Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (2)

Pradžia Nr. 15

Tęsiame pasakojimą apie Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio pirmąją kelionę į Lietuvą 1966 m. rugpjūtį. Venclovų namuose šiemet paminėtos poeto viešnagės keturiasdešimtosios ir dešimtosios poeto mirties metinės.

Pasak R. Katiliaus, geriausią B. Brodskiui skirtą esė jau po poeto mirties yra parašęs A. Sergejevas. Tai esė Apie Brodskį - ten aprašyta ir jo kelionė į Lietuvą. Rašoma, kaip Juozas Tumelis išlydėjo J. Brodskį iš Vilniaus į Palangą, regis, Knygų rūmų automobiliu. A. Sergejevas rašo, kad Josifui teko ‘pigi rudens Palanga’, o iš Palangos lėktuvu poetas grįžo į Leningradą...

R. Katiliui šis pasakymas - pigi rudens Palanga - tapo išeities tašku, mėginant nustatyti bent kiek tikslesnę poeto atvykimo į Lietuvą datą. Pigi Palanga tapdavo apie rugpjūčio 25-ąją, kai nusileisdavo rūkai. Tačiau tai dar buvo ne rugsėjis. Taigi galima spėti, J. Brodskis į Vilnių galėjo atvykti maždaug rugpjūčio 23-iąją ar 24-ąją.

Tęsdamas J. Brodskio atvykimo į Lietuvą priešistorę, R. Katilius primena, kad dar prieš poeto atvažiavimą atsiminimų popietės dalyviai ir tie, kurie renginyje nedalyvavo, buvo skaitę ir persirašinėję jo eiles. Vadinasi, J. Brodskio atvykimui į Vilnių jau buvo pasirengta. Šiems skaitytojams jo poezija buvo artima, atliepė jų jausmus ir mintis. Brodskio eilės sklido po visą Sovietiją gana plačiai - pasiekdavo ir Vilnių.

Poeto viešnagės Vilniuje įvykius R. Katilius yra aprašęs atskirame straipsnyje - jis įdėtas į J. Brodskio eilėraščių knygą Vaizdas į jūrą, tačiau ten pateko toli gražu ne viskas. Gera proga kai kurias tų spragų užpildyti.

Pirmas susitikimas Liejyklos gatvėje

Iš taksi prie Katilių namų Liejyklos g. 1 išlipo vidutinio ūgio, kiek rudo gymio vaikinas, apsikabino su Andrejumi, pasisveikino su Ramūnu. Tada nusiėmė kepę ir tarsi pasiskundė ar pasiguodė savo maskviečiui draugui: ‘Žiūrėkite, Andrejau, kaip mane apkirpo’...

Scena bylojo apie ypatingą draugų artimumą, ir Ramūnui buvo keistoka, kad jiedu vienas kitam sakė Jūs. Taip išliko visą jų bendravimo laiką.

Šiandien negalima tiksliai pasakyti, ar Sergejevai išvažiavo iš Vilniaus į Maskvą jau Brodskio atvažiavimo, ar rytojaus dieną. Kai kurias smulkmenas R. Katilius tikėjosi pasitikslinti šią vasarą, mat į Vilnių iš Maskvos buvo žadėjusi atvykti Liudmila Sergejeva, pirmojo J. Brodskio susitikimo su lietuviais liudininkė ir dalyvė.

Kiek tos smulkmenos reikšmingos ir apskritai reikalingos? Labai gerai pasakė R. Katilius: žmogiškoji atmintis - keistas fenomenas, nes visiems įstrigo ir dešimtmečiais nepasimiršo poeto mesta nereikšminga frazė. Tačiau reikšmingiausios, gilios mintys neišliko, neužsifiksavo ir tuo lieka tik stebėtis. Metams bėgant vis daugiau smulkmenų užsimiršta, kartu netenkama ir vaizdo visumos, bendravimo su originaliu poetu gyvasties.

Naujų klausimų bemat kilo vos pradėjus dalytis prisiminimais. Kas J. Brodskio laukė ir pasitiko Katilių bute? Aišku, buvo Ramūnas su žmona Ele, Liuda ir Andrejus Sergejevai, bet ar buvo Audronis Katilius, savųjų vadinamas Adu? Jau reikėjo tikslintis, nes iki šiol, atrodo, šis klausimas nebuvo iškilęs. Neabejotinai buvo geroji namų dvasia šeimininkė Asytė - amžinąjį atilsį Joana Gegužienė, brolių Ramūno ir Ado auklė. Niekas šiandien neprisimena, bet įprasta tų namų tvarka ir gyvenimo logika sako, kad šeimininkė Asytė tuojau pat svečius ir visus, buvusius namuose, turėjo pavaišinti pietumis.

