Atminties sergėtojas

Žmogus, kuris nemokėjo ilsėtis

90 metų – tai labai nedaug. Taip pasakyti kilo noras 2005 m. kovo mėn., kai buvo minima Viktoro Aleknos sukaktis.

Šių eilučių autoriui Viktoras Alekna – tai tikras mokytojas gražiausia šios sąvokos prasme, todėl visai neatsitiktinai po visų savojo gyvenimo vingių ir tapo mokytoju. Tiesa, šį žmogų teko pažinti jau daug vėlesniais laikais, kai mokytojas tapo pensininku. Bet negalėčiau ištarti – „buvęs mokytojas“, nes bent jau Aleknos atveju tai būtų dirbtina, visiškai netikra. Jis buvo ir liko mokytojas, tik 1975 m. išėjęs į keliskart užtarnautą poilsį, vėl pasijuto tarsi antroje tremtyje. Bet juk ir savo tremtyse sugebėdavo rasti prasmingų užsiėmimų.

Tapęs pensininku stovėdavo ne prie lentos su kreida rankoje, bet prieš daug didesnę ir platesnę auditoriją. Tai rašančio žmogaus auditorija – skaitytojai, kurie patys renkasi jiems patinkantį autorių. Turėdamas daug daugiau laisvo laiko atsidėjo rašymui, vadinasi, ir vėl buvo pačiu savimi. To visada siekė bet kuriomis aplinkybėmis. Rašė moralės, kalbos kultūros ir kitomis temomis, toliau tyrinėjo Salomėjos Nėries gyvenimą ir kūrybą. Tiesa, nors parašė šimtus straipsnių į Širvintų rajono laikraštį ir respublikinę spaudą, bet mažiau prityręs tyrinėtojas rinkdamas V. Aleknos publikacijas gali jų paprasčiausiai nerasti. Mat tremtinio šleifas trukdė jam pasirašinėti straipsnius savo pavarde. Todėl pasirašinėjo slapyvardžiais, kurių susidarė bene šešios dešimtys. Iki 1988 m. išspausdinta per 400 V. Aleknos įvairių rašinių, o nuo 1989 m. – dar beveik 900. Savo rašinius yra spausdinęs bene 50 įvairių periodinių laikraščių, ne vien Lietuvoje, bet ir Australijoje, JAV, Kanadoje. Pokalbį su Alekna yra išspausdinęs Berlyno laikraštis, vėliau jį perspausdino vienas vokiečių almanachas. Būsimiesiems spaudos tyrinėtojams Viktoras Alekna davė daug darbo, gal ir užminė mįslių.

Taigi nors ir nebuvo gimęs ilsėtis vis dėlto būtent pensininko gyvenimas Viktorui Aleknai atvėrė galimybę iš tiesų atsidėti kūrybinei veiklai, kuria seniau užsiimti jis galėjo tik šalia kitų darbų. 1976 m. su šeima persikėlė gyventi į Kantrimiškį Širvintų rajone, ten nusipirko šiokią tokią sodybėlę. Po dažnų klajonių dabar pasijuto turįs savo gyvenamąją vietą. Kad ir toli nuo sostinės, bet rasdavo būdų bendrauti ir su mokslo žmonėmis. 1979 m. liepos mėn. su Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojais jis dalyvavo kalbos duomenų rinkimo ekspedicijoje po Daugailių apylinkę. Vis dėlto didžiausias įkvėpimo šaltinis, kuris iki gyvenimo pabaigos nenumaldė jo kūrybinio troškulio, buvo Salomėjos kelių ir klystkelių tyrinėjimas. 1988 m. V. Alekna pabaigė poetės gyvenimo ir kūrybos metraštį. Pasiūlė Vagos leidyklai, bet dvitomis buvo išleistas tik 1995 ir 1997 metais.

Rašto ir Knygos riteris

Gyvenimas atokioje sodyboje Kantrimiškyje senyviems sutuoktiniams tapo vis sunkesnis, pasirodė besąs ir nesaugus. Kartą naktį juos apvogė, labai išgąsdino Viktoro Aleknos žmoną. Prie nepriteklių pratę senoliai gal ir toliau būtų nešę savo gyvenimo naštą, kaip tą daro tūkstančiai kitų vienkiemių žmonių, bet sykį pas juos užsuko keistas lankytojas. Nusistebėjo, kad tremtiniai gyvena tokiame užkampyje ir patarė kreiptis į Vilniaus tremtinių namų vadovybę. Po kelių dienų tas lankytojas mirė, giliai tikinčiam Aleknai tai buvo tarsi Lemties ženklas. Matyt, pats Dangus juos globoja, nes niekas kitas nėra tokių pasiūlymų teikęs.

Nuo 1998 m. Aleknos – jau vilniečiai. Gyvenimas Vilniaus tremtinių globos namuose, kaip tvirtino pats V. Alekna, – pats geriausias jo buitinio gyvenimo laikotarpis. Gyveno kukliai, bet šiltai ir jaukiai, kaip beveik niekada ligi tol nebuvo tekę gyventi. Išimtis – nebent 1940 m., kai dirbo Alytaus gimnazijos mokytoju. Gaudamas gerą atlyginimą galėjo nuomotis gerą kambarį, bet visa tai truko vos pusmetį.

