Žmogus augalų pasaulyje (3)

A. Skridaila. Mes, Botanikos sodo darbuotojai, išleidome specialų plakatą, šiai žymiojo botaniko sukakčiai atminti sode pasodinome tris kėnius, o interneto svetainėje įdėjome K. Linėjui skirtus straipsnius. Gal tai ir ne su šia sukaktimi reikėtų sieti, bet pastebėjau, kad nepaprastai išaugo mūsų Botanikos sodo interneto svetainės lankomumas – per vienus metus padidėjo 50 proc. Buvo 375 tūkst. apsilankymų per metus, o prieš 5 metus turėjome nulį lankytojų. Anksčiau į Botanikos sodą žmones labiausiai traukdavo įvairūs renginiai, o dabar labai padidėjo susidomėjimas augalais.

ML. Susiję su tuo, kad didėja dėmesys savo gyvenamajai aplinkai, žmonės nori puošti savo sodybas? Žmonių turtėjimo požymis?

J. R. Naujalis. Tikrai taip. Beje, Audriaus disertacijoje puikiai atskleisti su tokiais dalykais susiję faktai iš praėjusių laikų. Daugelis ankstesnių amžių Vilniaus universiteto botanikos sodų direktorių ar vadovų savo misija laikė propaguoti modernią savo gyvenamiems laikams sodininkystę. Vadinasi, botanikos soduose buvo ne tik parodomi retesni, mažiau žinomi augalai, bet ir propaguojamos moderniosios sodininkystės naujovės.ML. Ko gero, XIX a. pirmoje pusėje tas dėmesys praktiškoms sodininkystės naujovėms siejosi ir su fiziokratų idėjomis, kurias žemdirbystėje propagavo Vilniaus universiteto prof. Mykolas Očapovskis (Michał Oczapowski, 1788–1854), Lietuvos žemės ūkio ekonomikos mokslo pradininkas. Matyt, sodininkystė nebuvo išimtis?

A. Skridaila. Vilniaus universiteto Botanikos sodą, o kartu ir sodininkystės tradicijas XIX a. pirmoje pusėje labiausiai išgarsino Stanislovas Bonifacas Jundzilas. Deja, skaudžios to amžiaus sukilimų dėl mūsų tėvynės laisvės pasekmės nedavė tuo metu suklestėti jo darbo vaisiams. Tik XX a. pradžioje Kaune tas idėjas atnaujino ir karštai propagavo tuometinis Lietuvos universiteto Botanikos katedros vedėjas ir Botanikos sodo įkūrėjas bei pirmasis direktorius prof. Konstantinas Regelis (1890–1970), šveicarų kilmės botanikas. Viena svarbiausių jo minčių: botanikos sodas yra ta vieta, kur turi būti plėtojama klasikinė botanika, kartu sodas turi tarnauti žmonėms, mokyti juos tegul ir paprastų, bet praktiškų dalykų.

Kiekviena žmonių karta susidurdavo su tuo pačiu klausimu: ką turi veikti botanikos sodas, kokias užduotis atlikti. K. Regelis irgi susidūrė su tais klausimais. Prieš nustatydamas konkrečius tikslus K. Regelis sugebėjo aplankyti per šimtą Europos botanikos sodų. Žiūrėjo, kaip jie tvarkomi, daug ką įvertino kritiškai. Ko gero, savo paties lėšomis profesoriui ir teko važinėti po Europos sodus, nes Lietuvos valstybė vargu ar būtų galėjusi apmokėti jo keliones.

Kiekvienas laikas diktuoja savo iššūkius, bet mūsų Botanikos sodo tikslai buvo ir lieka labai panašūs į K. Regelio propaguotuosius. Tik dar sustiprėjo poreikis pristatyti savo darbų prasmę, vertę ir reikalingumą visuomenei, nes K. Regelio laikais tai nebuvo taip aktualu kaip mūsų dienomis. Beje, tai būdinga ne tik botanikai, bet ir įvairiems kitiems mokslams bei profesijoms.Ką vis dėlto aprašinėja botanikai

ML. Kiekvienai kartai tenka vis iš naujo suvokti savo santykį su daugeliu objektų, taip pat ir su botanikos sodais?

A. Skridaila. Tai labai svarbu, nes nuo to priklauso kaip visuomenė suvokia ir vertina mūsų darbus. Štai Jūs klausiate, ką botanikai aprašinėja. Bet ką reiškia mūsų „ištirtoji“ Žemės rutulio flora, jeigu kiekviena ekspedicija iš Amazonės miškų atveža po 3–4 naujas neaprašytas augalų rūšis.

ML. Tai Amazonės miškai, bet ne profesoriaus Naujalio numylėtos Beržupio ar kitų Merkio intakų pakrantės.