Brolių tėvai - Marija Janina Katilienė ir Vincas Katilius - vasaras leisdavo sode prie Baltupių, tad Adas ir Ramūnas vasaromis bute karaliaudavo vieni.

Ko gero, reikėtų pristatyti Katilių butą Liejyklos g. 1 ir bent artimiausią aplinką. Butas užėmė visą nedidelio dviejų aukštų gyvenamojo namo antrąjį aukštą. Šiandien ant šio pastato sienos kabo J. Brodskiui skirta atminimo lenta.

Pažymėsime, kad atminimo lenta sukurta ir prikalta daugiausia Prano Morkaus, vieno iš prisiminimų vakaro dalyvio, pastangomis.

Ką matė J. Brodskis Katilių bute

Šiuo metu pastatas, buvęs Liejyklos g. 1, atrodo kiek kitaip, negu XX a. septintajame dešimtmetyje. Tada iš gatvės į kiemą buvo patenkama pro vartų arką - tai Vilniaus senamiesčiui gana būdinga. Tiesa, su gilia senove tos arkos gal ir nereikėtų sieti, nes, sprendžiant iš visko, gyvenamieji pastatai Liejyklos gatvėje buvo statomi ne anksčiau kaip XIX a. antrojoje pusėje, gal net pabaigoje. Tačiau štai į ką turėtume atkreipti dėmesį: nuo XVI a. pradžios šioje vietoje ėjo gynybinė miesto siena, kuri 1503-1522 m. juosė miestą. Lygiagreti Liejyklos gatvei ir esanti arčiau Šv. Kotrynos bažnyčios Benediktinių gatvė jau buvo miesto pusėje, senamiestyje, o Liejyklos gatvė į šią teritoriją nepateko. Tai buvo Vingrio upelio vaga, skyrusi miestą su visa jo gynybine sistema ir užmiestį. Teisybė, tai nebuvo dykvietė, nes visai netoliese XVII a. didingus rūmus buvo pasistatęs kunigaikštis Jonušas Radvila. XIX a. pradžioje Rusijos caro įsakymu buvo pradėti griauti Lietuvos valdovų rūmų Žemutinės pilies griuvėsiai ir Vilniaus miesto siena su bokštais. Pastebėsime, kad XIX a. pradžioje Vingris ėmė prarasti net savo vardą, pradėtas vadinti slaviškos kilmės Kačergos vardu. XIX a. antrojoje pusėje užpilta upelio vaga, jau virtusi kanalizacijos grioviu, o upelio vietoje atsirado gatvė, kuriai prigijo Liejyklos vardas. Požeminis upelis ir dabar teka kanalizacijos vamzdžiu. Priminimas tų laikų, kai Vilniuje nuo XVI a. buvo liejamos patrankos. Visai galimas dalykas, kad senoji patrankų liejykla galėjo būti įrengta netoliese buvusioje Radvilų valdoje. Statant gyvenamuosius namus Liejyklos gatvėje dėl romantizmo įtakos buvo mėgdžiojami praeities architektūriniai stiliai, atsirado vietos ir senovę mėgdžiojančiai arkai greta pastato Liejyklos g. 1. Šiandien arkos nebėra, nes į kiemą pro nepritaikytus vartus pradėjus važinėti sunkvežimiams, brozdinamas sienų tinkas ėmė byrėti, atsivėrė sija, kuri buvo apmūryta, imituojant senovinę arką. Deja, pragmatiški naujausi laikai romantizmo nepasigedo, tad nebeliko ir vartų arkos.

Vis dėlto pamėginkime įsivaizduoti, kad sėkmingai pavyko laikrodžių rodykles atsukti 40 metų atgal, ir į Liejyklos g. 1 kiemą patenkame pro išraiškingą vartų arką. Ką išvystame? Paėjus kairiau - durys, ties kuriomis kabo mechaninio skambučio rankena. Ramūnas abejoja, ar kurioje Vilniaus vietoje dar išlikęs toks skambutis, bet tais laikais jų dar buvo. Iš kiemo į Katilių butą antrajame aukšte vedė vidiniai laiptai. Patraukus skambučio rankeną, prieškambaryje suskambėdavo varpelis. Kuris nors iš namiškių laiptais nusileisdavo žemyn ir įleisdavo svečius. Taip į namus įėjo ir J. Brodskis su jį pasitikusiais žmonėmis.

