Slapyvardžių tyrimai ir jų rezultatai

Vytautas Rimša

Praėjusių metų pabaigoje pasirodė nauja kompaktinė plokštelė Slapyvardžių sąvadas (Digest of Pseudonyms). Leidinys vertas rimto mūsų šalies mokslininkų ir kitų suinteresuotų specialistų dėmesio. Sąvadą sudarė istorikas, žinomas pastarųjų metų lietuviškųjų slapyvardžių tyrinėtojas, identifikuotojas ir sistemintojas doc. dr. Jonas Mačiulis. Plokštelę išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (LNB), o programinę įrangą sąvado elektroninei versijai parengė UAB Sintagma* . Šio sąvado pasirodymą šiandien galima pagrįstai vertinti kaip naują, o kartu – ir labai svarbų mokslinio įdirbio faktą visoje iki tol buvusioje šios krypties tyrinėjimų sistemoje.

Samprata

Slapyvardžiai mokslinėje literatūroje įvardijami keliais terminais. Lietuviškas terminas slapyvardis yra suprantamas kaip netikras, slaptas asmens vardas ar išgalvotas asmenvardis [DLKŽ, p. 711]. Paplitęs yra jo tarptautinis sinonimas – pseudonģmas (psiaudo... + gr. ōnyma – vardas), turintis tą pačią prasmę ir reiškiantis netikrą, pramanytą, pasirinktą ir vartojamą rašytojų, aktorių, publicistų, politikų ar slaptų veikėjų vardą ir (ar) pavardę [TŽŽ, p. 406].

Slapyvardį dažniausiai pasirenka pats žmogus arba jam jį duoda vadovai, redaktoriai, bendradarbiai ar kiti asmenys. Vietoje tikrojo asmenvardžio jie vartojami įvairiais sumetimais: konspiraciniais, politiniais, etiniais, psichologiniais ir kt.

Slapyvardžių raida

Pirmieji slapyvardžiai Lietuvos raštijoje atsirado ir ėmė plisti nuo XVI a. pirmosios pusės. Kai kurių mokslininkų nuomone (prof. Vaclovas Biržiška, dr. Juozas Tumelis ir kt.), pirmą kartą slapyvardis čia pavartotas Lotyniškosios Goštautų panegirikos, išlikusios I Lietuvos Statuto (1529 m.) dviejuose nuorašuose, autoriaus, kuris ją pasirašė Deodato Septenijaus (Deodatus Septennius) vardu. Jis iki šiol neišaiškintas. Kol kas neišaiškintas yra ir Traktato Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (apie 1550 m., lot. k.) autoriaus slapyvardis Mykolas Lietuvis (Michalo Lituanus). Vieni mokslininkai spėja, kad juo pasirašė Vaclovas Mikalojaitis iš Maišiagalos, kiti – kad Mykolas Tiškevičius.

Yra likusių nežinomų ir seniausių lietuviškai rašiusių autorių slapyvardžių. Pavyzdžiui, J. J. V. Lietuvis nuo Šventos upės krašto (Simono Stanevičiaus išleistų pasakėčių pratarmės autorius, 1829 m.); Vienas Lietuvininkas (eilėraščių rinkinio Giesmės linksmybei ir prietelystei priderančios autorius ar sudarytojas, 1841 m.) ir t. t. Daug neišaiškintų slapyvardžių liko iš XX a. Visa tai dar kartą patvirtina esant rimtą slapyvardžių identifikavimo problemą ir jos tyrimų svarbą.

Slapyvardžiai Lietuvoje plito sparčiai. XIX a. pradžioje, susiklosčius nepalankioms lietuvybei puoselėti sąlygoms, beveik vien slapyvardžiais (Aušlavis, Vaižgantas ir kt.) pasirašinėjo Vilniuje lenkų kalba ėjusio satyrinio leidinio Wiadomości Brukowe (1816–1822) autoriai.

