Onkologija ir paliatyvioji medicina

Tarptautinę sergančiųjų vėžiu (vasario 3 d.) ir Tarptautinę ligonio dieną (vasario 11 d.) Vilniaus universiteto Onkologijos institutas pažymėjo moksline praktine konferencija Kai kurie psichosocialiniai ir klinikiniai onkologijos aspektai.

Konferencijos vedėja prof. dr. Janina Didžiapetrienė atkreipė dėmesį į šios konferencijos praktinę svarbą: net trys pranešimai – prof. habil. dr. D. Kalibatienės, dr. A. Narvilienės ir N. Bielinienės buvo skirti onkologinių (ir kitomis ligomis sergančių) ligonių paliatyviajai terapijai. Medicinos pasaulyje tai labai svarbi ir sparčiai besiplėtojanti kryptis, kuri įvairiose šalyse kelia vis didesnį susidomėjimą. Psichologiniai ir socialiniai veiksniai vis glaudžiau susiejami su medicininėmis gydymo priemonėmis. Tai jau ne vien gydytojo onkologo profesinės veiklos sritis, bet ir šeimos gydytojų, įvairių kitų krypčių gydytojų bendro rūpesčio sritis.

Ne mažesnė ir mokslinė konferencijos reikšmė, nes jos antroji dalis buvo skirta gydymui įtakos galinčioms turėti psichologinėms ir socialinėms problemoms. Gyvename labai dinamiškame pasaulyje, kinta požiūris net į, sakytume, įprastus dalykus. Ar seniai čia buvo tvirtinama, kad medikai gydo ne ligą, ne naviką, bet pacientą, žvelgia į jį įvairių gydymo veiksnių visumoje? Tačiau dabartinė medicina šioje sampratoje jau randa vietos dviem gydymo modeliams. Vienas jų – biomedicininis, prie kurio esame įpratę, – pagal ligos simptomus mėginama šalinti ligos priežastį. Antras modelis – psichosocialinis, kai svarbesnė paciento psichologinė adaptacija, o gydymas pagal ligos simptomus derinamas su psichologiniais, socialiniais ir dvasinio gyvenimo aspektais.

Taigi šioje konferencijoje pamėginta į ligą pažvelgti tarsi dviem pjūviais – biomedicininiu ir psichosocialiniu.

„Čingischano kelias“ nusėtas stemplės navikais

Kaip ir visada, onkologų konferencijoje daug dėmesio susilaukė prof. habil. dr. Laimos Griciūtės pranešimas. Šį kartą jis buvo skirtas nagrinėti individualaus polinkio susirgti vėžiu problemai. Pastaruoju metu pasaulyje vis daugiau duomenų kaupiama apie piktybinius navikus, juos sukeliančias priežastis. Akivaizdu, kad ne visi žmonės vienodai linkę susirgti piktybiniais navikais, bet kodėl taip yra? Jau sukaupta nemažai duomenų, kurie paaiškina kai kuriuos ligos atsiradimo mechanizmus, nors iki visiško aiškumo dar labai toli.

Pastebėta, kad išgydžius kai kurių ligonių vėžio pažeistą organą, po kurio laiko vėžio simptomai atsirasdavo kitame organe. Vadinasi, tie žmonės linkę sirgti piktybiniais navikais. Šeiminiai navikai pasireiškia atskirose šeimose ir per kelias kartas. Ir ne vieno kurio, o įvairių organų navikai. Kol kas nepavyko nustatyti, koks genas „kaltas“ dėl įvairių navikų atsiradimo. Esama įvairių hipotezių. Galimas dalykas, kad paveldimas sutrikęs genas, ir nuo jo priklauso bendras genomo nestabilumas. Bet visai galimas dalykas, kad ligą sukelia nesveika gyvensena. Yra prasmės kalbėti ir apie endeminius (gr. endemos – vietinis) navikus: jų dažniau pasitaiko kai kuriose vietovėse. Antai stemplės navikų padidėjusi „sankaupa“ pastebėta Kaspijos jūros pakrantėje (60 atvejų 100 tūkst. gyventojų), bet priežastis visiškai neaiški. L. Griciūtės parodytoje skaidrėje matyti didelio sergamumo stemplės vėžiu juosta Azijoje. Prasideda Mongolijoje, tęsiasi per Šiaurės Kiniją, toliau, matyt, per Afganistaną (nors šioje šalyje veikiausiai netyrinėta) pasiekia Iraną, o didžiausias sergamumas – Kaspijos pietinė pakrantė. Taigi Čingischano kelias nusėtas sergančiaisiais stemplės navikais: iš 100 tūkst. serga 109 vyrai ir 174 moterys.

