Kristijonai, ar Erelis lietė šventus tavo kaulus?

Toks apatiškas V. Urbanavičiaus „atkurtas“ Kristijono Donelaičio portretas labai jau tiko sovietinei propagandai. Per mūsų literatūros pradininko apatišką portretą sovietiniai agitatoriai stengėsi parodyti ir tautos „nevisavertiškumą“. Atsirado ir šaržuotojas. Juo tapo sovietizacijos šauklys Pavelas Tarnovskis. Šis Zimano numylėtinis 1978 02 11 Tiesoje rašė: „Iki šiol dailininkai ir skulptoriai poeto bruožus kūrė vadovaudamiesi savo vaizduote, o šį kartą knygoje (mintyje turimas 1977 m. K. Donelaičio akademinis Raštų leidimas, – aut. past.) pateiktas skulptūrinis K. Donelaičio portretas, kurį sukūrė įžymiojo tarybinio antropologo M. Gerasimovo mokinys V. Urbanavičius, tarsi prikeldamas iš praeities tikruosius poeto bruožus. Įdėmiai žiūriu į juos. Aukšta kakta, platus antakių laukas – lyg giedrame danguje sklandančio paukščio sparnai. Rimto, susimąsčiusio veido išraiška. Akys plačiai žvelgia į pasaulį, atrodo, kad iš jo prasmingų akių spinduliuoja gerumas, noras padėti žmonėms…“

Tik tauta ar nebuvo galutinai nudvasinta ir skyrė pelus nuo grūdų. Sovietizacijos šauklio P. Tarnovskio sukurtą mitą atmetė, o pasirinko prof. Vandos Zaborskaitės Kristijono Donelaičio įvaizdį.

Ir vėl blyksteli tolimos praeities žiburėlis. Kristijono Donelaičio palaikai nesurasti, sovietizacijos laikų fikciją paneigia ne tik prof. Vandos Zaborskaitės nuojauta, bet ir ne vienas Poeto gyvenimo bei kūrybos tyrinėtojas. O kai kurie palaikų identifikacijos komisijos nariai po aktu nepasirašė. Tai gerai. Labai gerai. Tavo, Poete, šventų kaulų kruvini „Erelio“ nagai nelietė. Jie tebedūli kažkuriame Tolminkiemio šventoriaus kampelyje.

Ne vien prof. Vandos Zaborskaitės įtaigus žodis griauna sovietinių laikų mitą. Šį mitą griauna ir daugybė faktų. Dar prieš Kristijono Donelaičio palaikų paieškas Tolminkiemyje į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą buvo iškviestas Šakiuose gyvenęs evangelikų-liuteronų kunigas Jurgis Gavėnia (1909–1981), kuris šių eilučių autoriui yra pasakojęs:

– Archeologinių kasinėjimų Tolminkiemyje metu buvau iškviestas į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą konsultuoti mokslininkus, ką jie turėtų rasti prie poeto palaikų. Sakiau, kad galėtų būti kryžius, galėtų būti maldaknygės apkaustų likučiai. Bet svarbiausia – reikia žiūrėti į rankas. Donelaitis daug dirbo. Jo rankų pirštai turėjo būti grubūs. Jeigu rasite tokius palaikus, sakiau, tai žinokit, jog jie yra Kristijono Donelaičio. Pats asmeniškai prie Kristijono Donelaičio palaikų neprisiliečiau. Tai atliko mokslininkai. Kaip jie visa tai padarė, atsakomybė tenka jų sąžinei. Tiesa, kai konsultavau to instituto darbuotojus, jie pažadėjo, suradę mūsų poeto palaikus jų atpažinimui pasikviesti ir mane. Deja, jie šito nepadarė.

Tai gal ir čia viską lėmė Erelis?! Kam čia kokio kunigo ir dar iš gilios provincijos?!

Dėl Kristijono Donelaičio palaikų suradimo abejonių yra daugiau negu įrodymų. Vyresnioji karta puikiai žino bolševikinę propagandą, kuriai faktai ir argumentai nereikalingi. Šios demagogijos neišvengė ir Tavo, Poete, literatūrinis palikimas. Dešimtmečius buvo teigiama, jog 1940-ųjų Kristijono Donelaičio Metų leidimą lėmė tik sovietų valdžios įvedimas Lietuvoje. Bet ar tai tiesa?

Kas tiki šiuo melu, tas gali patikėti ir K. Donelaičio palaikų atpažinimu. Nes tik sovietų propaganda galėjo įtikinti žmones, kad Tolminkiemio bažnyčios griuvėsiuose buvo surasti Kristijono Donelaičio kaulai.

Mūsų Poetui Kristijonui Donelaičiui mirus, Prūsijoje jau buvo uždrausta bažnyčių rūsiuose laidoti mirusiuosius. O ir K. Donelaitis yra minėjęs, kad jo kapas būsiąs prie šventovės ant kalnelio. Ir dar! O kur Tolminkiemyje stovėjo F. O. Tecnerio rūpesčiu 1886 m. statytas Kristijono Donelaičio paminklas? Kas šiandien šį klausimą beatspės?! O paminklas galėjo stovėti prie Poeto kapo, toje vietoje, apie kurią dar gyvas būdamas kalbėjo K. Donelaitis.

Kad ateities kartoms būtų „užčiauptos burnos“, tariamieji K. Donelaičio kaulai buvo kremuoti. O ar tai buvo būtina, kai toks veiksmas prieštarauja Poeto dvasiai.

Gal kiek anksti liesti šią skaudžią temą, kai tarp mūsų dar vaikšto žmonės, kurie pasirašė K. Donelaičio palaikų atpažinimo aktą. Bet juk pasirašė ne visi tos komisijos nariai, o ir jų argumentai svaresni už Erelio. Tikėkime, kad ateis laikas, ir prof. Vandos Zaborskaitės išsakytos mintys taps tikrove.