Plečiantis tautiniam laisvės judėjimui daugelis to meto patriotų, norėdami sudaryti įspūdį, kad Lietuvoje apstu išsilavinusių, lietuviškai rašančių žmonių, savo raštus skelbė skirtingais slapyvardžiais. Antai, švietėjas Simonas Daukantas pasirašinėjo – Antons Dagys, J. Devinakis, Jonas Girdenis, Jonas Purvys, Jonas Ragaunis, Motiejus Šauklys ir kt. Mikalojus Akelaitis – Agricola, Čiuderiškių Mikalojus, Vilniaus Senelis, Vytautas ir kt. Tuo metu taip darė ir kiti šio krašto patriotai.

Slapyvardžių plitimą Lietuvoje itin paakino nepalankios tautos švietimui ir kultūrai politinės sąlygos. XIX a. pab.–XX a. pr., carinei Rusijai įvedus šalyje lietuviškos spaudos draudimą daugelis mūsų rašytojų, mokslininkų ir publicistų konspiracijos sumetimais straipsnius ėmė pasirašinėti vien slapyvardžiais. Gražų pasipriešinimo carinei Rusijai pavyzdį žmonėms prieš lietuvių kalbos menkinimą, lietuviškos spaudos draudimą, pagaliau, prieš pačios tautos bei jos kultūros žeminimą tuo metu parodė mūsų rašytojai. Nepaisydami draudimų ir persekiojimų, jie ir toliau savo raštus rašė ir skelbė lietuvių kalba, bet pasirašinėdami slapyvardžiais. Taip Jonas Basanavičius tapo Birštonas; Vincas Kudirka – Kapsas, Paežerių Vincas; Julija Žymantienė – Žemaitė; Jonas Mačiulis – Maironis; Gabrielė Petkevičaitė – Bitė; Pranas Vaičaitis – Sekupasaka; Juozas Tumas – Vaižgantas; Jonas Jablonskis – Rygiškių Jonas; Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana; Liudvika Didžiulienė – Žmona; Aleksandras Dambrauskas – Adomas Jakštas ir t. t.

Tuo metu slapyvardžiai tapo bendrine visuotinio inteligentų pasipriešinimo carinės Rusijos nutautinimo politikai, vykdomai mūsų šalyje, išraiška. Panašiai šie reikalai 1920–1940 m. susiklostė ir Vilnijos krašte, kai Lenkija pagrobė mūsų sostinę Vilnių bei pietines Lietuvos žemes ir ėmė persekioti čia buvusią lietuvišką spaudą bei lietuviškai rašiusius autorius.

Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940 m.) slapyvardžius kai kurie rašytojai naudojo ir toliau: A. Vienuolis – Antanas Žukauskas; Putinas – Vincas Mykolaitis; V. Krėvė – Vincas Mickevičius; S. Nėris – Salomėja Bačinskaitė-Bučienė; Vaidilutė – Ona Pleirytė-Puidienė; J. Radžvilas – Kostas Korsakas; Juozas Baltušis – Albertas Juozėnas ir kt. Savo raštus pasirašinėti slapyvardžiais ypač mėgo rašytojas Balys Sruoga, kuris jų turėjęs apie 100. Slapyvardžius vartojo ir kiti visuomenės veikėjai. Pavyzdžiui, literatas bei aktorius Petras Biržys itin populiariu to meto šalyje Pupų Dėdės slapyvardžiu rengė savo satyrines muzikines valandėles per Lietuvos radiją, o keliaudamas po šalį – koncertus šalies miesteliuose.

Slapyvardžius dažnai naudojo pogrindinio revoliucinio judėjimo dalyviai bei partiniai veikėjai. Pavyzdžiui, Vincas Mickevičius straipsnius pasirašinėjo kaip V. Kapsukas, V. Gelažis, Senas darbininkas; Karolis Požėla – Adolfas, M. Petrauskas, K. Šiaulietis ir panašiai. Manoma, kad vien K. Požėla jų turėjęs apie 75. Konspiracijos tikslais slapyvardžius vartojo Antrojo pasaulinio karo partizanai bei pokario metų Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyviai.