Rūkalius rūkaliui nelygu

Kepenų vėžys dažnas Vidurio Afrikoje, kur paplitę įvairūs toksinai ir hepatitas, o dėl šios ligos dažnai atsiranda ir kepenų navikai. Pietryčių Azijoje paplitę bronchų navikai, bet tame regione pastebėtas gana akivaizdus kancerogeninis poveikis. Ten valgoma daug žuvies, paruoštos specifišku kancerogenišku būdu. Šiandien dar sunku konkrečiai pasakyti, kaip tie piktybiniai navikai atsiranda.

Apskritai nėra paprasta atsakyti į klausimą, kodėl vieni žmonės tiems patiems kancerogeniniams veiksniams atsparūs, o kiti – ne. Antai kai kurie rūkaliai plaučių, stemplės ar burnos vėžiu suserga, o kartais net ir dideli rūkaliai šios ligos išvengia. Prof. L. Griciūtė teigia, kad tas polinkis susirgti gali būti įgimtas, genetiškai nulemtas, bet gali būti ir įgytas, priklausyti nuo gyvensenos. Vis dėlto vienas vėžio sukėlimo mechanizmas lyg ir pakankamai aiškus. Tai poveikis, kuris susijęs su ksenobiotikais, t. y. išoriniu poveikiu. Ksenobiotikai – tai farmakologiškai, endokrinologiškai ar toksikologiškai aktyvios medžiagos, patenkančios į organizmą iš aplinkos. Dažniausiai šis terminas vartojamas kalbant apie kenksmingas medžiagas. Ksenobiotikų veikimo mechanizmas ląstelėse yra genetiškai nulemtas. Į rūkalių stemplę ir plaučius patenka benzo(a)pireno. Tai gerai ištyrinėta kancerogeninė medžiaga. Vieno žmogaus organizme metabolizavimas (suskaidytų junginių kaupimasis ir pašalinimas iš organizmo) yra labai aktyvus, o kito – ne toks aktyvus, taigi rizika susirgti piktybiniu naviku visiškai skiriasi.

Etilo alkoholis. Ne kancerogenas, bet… kancerogeniškas

Profesorė pateikė pavyzdį apie alkoholį. Anot R. Doll (1999 m.), kuris tyrinėjo mirtingumą nuo piktybinių navikų išsivysčiusiose šalyse, alkoholio vartojimas lemia 4–6 proc. nuo visų mirtingumo atvejų. Etilo alkoholis nėra kancerogenas, bet jis įrašytas į kancerogeniškų medžiagų sąrašą. Kodėl? Todėl, kad etilo alkoholio svarbiausias metabolitas – acetaldehidas yra ir mutageniškas, ir toksiškas, ir kancerogeniškas. Pirmas jo toksiškumo požymis, kurį pajuntame, – tai apgirtimas išgėrus. Ilgesnį laiką piktnaudžiaujant etilo alkoholiu gali atsirasti piktybinių navikų. Mat alkoholis skaidomas dviem etapais: pirmiausia į metabolitus, iš kurių pagrindinis – acetaldehidas yra kancerogeniškas, toliau skaidomas į nekenksmingus metabolitus. Kuo daugiau atsiranda kenksmingų metabolitų ir kuo ilgiau jie organizme išlieka, tuo greičiau žmogui kyla ir ilgiau išlieka pavojus susirgti piktybiniu naviku. Su alkoholio vartojimu siejama burnos ertmės, ryklės, stemplės ir kai kurių kitų lokalizacijų navikų rizika.

Japonijoje atlikti tyrimai su žmonėmis, piktnaudžiaujančiais alkoholiniais gėrimais. Nustatyta, kad ilgiau organizme nesuskaidyti metabolitai dažniau sukelia stemplės vėžį. Tie tyrimai Japonijoje atlikti neatsitiktinai. Viena vertus, ten gana dažnai pasitaiko stemplės vėžio atvejų, bet buvo ir kita priežastis. Pasirodo, Azijos gyventojų (tai irgi rasinis požymis) organizmas alkoholį skaldo kitaip negu baltosios rasės žmonių organizmas.