Kristijonai, ar Erelis lietė šventus tavo kaulus?

Bernardas Aleknavičius

1966 m. rašytoja Evė Simonaitytė Priekulėje kartą manęs paklausė:
– Sakyk, kodėl tų nešioji tokius ilgus plaukus?

Visiškai nieko negalvodamas atsakiau:
– Noriu būti panašus į Kristijoną Donelaitį.

Tikriausiai rašytoja tokiu atsakymu liko patenkinta, ir mano plaukai jai daugiau nebeužkliuvo.

1988 m. vasarą teko vadovauti grupės dailininkų, vykstančių į Tolminkiemį, ekskursijai. Grįžtant vienas telšiškis skulptorius savo kolegoms sako: „Jeigu dabar man reikėtų kurti Kristijono Donelaičio portretą, tai jo prototipu pasirinkčiau tik mūsų šiandieninį ekskursijos vadovą.“ Nusidaviau negirdys. Bet ši mintis ilgai man nedavė ramybės.

1989 m. Vilniuje, parodų rūmuose su sūnumi ir ketverių metukų anūkėle Giedre apžiūrėjome Kristijono Donelaičio 275-ųjų metų jubiliejui skirtą parodos ekspoziciją. Prieiname prie skulptoriaus Broniaus Vyšniausko sukurto Kristijono Donelaičio biusto. Sūnus savo dukros klausia:

– Giedrute, ar žinai, kas čia?

– Dunelaitis, – atsako ši,

– O į ką panašus tavo senelis?

– Į Dunelaitį, – ir droviai prisiglaudžia prie tėvelio.

Ir taip gyvenimas padovanojo man didžiulę laimę: gyventi Kristijonu Donelaičiu, Vydūnu, Adomu Braku, Eve Simonaityte. Prisilietimas prie šių didžiųjų Mažosios Lietuvos asmenybių tarsi „atrišo“ akis ir atvedė mane prie Novužės krašto praeities suvokimo.

Daug prasmingų epitetų žmonės padovanojo Vydūnui:

Vydūnas – Amžina ugnis,

Vydūnas – Mažosios Lietuvos protas ir sąžinė,

Vydūnas – Didysis žmogus,

Vydūnas – Tautos vaidila,

Vydūnas – Kilnusis lietuvis,

Vydūnas – Didysis mąstytojas,

Vydūnas – Našusis kūrėjas ir pagaliau

Vydūnas – Ledkalnis.

O kas gi Tu, Kristijonai Donelaiti!?

Lietuvių tautai Tu – Luitas, į kurį remiasi mūsų grožinė literatūra. Tu pirmasis lietuvišku grožiniu žodžiu pradėjai kalbėti apie gamtą, žmogų, dangų. Tu mūsų siela ir gyvenimas. Ir jeigu šiandien man dar kartą reikėtų dėlioti tavo, Poete, gyvenimo paveikslėlius, tai, anot Albino Jovaišo, kitaip jų ir nesudėliočiau, tik taip kaip kartą jau esu padaręs. Betarpiškas prisilietimas prie Tavęs, Poete, ir yra Tavo nemarioji didybė.

Vartau knygą Donelaitis ir mes (1989 m.), kuri jau kalba praeitimi. Lazdynėliai, Tolminkiemis, Rėza, Šleicheris, Neselmanas, Burba, Milukas… O štai, Poete, ir Tavo Metų redaktorius Aleksandras Žirgulys (1909–1986). Praveria jis savo buto duris ir mums susipažinus ima iš knygų spintos Augusto Šleicherio parengtus spaudai Tavo, Poete, raštus ir krauna į mano lagaminą. Stebiuosi. Kaip tai!? Juk su Aleksandru Žirguliu susitikau pirmą kartą. Ir iš kur šis pasitikėjimas! Tik vėliau suvokiau – pasitikėjimo slaptažodis – Donelaitis. O Aleksandras Žirgulys tuomet Tau, Poete, paskyrė šiuos žodžius: „K. Donelaičio raštų leidimų turime daug ir įvairių – mokslinių, mokyklinių, akademinių ir meninių. Kol kas dar neturime pastovaus rašytojo žodžio, atseit galutinių tekstų. Ateities uždavinys – parengti tokius tekstus. Bet visų pirma reikia patiems gerai pasirengti – rimtai išstudijuoti rašytojo tarmę, kiek ji istoriškai prieinama.“ (A. Žirgulys, 1986 IV 12)

