atveju pamokantis.

Sunku susilaikyti nepacitavus Viktoro Aleknos knygai Akimirkos pratarmę parašiusios žurnalistės Audronės Viktorijos Škiudaitės vienos skilties:

„Jau vien ko vertas Rašytojo interviu, duotas Mokslo Lietuvai apie Salomėją Nėrį. Dar kartą apie Salomėją Nėrį! – pasakysite. Bet tą temą jis yra taip giliai išnagrinėjęs, kad kaskart gali kalbėti naujai. Atrodo, jis žino, jaučia ir gali įrodyti, kuris poetės eilėraščio motyvas kokį gyvenimo gabalėlį galėjo atspindėti. Tyrinėtojas ir myli šią kūrėją, ir kartu jai yra negailestingas, tarsi skrodžia jos asmenybę ir jos gyvenimą. V. Alekna tikriausia buvo pirmas, kuris pasakė visą tiesą apie Salomėjos Nėries asmenį. Iki tol nuo sovietinių laikų buvo vengiama atvirai kalbėti apie kūrėjus, jų gyvenimas buvo savotiška paslaptis. Būtent Viktoras Alekna pradrėskė širmą į asmeninį kūrėjo gyvenimą.“

Belieka pasakyti, kad 2005 m. Mokslo Lietuvoje per penkis laikraščio numerius buvo spausdinamas pokalbių ciklas su Viktoru Alekna Salomėja Nėris: gyvenimo ir kūrybos vingiais, dabar atsidūręs ir knygoje Akimirkos.