Ką pamatė įėjęs? Katilių butas buvo erdvus: keturi kambariai sudarė apie 70 m2. Tarybiniam žmogui labai daug, nors Vilniaus senamiestyje tai ne ypatingo dydžio butas. Aukštos lubos, nors Ramūnas randa reikalą priminti, kad ne tokios aukštos, kaip Brodskių bute Pestelio gatvėje Leningrade - ten jų aukštis galėjo siekti puspenkto metro. Storos namo sienos, gilios langų nišos - broliams Katiliams buvo gera vieta sukrauti visus įmanomus ir neįmanomus daiktus. Senoviniai langų rėmai dalijo langą į aštuonias dalis - langai būdingi Vilniaus senamiesčiui.

Pasižvalgyti iš buto į kiemą buvo galima ir iš balkono, kuris kaip ir sienos buvo apsivijęs laukinių vynuogių vijokliais.

Buto baldai - tarpukario, kai kurie gal dar senesnių laikų. Valgomojo viduryje stovėjo didelis apvalus stalas - ir jam lemtas svarbus vaidmuo tolesniuose įvykiuose. Solidus bufetas, už stiklo - elegantiškas XX a. trečiojo dešimtmečio arbatinis servizas. Ant sienos ramiai minutes ir valandas skaičiavo senovinis laikrodis.

Baldai išliko, tik dabar Ramūno ir Elės bute Antakalnyje jų beveik nematyti, nes naujo tipo bute jie neturi reikalingos erdvės ir tarpusavio ryšio. Kad ir tas apskritasis stalas - jau ne kambario viduryje, o įstumtas į kampą, ant jo stovi kompiuteris. Vis dėlto T. Venclovos pastaba labai teisinga: visi išlikę senojo buto baldai jau ne šiaip baldai, bet turintys išliekamąją muziejinę vertę.

Maištingos dvasios ugdymas

Žinoma, T. Venclova turi ir daugiau ką pridėti, nes Katilių butą Liejyklos gatvėje prisimena ir kaip tam tikrą to meto kultūrinį židinį. Prisimena tą butą nuo tada, kai mokėsi Vilniaus 1-osios vidurinės mokyklos, prie Šv. Kazimiero bažnyčios, bene 7 klasėje. Jei tiksliau, tai kai iš 7b perėjo į 7c klasę. Pastarojoje mokėsi nemažai įdomių vaikinukų, kad ir Virgilijus Noreika, Rimantas Šilinis, Ramūnas Katilius. Beje, V. Noreika ir perviliojo Venclovą į tą klasę, sakydamas, kad ten jam būsią geriau.

Kodėl reikėjo ieškoti ‘geriau’? Venclova pripažįsta, kad 7b nebuvo itin mėgiamas bendraklasių. Gal ir buvę dėl ko nemėgti - jau vien dėl jo ‘klasinės kilmės’. Šiaip ar taip - žymaus rašytojo ir tarybinio veikėjo Antano Venclovos sūnus. Tikriausiai teisus J. Brodskis, kuris tas aplinkybes apibūdina šiais žodžiais: daugelis klasės draugų Tomą laikė žmogaus, išdavusio savo šalį atėjūnams, sūnumi ir su juo elgėsi atitinkamai. Lietuvos liaudies poeto ir Stalino premijos laureato Antano Venclovos užimama padėtis tik blogino sūnaus padėtį. Pagaliau gal nemažai lėmė ir kai kurie Tomo charakterio bruožai, nebrandi aplinka, tad Tomui buvo ne pyragai. Tokie dalykai, tęsiant Brodskio mintį, arba traumuoja žmogų visam gyvenimui ir padaro monstru, arba stipriai užgrūdina. Tomą Venclovą visa tai paveikė būtent taip - matyt, reikšmingas veiksnys buvo ir jo motinos inteligentiška kilmė, ir giminės kultūringumas.

Kad ir kaip būtų, 7c klasėje Tomo charakterio netolygumai labai greitai buvo išgyvendinti, tad jis pasijuto vaikinas kaip ir visi. Tada susidraugavo su Ramūnu Katiliumi. Reikėtų paaiškinti, kaip jiedu atsidūrė vienoje klasėje - juk Ramūnas dvejais metais vyresnis.