Sovietų laikotarpiu nuolatiniai slapyvardžiai Lietuvoje vartoti retai. Žinoma, kad rašytojas Tautvydas Galinis turėjo slapyvardį Vydas Astas, dailininkas Jonas Kastečka darbus pasirašinėjo ir spaudoje skelbė slapyvardžiu Jonas Kastys. Publicistai vienkartinius slapyvardžius naudojo dažniau.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę kai kurie autoriai savo straipsnius ar net beletristinius veikalus (ypač meilės romanus) kartais irgi pradėjo pasirašinėti slapyvardžiais. Vis dėlto per šį laikotarpį labiausiai paplito ir įsigalėjo slapyvardžiai tarp jaunųjų atlikėjų („šou“ verslo dalyvių). Dabar, panorus spaudoje surasti tikrąją kurio nors jauno atlikėjo pavardę, tenka susidurti su nemažais keblumais. Kaip sakoma, mada reikalauja aukų!

Slapyvardžių formos

Lietuviškųjų slapyvardžių formos įvairios. Pastaruoju metu skirtinos kelios jų rūšys. Pirmiausia – vienanariai (vieno dėmens) slapyvardžiai: Birštonas, Bitė, Maironis, Putinas, Vaidilutė, Vaižgantas, Žemaitė, Žmona ir kt. Antrajai grupei priklauso dvinariai (imituojantys vardą ir pavardę) slapyvardžiai. Tai – Adomas Jakštas, Rygiškių Jonas, Šatrijos Ragana ir kt. Trečiąją grupę dažniausiai sudaro senesni kelianariai slapyvardžiai. Pavyzdžiui, J. J. V. Lietuvis nuo Šventos upės krašto (1829 m., neišaiškintas), Franc-Constantin von Karp (1934 m., Pranas Karpis) ir pan. Ketvirtajai grupei priklauso grupiniai slapyvardžiai (kai bendru slapyvardžiu pasirašo du asmenys) – Dvi Moteri (J. Žymantienė ir G. Petkevičaitė); A. P. Dviese (A. Venclova ir P. Cvirka) ir pan. Gausiai penktajai grupei galima priskirti visus slapyraidžius (lietuvišką terminą slapyraidis prof. Vaclovas Biržiška ir spauda tarpukario Lietuvoje vartojo autorių slapyvardžiui, sudarytam iš vienos ar kelių raidžių įvardyti. Šiuo metu jis įtrauktas į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (DKLŽ). Deja, bendrinėje mokslinio stiliaus lietuvių kalboje sąvoka slapyraidis kol kas nėra plačiai paplitusi, nors yra taisyklingas ir gražus tarptautinės sąvokos kriptonimas lietuviškas atitikmuo. Prisiminkime, kriptonģmas (kripto... + gr. ōnyma – vardas) – slapyvardis, kurį sudaro autoriaus pavardės ir vardo pirmosios raidės [TŽŽ, p. 272]. Slapyraidžiu L. N. kūrinius pasirašinėjo Liudvikas Nezabitauskis; L. S. – Kazys Puida; M. – Maironis, Jonas Marcinkevičius, Marija Mašiotaitė-Urbšienė ir daug kt. Paskutinei – šeštajai grupei skirtini tokie slapyvardžiai, kai bendrai ar atskirai rašytus kūrinius, tarpusavyje susitarę, vienu vardu skelbdavo keli asmenys. Pavyzdžiui, slapyvardžiu Lazdynų Pelėda kartu ar atskirai rašytus kūrinius pasirašinėjo seserys Sofija Pšibiliauskienė bei Marija Lastauskienė ir pan.

Bus daugiau

Nuotraukoje: Visi šiuo metu žinomi lietuviški slapyvardžiai telpa į šį dr. Jono Mačiulio rankose laikomą diskelį.