A. Skridaila. Yra kas veikti ir Lietuvoje. Visai nebūtina su Lietuvos mokslui skiriamomis kukliomis lėšomis brautis į Amazonės miškus. Kaip yra aprašyti kad ir mūsų augalai? Daugiausia pagal morfologinius požymius ir retai kada išsamiau. Labai vaizdžiai savo paskaitose yra palyginusi Vilniaus universiteto doc. Jonė Rukšėnienė: „Jeigu visą šiandienos taksonomijos mokslo supratimą apie augalus sudaro lygiai nuo A iki Z, tai Lietuvos augalai kol kas aprašyti gal dar tik A lygmeniu. Visa kita dar reikės kažkam padaryti.“ Taigi botanikams dar yra kas veikti. Žinoma, ne tą patį kartojant, ką K. Linėjus darė prieš daugiau negu 250 metų.J. R. Naujalis. Mokslo istorikai tvirtina, kad K. Linėjus pažinojo ir aprašė apie 50 tūkst. rūšių augalų. Jo pagrindinė tezė: Nomina si nescis, periit cognitio rerum – jeigu nežinai augalo vardo (arba objekto pavadinimo), tai tu apie jį nieko negali pasakyti. Vadinasi, reikia visus botaninius objektus (K. Linėjus dar užsiiminėjo gyvūnais ir mineralais) įvardyti. XVIII a. tai buvo svarbiausias uždavinys. Ir įvardyti ne bet kaip, o taip, kad suprastų ir italas, ir švedas, ir bet kurios kitos tautos biologas.ML. Vis dėlto daugelio augalų pavadinimai tikriausiai neturi gilesnės semantinės prasmės, atsirado atsitiktinai?

J. R. Naujalis. Teisingai. Kaip kažkas sugalvojo, taip pavadino, kiti pavadinimai susieti su augalo morfologija, jų biologiniais bruožais, bet labai daug yra atsitiktinių vardų.A. Skridaila. Gana dažnai pavadinime užfiksuoti tų augalų radėjų ar juos aprašiusių mokslininkų vardai.J. R. Naujalis. Motyvacija buvo įvairi, bet vardų teikimo tikslas – nomenklatūrizacija. Vėliau atsirado kiti tikslai. Kartais išties gali atrodyti, kad tradiciškai suprantamiems botanikams ir nebėra kas veikti. Audrius teisingai sako: surandama viena kita nauja rūšis kur nors Amazonėje. Lietuvoje absoliuti dauguma induočių augalų tikrai žinomi ir moksliškai aprašyti, bet tarp beindžių augalų – samanų, dumblių – gali būti vos ne kasmet atrandama naujų įvairaus rango, gal net rūšies lygio, taksonų. Bet dar Audrius visai teisingai pastebėjo, kad augalams yra būdinga požymių įvairovė. Jeigu tyrinėtojai yra daug nuveikę analizuodami augalų morfologinius požymius (sandaras), anatomijos ypatumus, tai reikėtų nepamiršti ir visai kitokių labiau moksliniu požiūriu delikačių požymių. Anksčiau jiems analizuoti paprasčiausiai nebuvo techninių priemonių, nepakako tyrinėtojų pasirengimo.

Tarkime, stuomeniniams augalams būdingas toks dalykas kaip žiotelės. Per žioteles augalai kvėpuoja, reguliuoja transpiraciją. Įprastuose vadovėliuose rasime parašyta, kad augalai turi žioteles. Jų yra lapuose, kartais stiebuose, suskaičiuota, kiek kvadratiniame milimetre yra tų žiotelių. Tačiau, kai atsirado galimybė daugelio augalų žioteles lyginti tarpusavyje, pasirodė, kad tai gali būti labai svarbus įvairovės rodiklis. Iš pirmo žvilgsnio smulkus, bet reikiamo lygio profesionalų rankose labai svarbus diagnostinis požymis. Kyla klausimas: ar šį požymį, potencialiai labai patikimą, verta naudoti aprašant naujas rūšis, juo remiantis aprašinėti smulkesnes augalų rūšis, o gal ne?

ML. Ir kokį atsakymą siūlo šiuolaikinė botanika?

J. R. Naujalis. Jeigu į visus panašaus pobūdžio klausimus būtų atsakyta teigiamai, tai visa ligšiolinė botaninė taksonomija galėtų griūti. Todėl botanikai pasirinko vidurio kelią. Todėl bent jau rūšies rango taksonams aprašyti turėtų būti naudojami vizualiai gana lengvai ir paprastais būdais įvertinami požymiai. O jau po to gali būti ir visi kiti niuansai: žiotelės, cheminės sudėties ypatumai ir pan.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Straipsniui iliustruoti panaudotos Vilniaus botanikos sodo nuotraukos