Taigi paskutinį dešimtmetį jautėsi gyvenąs labai gerai. Čia pat už lango ošė miškas, galima išeiti pasivaikščioti, o jeigu gerai jausdavosi, nesvaigdavo galva, tai šia galimybe būtinai pasinaudodavo. Tačiau rašto reikalai jam buvo svarbiausias gyvenimo užsiėmimas, rašymo mūzai liko ištikimas visą gyvenimą. Tikras Rašto ir Knygos riteris, knygos žmogus gražiausia prasme. Bendraujant nuolat siekdavo enciklopedijos tomo ar kitos knygos, nes pirmiausia jam buvo tikslumas, o visi samprotavimai ir išvados vėliau.

2006 m. XXI amžiuje išspausdintame interviu Viktoras Alekna pasakė: „Laikraštis Mokslo Lietuva išspausdino daug mano pokalbių. Juos taip pat reikėtų surinkti ir parašyti knygą Mažas esu. Tačiau apie tai kol kas nenoriu pasakoti plačiau.“ Turėjo daugybę tikslų, kuriuos įgyvendinti jau tikriausiai teks mums patiems. Jeigu atsiras palaikančiųjų.

Kartą pasakė: „Niekas manęs nėra taip gražiai aprašęs kaip Mokslo Lietuva.“ Matyt, mintyje turėjo rašinį, kai Jam buvo įteikta Vilties Prezidento Stasio Lozoraičio premija ar Jo 90-mečiui skirtą publikaciją. Tie žodžiai šių eilučių autorių labai nustebino. Ir štai kodėl. Nuolat tekdavo vydūnišką (bent kaip šių eilučių autorius ją įsivaizduoja) Aleknos povyzą matyti įvairių renginių metu. Nuolat buvo kviečiamas dalyvauti, kartais atvežamas į renginį, o po jo parvežamas į namus. Net automobiliu važiuodamas į Tremtinių namus sutartam pašnekesiui su Alekna per radiją girdžiu radijo žurnalistės pokalbį su Juo, skirtą Salomėjos 100-mečiui, įrašytą gerokai seniau, bet pritaikytą reikšmingai progai. Lėtinu greitį, nes tai labai įdomus pokalbis, būtų gaila praleisti autentiškus žodžius, dėl kurių juk ir važiuoju. Pagaliau nieko kito nelieka tik stabdyti automobilį ir toliau klausytis radijo laidos, nors jau stoviu prie Tremtinių namų, o vėluoti labai negražu.

Kalbindamas Pašnekovą dažnai turėdavau išjungti diktofoną, nes skambina tik ką Jo minčių per radiją klausę dėkingi klausytojai. Jie nori Aleknai padėkoti, o viena lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja teiraujasi, kur dar būtų galima įsigyti Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštį. Pagaliau juk ir pats Alekna nuolat džiaugdavosi dalyvavęs įvairiuose literatūriniuose renginiuose Vilkaviškyje, Marijampolėje, Panevėžyje ar „savajame“ Širvintų rajone. Žmonėms buvo reikalingas, įdomus ir būtinas, kaip gyvosios atminties nešėjas, tarpininkas tarp to, kas nugrimzdo į praeitį, ir tokios netvarios dabarties, kai nelieka pastovių vertybių, o kasdienės gyvenimo sumaištys žmogui neteikia bent kiek tvirtesnės atramos. Ir vis dėlto šis žmogus, matyt, jautėsi galįs duoti daugiau. Gyvenimo sūkurys, kuriame tarsi sukosi Viktoras Alekna, buvo veikiau trumpų švenčių akimirkos, kurias keitė įprasta kasdienybė.

Tenka sutikti daug pavargusių ir nusivylusių žmonių. To niekaip nebuvo galima pasakyti apie V. Alekną, nors jis ir kopė į savo gyvenimo dešimtąjį dešimtmetį. Jis ne tik neatrodė pavargęs nuo gyvenimo įspūdžių, bet nuolat jautė bendravimo alkį. Dar 2007 m. vasarą ir rudenį skundėsi, kad retokai kas iš plunksnos brolių ir sesių jį aplanko, mažai domisi tais dalykais, į kuriuos likimas jam lėmė gal daugiau už kitus įsigilinti. Toks intelektinio bendravimo godulys, noras atiduoti žmonėms visa, ką pats jautėsi sukaupęs, patyręs, išgyvenęs V. Alekną labai skyrė nuo daugelio mūsų kartos gerokai jaunesnių žmonių, neretai nusivylusių, nuolat savęs ieškančių ir dažniausiai nerandančių. Jiems būtų galima pasakyti: „Atsigręžk į Aleknos gyvenimo pavyzdį“, bet argi ką gerais ir sektinais pavyzdžiais pavyko įtikinti ir paveikti? Juk ne.

Viktoras Alekna palaidotas Širvintų kapinėse. Sugrįžo visiems laikams į kraštą, kuris Jį su šeima priėmė po tremties ir su kuriuo jis liks susijęs amžiams.

Gediminas Zemlickas