Onkologija ir paliatyvioji medicina

Yra genų, kurie ir lemia vėžinių susirgimų dažnumą. Pavyzdžiui, odos navikas melanoma labai įvairiai pasiskirstęs pasaulyje. Lietuvoje bent ligi šiol šio susirgimo būdavo 3–6 proc. nuo visų piktybinių navikų, Prancūzijoje ir daugelyje Europos šalių panašiai. Didžiausias sergamumas šia naviko forma – Australijoje (39 vyrai ir 31 moteris iš 100 tūkst.) ir Okeanijoje. Serga ne aborigenai, ten gyvenantys nuo senovės, bet atvykėlių palikuonys, kurių oda nesugeba prisitaikyti prie to regiono ultravioletinės spinduliuotės. Odoje nepakanka melanino, kuris ekranuotų ir sulaikytų ultravioleto poveikį. O geltonosios rasės tautos daug geriau prisitaikiusios prie šios spinduliuotės, tad rečiau serga šia vėžio forma.

Žinojimo nauda

Vėžinių ląstelių atsiradimą veikia kai kurios įgimtos genetinės ligos. Pavyzdžiui, Dauno liga sergantys vaikai maždaug 10 kartų greičiau suserga leukemijomis.

Tačiau polinkį ligai galima provokuoti, ir gyvenime šitai dažnai pasitaiko. Eksperimentuose su gyvūnais (pelėmis) tai pakankamai kruopščiai ištyrinėta. Linkusios sirgti adenomomis pelės, gavusios kancerogenų, visos susirgo, o atstovės tų linijų, kuriose retai stebimi spontaniniai piktybiniai navikai, sirgo perpus mažiau.

Prof. L. Griciūtė pateikė ir tokio polinkio susirgti vėžiu pavyzdį. Turkijoje yra vietovių, kuriose žmonės sirgo liga, vadinama „juoduoju skausmu“. Vėliau išaiškinta, kad tai viena endeminės mezoteliomos formų. Paaiškėjo, kad ligos kaltininkė – uoliena, naudojama kaip pagrindinė vietinė statybinė medžiaga. Ta uoliena trupinant nesutrupa, bet susiskaido į skaidulas, ir jų poveikis panašus į asbesto. Pastebėta, kad iš tos uolienos pastatytuose būstuose suserga ne visi gyventojai, bet pirmiausiai tie, kurių šeimose pastebėtas polinkis sirgti piktybiniais navikais.

Dar XVIII a. pastebėta, kad netekėjusios ir negimdžiusios merginos (vienuolės) sirgdavo krūties vėžiu dažniau už ištekėjusias. Dabartinė medicina žino, kad tai vyksta dėl lytinių hormonų estrogenų disbalanso organizme. Tokių rizikos grupių yra daug daugiau: sergantys AIDS taip pat suserga kai kuriais piktybiniais navikais dažniau už sveikuosius. Žmonės, kurių imunitetas silpnesnis dėl persirgtų ligų, taip pat priklauso padidintos rizikos susirgti vėžiu grupei.

Kokia viso to, kas pasakyta, praktinė nauda? Pasak profesorės, žinodamas savo rizikos veiksnius, žmogus gali apsisaugoti: nerūkydamas išvengs bent dalies kancerogenų, sveikai gyvendamas mažiau rizikuos susirgti. Pagaliau daugiau žinodamas žmogus gali laiku reaguoti į savo sveikatos pokyčius.

Gal praverstų ir kinų patirtis? Kinijoje yra nemažai sergančiųjų stemplės vėžių. Tai štai žmonių iš šeimų, kuriose sergama stemplės vėžiu, gydymo veiksmingumas didesnis negu gydant sporadiškai susirgusius žmones. Matyt, taip yra dėl to, kad matydami, kaip serga ar sirgo vėžiu jų artimieji, tie žmonės yra budresni, anksčiau reaguoja į pirmuosius ligos požymius. Tai teigiami žinojimo padariniai.

Yra ir neigiamų. „Žinojimas“, kad esu linkęs susirgti labiau už bet kurį kitą, sukelia nuolatinę emocinę įtampą ir stresą. Pasitaiko atvejų, kai tokius asmenis vengiama priimti į darbą, ypač jeigu jis yra kenksmingas, o ir draudžiant sveikatą toks žmogus gali patirti papildomų nusivylimų.

