MOKOM – mokslinės kompetencijos projektas

Kas yra MOKOM? Ko gero, daugelis šiauliečių pasakys, jog tai mokslinės kompetencijos tobulinimo programa, vykdoma nuo 2005 m., o akronimas MOKOM sudarytas iš dviejų žodžių – mokslinė kompetencija – dalių. Giliau besidomintieji pasakys, kad projekto iniciatorius ir vykdytojas yra Šiaulių universitetas, o partneriai – septynios kolegijos: Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Utenos ir Žemaitijos. Jeigu Šiauliai būtų pajūrio miestas, galėtume pritaikyti vaizdingą palyginimą: Šiaulių universitetas tarsi linijinis kreiseris skrodžia bangas, o jį lydi septyni mažesni laivai – šauni eskadra. Vis dėlto Šiaulių miestui nebuvo lemta kurtis prie jūros, bet negi dėl tokios neteisybės reikėtų atsisakyti vaizdingos metaforos? Juolab, kad vaizduotė labai dažnai pasirodo esanti ne mažiau svarbi ir naudinga už žinias, kartais ir už praktišką protą. Albertas Einšteinas tvirtino: „Logika nuves tave nuo A iki B. Vaizduotė – visur.“

Mokslinės kompetencijos tobulinimas – veikiausiai visoms aukštosioms mokykloms aktuali programa. Todėl keista, kad šalyje tik vienintelis Šiaulių universitetas ryžosi pasiūlyti tokį projektą. Ir laimėjo konkursą, gavo finansavimą iš ES struktūrinių fondų. Laimėjo todėl, kad projektas skirtas ne vien šiam universitetui, bet ir kolegijoms, į problemą sugebėta pažvelgti daug plačiau, taip pat iš tarpregioninių pozicijų.

Lyg katyčiai lediniame vandenyje

Kodėl savo pastangas universitetas nukreipė būtent į kolegijas? Tuometinis Šiaulių universiteto mokslo prorektorius prof. Vaclovas Tričys (dabar vadovauja Šiaulių universiteto Energetikos ir ekologiškai švarių technologijų moksliniam centrui) buvo pakviestas į Šiaulių kolegiją dalyvauti dėstytojų atestacijos komisijos darbe, ir netruko įsitikinti, kad silpnoji kolegijų dėstytojų vieta – mokslinė veikla. Anksčiau kolegijoms tokio reikalavimo nekelta, bet 2000 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Aukštojo mokslo įstatymui toks reikalavimas atsirado. Įstatyme nurodyta, kad kolegija yra aukštoji mokykla, kurioje vykdomos neuniversitetinės studijos, „plėtojami moksliniai taikomieji tyrimai ir (ar) taikomoji mokslinė veikla arba profesionalus menas“.

Įstatymo logika paprasta: neužsiimdamas taikomąja moksline veikla dėstytojas nesugebės kvalifikuotai perteikti mokslo naujovių studentams. Tačiau iš kur ta mokslinės veiklos kompetencija galėjo būti kolegijose, nebent iš Šv. Dvasios, nes tai Lietuvoje yra nauji dariniai (jeigu neturėsime mintyje dar 1570 m. įsteigtos Vilniaus jėzuitų kolegijos, o vėlesniais amžiais ir kai kurių kitų). Dabartinės kolegijos pradėtos steigti tik pastarąjį dešimtmetį geriausių aukštesniųjų mokyklų pagrindu. Taikomieji moksliniai tyrimai joms nebuvo būdinga veikla. Tačiau padėtį sunkino tai, kad labai menkai buvo aptarta, kaip kolegijų dėstytojų mokslinės veiklos kompetencija bus keliama, nuo ko reiktų pradėti, kokiais prioritetais remtis, pagaliau, kas konkrečiai turėtų šiuos mokymus organizuoti ir t. t. Kolegijos steigėsi viena po kitos ir tai sietina su šalies aukštojo mokslo „europinimo“ tendencijomis, nes vyko ir kaip Briuselio rekomendacijų rezultatas. Kolegijų dėstytojai jautėsi kaip ką tik gimę katyčiai, kurie buvo įmesti į ledinį vandenį, nelabai sukant galvą, iš kur ta jų mokslinė kompetencija turi rastis. Nebent šventai tikintis, kad geriausieji kaip nors išsikapanos...