Marijampolės gimnazijoje (dabar J. Jablonskio gimnazija) Ramūnas baigė pirmąją klasę, paskui metus laiko teko prarasti dėl vidurių šiltinės. 1947 m. Katilių šeima persikėlė į Vilnių, kur Ramūnas įstojo į ‘pirmabūdę’ - 1-ąją Vilniaus berniukų gimnaziją - ir mokėsi čia nuo antrosios gimnazijos klasės. Tačiau tuo metu prasidėjo švietimo reforma ir gimnazijos buvo pertvarkomos į vidurines mokyklas. Iš gimnazijos trečių ir ketvirtų klasių buvo formuojamos septintos vidurinės mokyklos klasės. Štai taip 7c suėjo Ramūno ir Tomo keliai. Šioje klasėje mokėsi truputį vyresni moksleiviai, vyravo visai kita atmosfera, tad ir dvejais metais jaunesniam Tomui ten nebuvo slogu. Tomas savo naujiesiems bendraklasiams buvo įdomus ne todėl, kad jį buvo galima pešioti, bet kad buvo nepaprastai gabus vaikinukas. Pasižymėjo fenomenalia, beveik fotografine atmintimi, lengvai įsimindavo daugybę istorijos ir literatūros faktų, pažodžiui galėdavo išmokti ištisus knygų puslapius.

Pas Ramūną ir Adą Katilius Tomas lankydavosi kone kasdien, anksti rado bendrą kalbą. Vienas kitą pradėjo auklėti, iš pradžių labiau domėdamiesi mokykloje mokomais dalykais - literatūra, fizika ir pan., o vėliau ėmė kalbėti ir apie politiką. Buvo berniukai, kaip ir daugelis kitų - kito pasaulio nepažinojo ir nelabai įsivaizdavo. Bet mokytojai, kurių dalis buvo iš prieškario kartos, jiems sugebėjo įdiegti svarbiausią gyvenimo principą: elkis etiškai ir normaliai pasaulyje, kuriame gyveni - kaip norėtum, kad ir su tavimi būtų elgiamasi.

Jau pačiame siekyje ‘elgtis normaliai’ nenormaliame pasaulyje glūdėjo savotiškas maištininko dvasios ugdymas. Ypač kai normalumą pradedi lyginti su tuo, kas vyksta aplinkui. Bręstant abejonių, taip pat ir politiniais klausimais, kildavo vis daugiau.

Palankią terpę toms abejonėms tarpti sudarė tėvų, tarpukario laikų inteligentų, namų bibliotekos, kuriose buvo geriausių prieškario lietuvių poetų ir rašytojų knygų, žurnalų. Ir Ramūnas, ir Tomas savo tėvų bibliotekose galėjo skaityti Antaną Miškinį, Bernardą Brazdžionį, Kossu-Aleksandriškį ir kitų autorių. Šiems vaikinams knygų reikėjo, jie jas skaitė, o pradėjus bendrauti, tų norų - ir įvairių - kildavo vis daugiau.

Tarp didžiausių kenkėjų - filatelistai ir esperantininkai

Tėvo spintoje Ramūnas rado Lietuvos archyvą, vokiečių okupacijos metais išleistą tritomį, kuriame buvo paskelbti dokumentai ir medžiaga apie bolševikų Lietuvoje 1940-1941 m. vykdytus nusikaltimus. Buvo įdėta ir 1941 m. instrukcija, kaip vežti žmones. Instrukcija, skirta kraupaus plano vykdytojams. Kadangi išvežamųjų vyrų laukė lageris, o žmonos su vaikais turėjo būti atvežamos į Sibirą apsigyventi (на поселение), instrukcijoje nurodoma aiškinti išvežamiesiems, kad daiktus pakuotųsi atskirai. Įdėtas tremiamų asmenų sąrašas pagal veiklos rūšį ir politinę priklausomybę. Pirmiausia turėjo būti griebiami menševikai, eserai ir trockininkai, tarsi Lietuvoje būtų šių tariamų aršiausių tarybų valdžios priešų perimvietė. Taip bolševikai dorojosi su savo idėjiniais priešininkais, su kuriais drauge 1917 m. Rusijoje vykdė spalio perversmą.