Paliatyvioji medicina – priešprieša eutanazijai

Onkologinių ligonių paliatyviosios priežiūros principus pristatė ir apibūdino Vilniaus universiteto Bendrosios medicinos praktikos ir slaugos katedros vedėja prof. habil. dr. Danutė Kalibatienė. Ji priminė Pasaulinės sveikatos organizacijos apibrėžimą, kas yra paliatyvioji medicina, taigi ir paliatyvioji priežiūra: „Tai yra aktyvi ilgai sergančių nepagydomų ligų sveikatos priežiūra, nukreipta į bendrų paciento poreikių tenkinimą, nepriklausomai nuo ligos pobūdžio“. Paliatyviosios medicinos atstovams gal net labiau už ligos diagnozę rūpi simptomatika ir sindrominis požiūris. Kalbama apie biopsichosocialinį požiūrį į ligonį, t. y. ne tik jo fizines kančias, ne tik pačią ligą, ir visa, kas su ja susiję – ligonio psichoemociniai ir socialinio gyvenimo pokyčiai, dvasiniai išgyvenimai ir kančios.

Ligos diagnozė tokiais atvejais jau būna aiški, numatyta gydymo eiga, tad gydytojas specialistas lyg ir atsiduria antrame plane, o veiklos imasi sveikatos priežiūros komanda, paliatyviosios priežiūros paslaugų teikėjai. Nuo jų ir priklauso biopsichosocialinė ligonio priežiūra, nes vienam konkrečios srities gydytojui būtų neįmanoma vykdyti visas prievoles, kurias rekomenduoja Pasaulinė sveikatos organizacija. Be šeimos gydytojo paliatyviosios priežiūros grupėje būtų gerai turėti socialinius darbuotojus, psichologus, psichoterapeutus, reabilitacijos specialistus, dvasininkus, savanorius ir visuomeninių organizacijų atstovus. Tikriausiai tokia galėtų būti idealios paliatyviosios priežiūros darbuotojų komandos sudėtis norint įgyvendinti paliatyviosios medicinos siekį: teikti ligoniui kokybišką gyvenimą.

Kitas teiginys, šiandien įgyjantis gal net principo formą: medikai neturėtų ilginti gyvenimą žmogaus kančių sąskaita, bet jokiu būdu negali jo ir trumpinti. Todėl paliatyvioji medicina yra priešprieša eutanazijai. Kitais žodžiais tariant, jeigu paliatyviojo gydymo paslaugos teikiamos tinkamai, tai labai mažai ligonių norės eutanazijos.

Lietuvai dar teks pasitempti

Paliatyviosios medicinos pradininke laikoma Jungtinės Karalystės gydytoja Sesilė Saunders (Cicely Saunders), 1967 m. Londone atidariusi Šv. Kristoforo paliatyviosios pagalbos ligoninę (St. Christopher’s hospis). To judėjimo bendraminčiai sukūrė visą šios medicininės paslaugos filosofiją. 1987 m. visa tai buvo išdėstyta Jungtinės Karalystės bendrosios medicinos praktikos reglamentuotose normose. Šioje šalyje jau galima įgyti paliatyviosios medicinos gydytojo specialybę. Ne visose Europos šalyse įteisinta tokia rezidentūra, bet britai tai jau spėjo padaryti. Iš pradžių ši medicinos kryptis kūrėsi „hospisuose“ – slaugos ligoninėse, bet per pastaruosius 20 metų daugelio Europos šalių gydymo įstaigose ėmė plisti paliatyviosios priežiūros skyriai. Ėmė plisti ir paliatyvioji namų priežiūra. Visam šiam paslaugų teikimui Jungtinėje Karalystėje vadovauja paliatyviosios medicinos gydytojai ir specialistai, turintys atitinkamas medicinos specializacijas ir praėję paliatyviosios medicinos kursus. Slaugytojai taip pat baigia tam tikrus paliatyviosios priežiūros kursus. Ypač paplitusios namų tarnybos, paprastai prižiūrinčios ligonius, neturinčius itin didelių problemų. Labai svarbu teikti socialinę paramą ligoniams, neturintiems artimųjų.

Prof. D. Kalibatienė šiais klausimais tobulinosi Zalcburge, Austrijoje, kur iš daugelio šalių buvo suvažiavę paliatyviosios medicinos specialistai. Lietuvė tvirtino, kad jautėsi ne itin jaukiai, nes, sprendžiant iš pateiktos medžiagos, vos ne vienintelė Lietuva Europoje dar neturi paliatyviosios medicinos ligoninių ar bent skyrių ligoninėse. O kad šią struktūrą teks kurti, profesorei abejonių nekyla.

Gediminas Zemlickas