Mokslinės kompetencijos problema

Dėstytojo kompetenciją sudaro mokslinė, dalykinė ir pedagoginė kompetencijos. Vis plačiau pabrėžiama žinių valdymo ir sklaidos kompetencija: Lietuvos dėstytojų kvalifikaciniai reikalavimai, – pastebi Šiaulių kolegijos direktorė, MOKOM Valdymo grupės narė Natalija Šedžiuvienė, – daugiau orientuoti į mokslinę, o ne pedagoginę veiklą. Vyriausybės nutarimais įtvirtinta, kad aukštosiose mokyklose dėstytojo pareigybės yra šios: profesorius, docentas, lektorius, asistentas. Tik asistentas (kai kuriais atvejais ir lektorius) gali būti magistro laipsnį turintis asmuo. Visi kiti aukštosios mokyklos dėstytojai privalo turėti mokslo laipsnį, vadinasi, ir mokslinę kompetenciją.

Kaip yra iš tikrųjų? N. Šedžiuvienė pateikia Lietuvos statistikos departamento duomenis (2006 m.), kurie rodo, kad mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą aukštojo mokslo sektoriuje vykdė 11 752 darbuotojai, iš jų mokslinį laipsnį (daktaro arba habilituoto daktaro) turėjo 4953. Tai 39 proc. visų dėstytojų. Akivaizdu, kad aukštųjų mokyklų dėstytojų mokslinės kompetencijos toli gražu nepakankamos. Tai ypač pasakytina apie kolegijų dėstytojus.

Galima tik džiaugtis, kad Šiaulių universitetas laiku parodė gražią iniciatyvą imtis MOKOM projekto, prie jo telkė ir norinčias dalyvauti kolegijas. V. Tričys susisiekė su 7 Lietuvos kolegijų direktoriais ir visi gana entuziastingai sutiko dalyvauti projekte MOKOM. Kol kiti universitetai į kolegijas žvelgė iš aukšto, o kai kurie ir labai kreivai, neskubėdami pastebėti šių naujų darinių pirmųjų laimėjimų, Šiaulių universitetas užmezgė gražų partnerystės ryšį. Prie MOKOM projekto sutiko prisidėti ir ūkio subjektai, kurių vadovams rūpėjo kelti savo specialistų mokslinę kompetenciją ugdant mokslinio tiriamojo darbo organizavimo informacinius ir komunikacinius gebėjimus, nes tai svarbu integruojantis į Europos mokslo ir inovacijų erdvę. Projektas gavo Lietuvos Respublikos ir Europos socialinio fondo dalinį rėmimą, tad buvo galima pradėti mokymus.

Šiaulių universitete ir kolegijose buvo įsteigti mokslinės kompetencijos centrai, apmokyti juose dirbantys metodininkai, sudarytos tikslinės grupės po 30 žmonių. Buvo numatyta, kad projekte dalyvaus apie 500 asmenų, iš jų apie 290 kolegijų dėstytojų, 60 pramonės įmonių specialistų ir 150 dėstytojų iš Šiaulių universiteto.

Dėstytojai

Labai svarbu buvo parinkti tinkamus dėstytojus. Tai buvo išties nelengva. Į dėstytojų vietas buvo paskelbtas konkursas, kurio sąlygose buvo reikalaujama, kad pretendentai turėtų atitinkamas mokslines kompetencijas, būtų paskelbę straipsnių, turėtų tos srities darbo praktinės patirties. Projekto vadovams teko važinėti po šalies aukštąsias mokyklas, skambinti, informuoti ir aiškinti, nes visi užsiėmę savo darbais, nedaug kas turi laiko naršyti po visų aukštųjų mokyklų tinklalapius ir ieškoti papildomų pasiūlymų.

Pasitelkti konkursą laimėjusių įvairių aukštųjų mokyklų dėstytojai ir institucijų specialistai – Lietuvos energetikos instituto, Kauno technologijos universiteto, Šiaulių universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto ir kitų. Tie patys projekto lektoriai skaitė paskaitas, vedė užsiėmimus Šiaulių universiteto ir kolegijų dėstytojams bei ūkio subjektų specialistams.

Buvo sudarytos dvi skirtingos mokslinių tyrimų metodologijos kurso programos: socialiniams ir humanitariniams bei fiziniams, technologijos ir biomedicinos mokslams. Tikslinių grupių dalyviai buvo mokomi pagal naujus modulius. Juos sudarant teko pasitelkti ir vaizduotę, nes kas pasakys, ką mokslininkas ar dėstytojas privalo mokėti ir kokių kompetencijų jam gali prireikti ateityje. Aišku, reikia mokėti užsienio kalbą, dar geriau – dvi, įsisavinti mokslinių tyrimų metodiką, mokslinių rezultatų pateikimo ir apiforminimo subtilumus.