Toliau tremtinų asmenų sąraše - buržuazinių politinių partijų vadovai ir aktyvūs veikėjai, Lietuvos kariuomenės karininkai, šauliai, aukštųjų mokyklų profesoriai, mokytojai, verslininkai, žurnalistai. Sąrašą užbaigia filatelininkai ir esperantininkai, kurie taip pat buvo paskelbti tarybų valdžios priešais. Pateiktos smulkiausios instrukcijos, kaip šeimos galvą atskirti nuo kitų šeimos narių ar motinas nuo vaikų. Pavyzdžiui, siūloma vartoti tokius paaiškinimus: ‘Tavo tėvelis nuėjo atnešti karšto vandens iš stoties virintuvo’. Instrukcijos pasirašytos aukščiausio rango deportacijų vadovų ir vykdytojų.

Nesunku įsivaizduoti, kokį poveikį bręstantiems protams turėjo tokie dokumentai. Visa tai bičiuliai aptarinėjo, dalijosi informacija iš tėvų bibliotekų ir tai nedingo be pėdsako. Kaip sako Ramūnas, buvo šimtas ir viena priežastis dar iki Vengrijos sukilimo 1956-aisiais suvokti ir įsisąmoninti, kas yra sovietizmas ir į kokias žabangas pateko iki 1940 m. buvusios nepriklausomos Baltijos valstybės.

Įdomu, kad 1991 m. J. Brodskis šiuos faktus rado kur įterpti savo Kolekcininko laimikyje. Tai esė apie slaptuosius sovietų agentus Kimą Filbį (Kim Philby, 1912-1988 m.), Vilį Fišerį, kitaip Rudolfą Abelį (Willie Fischer, 1903-1971 m.) ir kitus panašaus plauko slaptojo fronto veikėjus bei Sovietų Sąjungos siekius parklupdyti pramonines Vakarų demokratijas, pasinaudojant Artimųjų Rytų, faktiškai viso arabų pasaulio naftos ištekliais. Galima neabejoti, kad žinias apie NKVD instrukcijas, kaip deportuoti Lietuvos gyventojus, J. Brodskis gavo iš R. Katiliaus arba T. Venclovos, o gal ir iš abiejų, nes bendraklasiai su Lietuvos archyvo medžiaga susipažino dar tuo metu, kai protas imliausias, o širdis jautriausia. Kad ir kaip būtų, šie pragaro mašinos dokumentai į užmarštį nenugrimzdo, J. Brodskio publicistikoje atsišaukė tegul ir po daugelio metų.

Studijų metais

Prie trijulės - Ramūno, Tomo ir Ado - pritapo ir žemesnėje už pirmuosius du klasėje mokęsis Pranas Morkus, daugelio idėjų, tarp jų ir labai radikalių, autorius. Draugystė, prasidėjusi mokyklos metais, tęsėsi studijų laikais ir išliko visą gyvenimą. Kalbant apie 1966-uosius, pažymėsime, kad prisiminimų autoriai tuo metu jau turėjo šiokį tokį gyvenimo patyrimą, o Pranui Morkui jau buvo tekę paragauti ir kartokų pipirų.

Tomas ir Ramūnas 1954 m. baigė vidurinę mokyklą. Abu pasirinko studijas Vilniaus universitete: Tomas - lietuvių filologiją, o Ramūnas - fiziką.Tomui buvo tik 16 metų, kai jis su pagyrimu baigęs vidurinę įstojo į universitetą. J. Brodskis 1989 m. T. Venclovai skirtame straipsnyje Poezija kaip pasipriešinimo realybei forma rašys, kad šis vaikinas tapo jauniausiu šios mokslo įstaigos studentu per visą jos istoriją. Tai nevisiška tiesa, nes 1801 m. gimęs Ignotas Domeika į Vilniaus universitetą įstojo 1815 m., vadinasi, 14 metų. Tiesa, būsimasis geologas, mineralogas ir keliautojas I. Domeika save šiek tiek ‘pasendino’ Universiteto knygoje užsirašęs paankstintus savo gimimo metus - 1800-uosius. Taip sukėlė painiavą savo gyvenimo tyrinėtojų gretose, neteisinga gimimo data buvo patekusi net į I. Domeikos atminimo lentą Vilniaus universiteto Didžiajame kieme. Suprantama, kad šie faktai negalėjo būti žinomi J. Brodskiui, pagaliau poetas būtų visiškai teisus, jeigu mintyje turėtų pokarinę Vilniaus universiteto istoriją.

1960 m., baigęs studijas universitete, T. Venclova užsiėmė žurnalistika, vertimais ir kita literatūrine veikla, svarbiausias jo užsiėmimas buvo eilėraščių rašymas. Mums rūpimais 1966-aisiais įstojo į Tartu universiteto aspirantūrą, kur pas profesorių Jurijų Lotmaną studijavo semiotiką.