O štai ir kitas, Poete, Tavo Metų redaktorius – akad. Kazys Ulvydas (1910–1996) Tave sveikina prasmingais žodžiais: „Kristijonas Donelaitis ir jo Metai – tai toks istorijos fenomenas, kuris ryškiausiai rodo, jog ir maža tauta net sunkiomis gyvenimo sąlygomis gali duoti pasauliui genijų.“

Kai akademikas Kazys Ulvydas rašė šiuos žodžius, buvau tapęs savotišku Ulvydų šeimos įnamiu. Čia ištisas valandas praleisdavau, ne vienus pietus valgiau. Ne tik su akademiku, bet ir su visa jo šeima artimai bendravau. Kartą akad. Kazys Ulvydas manęs klausia:

– Sakyk, o ar į tavo rengiamą knygą apie Kristijoną Donelaitį pateks gydytojas Markulis?

– Pateks, – atsakiau. – Nors ir labai to nenorėčiau.

– Jeigu taip, tai tavo knygos niekas nepirks ir neskaitys, – labai jau griežtai tarė akademikas. – Tikriausiai pats nieko nežinai apie Markulį.

– Ir iš kur man žinoti. Tik šiek tiek nujaučiu.

– Markulis – tai pats didžiausias visų amžių lietuvių tautos žudikas, Markulis tai pats Erelis, kuris sumaitavojo lietuvių tautos rezidencinį sąjūdį ir tūkstančius jaunų vyrų nuvarė į kapus. Kitos Erelio aukos kentė Sibiro lagerių kančias. Ne. Markulis šiam tauriam leidiniui netinka.

Ir kartu su akad. Kaziu Ulvydu nutarėme „nubausti“ Markulį – neprašyti jo raštiškos dedikacijos, skirtos Kristijonui Donelaičiui. Ir leidinyje Donelaitis ir mes prie Tavo, Poete, palaikų atpažinimo randame tik prof. Jono Nainio žodžius: „Su vieno didžiųjų mūsų tautos sūnų Kristijono Donelaičio palikimu detaliau susipažinau, kai drauge su kitais mokslininkais ieškojome poeto palaikų ir nustatinėjome jo tapatybę. Džiaugiuosi, kad pavyko identifikuoti palaikus ir atkurti poeto portretą. Šviesi Kristijono Donelaičio asmenybė tešviečia mūsų jaunimui.“ (prof. J. Nainys, 1983 I 27)

Bet ar tikrai, Kristijonai, buvo surasti Tavo palaikai? Ir ar tautos žudikas „Erelis“ turėjo teisę liesti šventus Tavo kaulus?

Sklaidydami knygos Donelaitis ir mes puslapius atverčiame ir lapą, iš kurio žvelgia prof. Vandos Zaborskaitės veidas. Ši mūsų tautos grožinio žodžio sąžinė Tau, Poete, paskyrė nemarius žodžius: „K. Donelaitis man svarbus kaip niekas, pirmųjų ir didžiųjų tautinės savimonės reiškėjų lietuvių literatūroje.“ Tik profesorė labai skausmingai suabejoja Vytauto Urbanavičiaus pagal prof. M. Gerasimovo metodą atkurtu Tavo, Poete, portretu.

Dar gūdžioje stagnacijos naktyje Pergalėje (1984 m. Nr. 1) profesorė Vanda Zaborskaitė rašė: „Net ir tuo atveju, jeigu visiškai priimama K. Donelaičio palaikų identifikacija ir jo galvos anatominių formų rekonstrukcija, viso to jokiu būdu negali laikyti autentišku poeto portretu. Tai negyvas, be išraiškos modelis, kurio reprodukciją galima dėti specialioje literatūroje kaip rekonstruktorių meistriškumo, jų naudojamo rekonstrukcijoms metodo iliustracija. Bet šį buką, bemintį, apatišką veidą negalima teikti kaipo didžiojo tautos poeto autentišką atvaizdą, kurį užfiksuoja šimtų tūkstančių skaitytojų sąmonė ir kuris gali sukelti vien nusivylimą, bodėjimąsi, netgi pasibjaurėjimą. Didelė klaida šia prasme padaryta leidžiant akademinį K. Donelaičio raštų leidimą. Portretą sukurti, kad ir remiantis rekonstrukcija, gali tik menininkas, negyvoms anatominėms formoms suteikdamas dvasią, išraišką, prasmę. Tokių portretų gali būti daug (ir jų jau yra). Kuris iš jų geriausiai atitinka gyvą, realų K. Donelaitį, mes niekados negalėsime pasakyti (nes anatominės veido formos – tai toli gražu ne viskas). Vienintelis vertinimo kriterijus tegali būti tokio portreto meninė vertė – jo įtikinamumas, įspūdingumas, sugestyvumas.“