Garsas apie Zauerveiną Lietuvoje plito kaip apie didžiavyrį (4)
Zauerveinas neturi nė tokio paminklo, nors tikrai nusipelno išskirtinės pagarbos. Ar būtų galima atsekti kokį nors ryšį tarp Zauerveino ir Šojaus?
Apie jų tiesioginius ryšius duomenų neradau, tikriausiai jų nebuvo. Tačiau nė per plauką neabejoju, kad Šojus labai įdėmiai stebėjo Zauerveino raštus ir žingsnius. Tiesiog jų buvo neįmanoma nematyti ir nevertinti. Protingam ir įžvalgiam žmogui jie buvo svarbūs ateities pranašavimo ženklai.
Abu tos pačios epochos dvelkimo vedami rūpinosi lietuvininkais ir jų kraštu – ir taip juk galėtume rasti taip geidžiamą sąsają.
Be abejo, epochos dvelksmas jų neaplenkė ir kažkiek siejo, tik gal nevienodai įsismelkė. Vis dėlto jie skirtingos prigimties ir žemiškosios paskirties žmonės. Šojus įdomus tuo, kad Klaipėdos krašto laikais nestojo atviron kovon su Lietuvos vyriausybe. Jis į vokiečių kalbą net išvertė Vinco Kudirkos Tautiškąją giesmę. Berods tai pirmas toks vertimas.
Kokių tikslų siekė?
Greičiausiai pažintinių. Manau, vertė tam, kad ir vokiečių visuomenė žinotų, koks yra lietuvių himno turinys.
O mažlietuviai jau turėjo savąjį himną, tegul ir neoficialų – „Lietuvninkai mes esam gimę“. Kaip atsitiko, kad didžlietuviai šį himną tarsi nusavino, žodį „lietuvninkai“ pakeitė į žodį „lietuviai“.
Taip greičiausiai atsitiko dėl kompozitorių įtakos. Lietuvininkas ar lietuvis – tai tas pats žodis, tik nevienodai lengvai rimuojamas, pagaliau, lietuvininkas ir Didžiojoje Lietuvoje dažnai vartotas. Iš jo kilusi ir populiari Lietuvininko pavardė. Bet štai į ką norėčiau atkreipti dėmesį: Zauerveino teksto svarbos suvokimas gyvas ir šiandien, beje, ne vien tarp lietuvių. 2004 m. man teko lankytis Zauerveino jaunystės mieste Gronau, kur buvo minimas jo 100-osios mirties metinės. Gronau choras išmoko dalį lietuviško teksto ir labai meniškai sugiedojo. Prieš giedant buvau paklaustas: „Kai giedosime, ar tu atsistosi?“. Vokiečiai žino, ką lietuviui šie žodžiai reiškia, tad šią giesmę atliko ne kaip atrakciją.
Zauerveinas ir didžlietuviai Kaip būtų galima apibūdinti Zauerveino ir Didžiosios Lietuvos santykį? Juk carinės Rusijos sudėtyje dusinamoje Lietuvoje jam taip ir neteko lankytis?
Kartais šis klausimas slepia ir tam tikrą potekstę: girdi, Zauerveinas nesirūpino Didžiąja Lietuva… Nesakau, kad šios potekstės esama ir Tavo žodžiuose. Bet vos juos išgirstu, man iškart knieti advokatauti. Didžiojoje Lietuvoje gyveno didžioji tautos dalis, apie 2 mln. lietuvių. Mažojoje Lietuvoje Zauerveino laikais oficialioji vokiečių valstybės statistika, kuri, beje, gerokai skyrėsi nuo bažnytinės, parodo gyvenus tik 110–120 tūkst. lietuvininkų. Skirtumas didelis, pasipriešinimo priespaudai galimybės akivaizdžiai nelygios. Zauerveinas gal mažiau žinojo apie carizmo vykdomą politiką lietuvių ir kitų pavergtų tautų atžvilgiu. Bet su didžlietuviais Zauerveinas bendravo, pastarieji važiuodavo su juo susitikti į Tilžę. Jis susitikdavo ir su draudžiamų lietuviškų knygų leidėjais bei knygnešiais.
Garsas apie Zauerveiną Lietuvoje išplito kaip apie didžiavyrį, todėl vienas studentas jį pamatęs net nusivylė – visai paprastas žmogus pasirodė. Todėl leptelėjo, kad Zauerveinas ypatingo įspūdžio neteikiantis, bent jau ne toks, kokį įsivaizdavęs…Vargšelis, sprendė apie šį žmogų iš išvaizdos.
Kražių įvykiai, kai atsiųstieji kazokai surengė skerdynes, bene geriausiai atspindi Zauerveino požiūrį į lietuvius. Jis rašo protesto laiškus Europos galingiesiems ir iškilioms asmenybėms. Puikiai suprato lietuvių tautos tragizmą, bet buvo pirmiausia mažųjų tautų užtarėjas jų vardu kalbėjo su tais, kurie sprendė šio pasaulio tvarką ir tautų likimus.
Rengė lietuvininkų delegacijas į Berlyną
Buvo toks įvykis. 1878 m. tautinais drabužiais pasirėdžiusios lietuvaitės, lydimos Klaipėdos kunigo, keliavo į Berlyną. Grupę organizavo Zauerveinas. Gaila, kad apie šį įdomų atsitikimą mažai kas žino. Taip atsitiko ir dėl to, kad Zauerveinas tada liko nuošalėje, nei į kaizerio rūmus ėjo, nei šiaip viešinosi. Bet jis nuolat buvo greta, mokė, kaip elgtis, ką sakyti, stebėjo kiekvieną žingsnį. Jis iš anksto parašė sveikinimo tekstus vokiškai ir lietuviškai, išleido pas Klaipėdos spaustuvininkus. Į rūmus įsileido lietuvininkių delegaciją. Merginos kaizeriui įteikė savo nuaustas pirštines su lietuviškais žodžiais, rodos, dar ir juostų, jausmingai kalbėjo, prašė užtarimo ujamai lietuvių kalbai. Tos kuklios dovanos ir mielos lietuvaitės sugraudino valdovo šeimą. Tik jau nebe rūmai sprendė imperijos tautų likimą.
Bismarkas neatsitiktinai pelnė „geležinio kanclerio“ pravardę.
Kartais mes įsivaizduojame, kad kaizeris to meto valstybėje buvo svarbiausia figūra ir klystame. Jis dažniausiai tik paradus priiminėdavo ir šurmulį sukeldavo, nukakęs kur nors į imperijos pakraščius briedžių pamedžioti. Pamenate jo pamėgtą Romintės girią Donelaičio parapijos pašonėje? Kaizeris net lietuvaitėms visai atvirai pasakė: mes jus suprantame, bet reikalai sprendžiami kitur – vyriausybėje ir reichstage. Kas, kad Vokietija buvo konstitucinė valstybė. Iš tikrųjų ir vienur, ir kitur ne angelai posėdžiavo. Daug kuo buvo dėtas ir Bismarkas, kurį Zauerveinas atkakliai ir ne be pagrindo pravardžiavo Baissmarku.
Bus daugiau