P. Morkus 1955 m. įstojo į Maskvos valstybinio M. Lomonosovo universiteto Filologijos fakultetą. Tiesa, Maskvoje ilgai neužsibuvo dėl ‘netinkamų pažinčių’. Kad jos buvo labai netinkamos tuometinio režimo požiūriu ir net griežtai smerktinos, abejonių nekyla. Pavyzdžiui, kad ir tame pačiame fakultete studijavęs Venediktas Jerofejevas, kuris 1956-1958 m. parašė Psichopato užrašus, o 1969 m. - mašinraščio kopijomis platintą autobiografinį romaną Maskva-Petuškai ir pagarsėjo kaip vienas labiausiai sovietinį režimą grotesko ir bufonados priemonėmis demaskuojančių rašytojų.

P. Morkus bendravo ir su Vladimiru Muravjovu, kurio asmenybėje kai kas įžvelgė visos kartos lyderio bruožų. Kartos lyderiu jis netapo ir tam buvo įvairių, taip pat asmeninio pobūdžio priežasčių. Vis dėlto V. Muravjovas pažiūromis, protu ir erudicija išsiskyrė net ir iš to meto Maskvos inteligentų. Į studentijos nuotaikų stebėtojų akiratį pateko ir studentų sienlaikraštyje pasirodęs P. Morkaus straipsnis, kuriame garbinamas B. Pasternakas. Tiesa, dar prieš pastarojo paskelbimą Nobelio premijos literatūros srityje laureatu, bet universiteto vadovybei ir to jau buvo per akis.

1957 m. P. Morkui (beje, kaip ir V. Jerofejevui) teko nutraukti studijas Maskvos universitete ir grįžti į Lietuvą. Tiesa, ne tuščiomis, bet su daugybe puikių knygų ir idėjų. Tomis idėjomis veikė ir vilniečius draugus, į kurių būrį vėl įsiliejo. Tai buvo bendraminčių būrys. T. Venclova prisipažįsta, kad tarybų valdžios tuo metu jau labai nemėgęs, gal net labiau, negu nemėgsta dabar. Nedaug trūko, kad būtų įsipainiota į tokias istorijas, iš kurių būtų buvę sunku išsikapstyti.

Kartą, gal 1957 m., T. Venclovos susitiktas P. Morkaus draugas V. Muravjovas metė naują idėją. Pradėjo nuo lakoniško pareiškimo: ‘Ginklų bus’. Tereikia surinkti 500 vyrų ir pakartoti Peterburgo dekabristų žygdarbį. Tik išeiti su ginklais ne į Senato aikštę Peterburge, bet į Raudonąją Maskvoje. Jeigu pavyktų išsilaikyti bent pusvalandį, tai pasaulis sužinotų, kad ne visi šioje didžiulėje šalyje pritaria tam pragariškam režimui, o jaunimas net yra linkęs paaukoti savo gyvybes kovojo prieš režimą. Kas bus toliau? Visus čiups už apykaklių ir veš į Lubianką, ten prasidės tardymai ir kankinimai. Norint to išvengti, visi išeinantys į Raudonąją aikštę išgers nuodų, pradėsiančių veikti po pusės valandos...

Išklausęs V. Muravjovo (kaip čia neprisiminti jo bendrapavardžio dekabristo Sergejaus Muravjovo-Apostolo) veiksmų programą, T. Venclova mandagiai susidomėjo ir dalykiškai paklausė: ‘Gerai, kur automatai ir nuodai’? Dabar tai prisiminęs ne todėl, kad norėtų pasakyti, koks buvo šaltakraujiškas didvyris, bet tik stengdamasis parodyti, kaip nekentė tarybų valdžios. Projektas su realybe neturėjo nieko bendro, gal ir pačiam V. Muravjovui tebuvo tik aplinkos zondavimas, bet tuo metu kai kurioms karštoms galvoms atrodė, kad gali tekti ir išeiti į aikštę.

Turėdami mintyje visą šį kontekstą, prisiminkime J. Brodskio neigiamą dekabristų sukilimo vertinimą. Daug vėliau vykusiame poeto pokalbyje su Lenkijos Solidarumo veikėju Adamu Michniku J. Brodskis išjuokė dekabristų pasirinktą protesto formą prieš tironiją kaip visiškai nerealią ir negalinčią duoti praktinės naudos. Anot poeto, dekabristų veiksmai išplaukė iš jų natūros, mažai ką bendro turinčiais su gyvenimo realybe.

Bus daugiau