Ramybės neturėjau visus tuos metus (2)
Prisimenu, kai tam asmeniui pirmą kartą paskambinau, pasakiau, kad bijau ateiti į saugumo pastatą. Jis paklausė: „Tai kur mes susitiksime?“ Sakau: „Lenino aikštėje“. Pasakiau, kad būsiu su lengva palaidinuke, margu sijonu.
Paskambinau iš telefono automato, kad jau atėjau į aikštę, pasakiau ant kokio suolelio sėdėsiu. Bet ant to suolelio pamačiau sėdintį žmogų. Kai saugumo darbuotojas priėjo, tas žmogus pakilo ir nuėjo. Ar jis mane sekė, o gal tai buvo visai atsitiktinis žmogus, man sunku pasakyti. Kokią valandą vaikščiojome po aikštę ir kalbėjome. Vis tvirtinau, kad Ėringis grįš, nors žinojau, kad negrįš. Naudojau demagogiją.
Kiti saugumo darbuotojai, kurie mane namuose tardė, elgėsi su manimi gana mandagiai. Tam tardymo skyriaus vadovui pasakiau: „Bet jūsų vyrukai su manimi gražiai elgėsi, turbūt, visi baigę aukštąjį mokslą?“ Lyg ir komplimentą pasakiau. Ir aš pajutau, kad jis nėra man piktas ar blogas žmogus.
Dar man pasakė: jeigu noriu susipažinti su Ėringio ligos laive Akademik Vernadskij istorija, tai ji atvežta į Vilnių. Laive Kaziui buvo pakilęs kraujospūdis, buvo daugiau kaip 200. Esu gydytoja, tad ko turiu bijoti? Sutikau ateiti. Bet kai atėjau, kitas saugumietis man padavė vyro ligos istoriją. Tai buvo tas pats tardytojas, kuris tardydavo Ėringį prieš jam pasitraukiant į Vakarus. Mat kai Ėringis parašė straipsnį, kuriame prieštaravo vyriausybės nutarimams dėl melioracijos ir kitais žemdirbystės klausimais, būdavo kviečiamas į saugumą. Grįžęs Kazys pasakydavo, kad vėl buvo tardomas. Tada ir prakalbo, kad būtų gerai pabėgti nuo šito viso į Leningradą.
Tas tardytojas ateidavo ir į mūsų namus. Pirmą kartą taip pat būtent jis buvo atėjęs. Kartą man jis man pasisakė, kad kilęs iš Skuodo rajono, Lenkimų. Jaunystėje į saugumą jį eiti prikalbėjęs Skuodo rajono partinis sekretorius... Taip atviravo. Bet gal laikai jau buvo pasikeitę.
Gal ir iš Jūsų norėta didesnio atvirumo?
Aš jam sakau: „Parašysiu Ėringiui, kad kregždės mūsų balkone lizdus susilipdė“. Vedžiau rodyti į balkoną, bet saugumietis pirmas nėjo. Neaukštas vyrukas, gal pamanė, kad aš jį per balkoną išstumsiu?
Kaip mandagus vyras jis damą pirmą praleido.
Nežinau, bet man atrodė, kad jis lyg vengė išeiti į balkoną. Gal saugojosi, kad kas nors pamatys. Kai vaišindama įpildavau kavos, jis laukdavo, kol aš pirma paragausiu. Sykį paskambino į darbą – nori susitikti. Man su jais nuolat tekdavo bendrauti, vaizdavau, kad nebijau ir jų nevengiu. Gal jiems taip neatrodė, bet taip pati save bandydavau nuteikti.
Kada tapo saugumui neįdomi
Kai spaudoje buvo dergiamas Ėringis, vadinamas tarybinės tikrovės juodintoju, šmeižiku, saugumas norėjo, kad ir aš prie to prisidėčiau. Į pagalbą norėjo man žurnalistą priskirti, nes tikriausiai vienai sunku, tad klausė, gal kurio norėčiau. Paskui liepė rašyti vienai. Pasakiau: „Jeigu tą straipsnį spausdinsite užsienyje, tai už man priklausantį honorarą nupirkite užsienyje mano darbui reikalingų reagentų.“ Visą laiką stengiausi pabrėžti, kad jų nebijau.
Kada tapote saugumui neįdomi?
Tik pasikeitus santvarkai. Prieš pat nepriklausomybės paskelbimą atėjo man ligi tol nematytas saugumo darbuotojas ir paprašė pasirašyti aktą, kad saugumas panaikina Kazio Ėringio bylą.
O kuo Jūs čia dėta?
Man buvo pasakyta ateiti į saugumą ir atsiimti iš manęs 1982 m. atimtus Kazio Ėringio apdovanojimus, kuriuos jis gavo kaip karo dalyvis ir pokariu buvo apdovanotas. Tuos ar ne devynis medalius turėjau atnešti į saugumą, ten jie visą tą laiką buvo saugomi. Sakau, kodėl turiu tuos medalius atsiimti, juk jūs paėmėte. Tada užsiminė, kad pakvies dukrą atsiimti tėvo apdovanojimus. Nenorėdama, kad dukrą tampytų, sutikau nueiti. Tada saugumietis pasisakė, kad jis yra Alytaus partijos sekretoriaus sūnus. Girdi, keičiasi laikai, baigiasi jų darbo „kadencija“ ir, matyt, teks eiti griovių kasti…
Kai jis man skambino ir pasakė ateisiąs, paklausiau, ką pasakyti savo bendradarbiams, kurie juk pamatys, kad čia mane lanko visokie asmenys? „Pasakykite, kad atėjo broliai iš ano namo“… Taip jis man pasakė. Visokių kuriozinių dalykų buvo.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
