Ramybės neturėjau visus tuos metus (2)

Pati taip būtumėte padariusi?

Sudėtinga atsakyti. Šeima, dukros… Bet jeigu mano gyvenimas būtų klostęsis kaip Kazio ir būčiau patekusi į tokią pat padėtį – kas žino. Kazys buvo labai gyvenimo nuskriaustas žmogus. Jo senelį Justiną Eringį užmušė caro žandarai. Senelis su kitais gynė mišką, kai švaistūnas dvarininkas Juozas (Juzef) Karpis medžius kirto. Su pagaliais senelis taip buvo sumuštas, kad neatsigavęs mirė.

Tėvas Jonas Eringis (1879–1947) buvo išvežtas į Sibirą be teismo tik už tai, kad pamaitino partizanus. Tėvo paklausė: „Ar užeidavo pas jus toks ir toks žmogus?“ Tėvas ir sako: „Ar Petrukas, su kuriuo mokykloje mokėmės? Užeidavo.“ O tas Petrukas buvo Rokiškio policijos viršininkas, išėjęs į mišką. To užteko, kad Kazio Ėringio tėvą išvežtų į Sibirą. Išdraskė gražų 50 ha ūkį. Kazys tuo metu buvo fronte. Enkavėdistai neturėjo teisės išvežti tėvo, jeigu sūnus kariavo fronte – tokia taisyklė buvo. Bet viešai buvo paskelbta, neva Kazys yra miške su partizanais.

Ir dukters, Kazio sesers, pasą rado pas vieną Lietuvos partizaną. Gal tai ir meilės istorija… Ką šiandien gali žinoti, nes partizanas žuvo.

Karui pasibaigus, Kazys prisisegęs visus gautus medalius nuvažiavo ieškoti tėvo. Rado nusilpusį iš tremties paleistą mirti. Gulėjo daboklėje ant cementinių grindų su kailiniais, pilnais kirmėlių. Žmogus buvo vos gyvas, išbadėjęs. Tėvas sūnui pasakė: „Sūneli, bėk kuo greičiau, o tai ir su tavimi taip padarys…“

Vis dėlto Kazys nepabėgo?

Kazys tėvą aptvarkė, paguldė į ligoninę. Estė slaugė, taip pat tremtinė, Kaziui pasakė, kad čia visi labai žiaurūs. Kai tėvas mirė, ji Kaziui parašė laišką į Lietuvą. Gaila, kad į knygą Profesorius Kazys Ėringis tos estės laiško neįdėjome.

Kaip išgyvento laiko dokumento?

Taip. Paskui tą estę buvo apkaltinę, kad ji neva pasisavinusi dalį pinigų, kuriuos tėvui paliko Kazys, o jis estę gynė – nusiuntė notaro patvirtintą laišką, kad tų pinigų ne kažin kiek buvo palikęs. Regis, tuo jai padėjo.

Neabejotinai visi šie išgyvenimai Kazį labai paveikė, atitinkamai formavo jo asmenybę.

Stodamas į Lietuvos žemės ūkio akademiją, visai kitaip surašė savo autobiografiją. Neparašė, kad 50 ha tėvo ūkis buvo išdraskytas, o tėvas ištremtas. Visai galimas dalykas, kad kartais į studentų autobiografijas rektoratai žiūrėjo pro pirštus, nes juk nemažai panašaus likimo studentų baigdavo aukštąsias mokyklas.

Iš savo to meto patirties galiu pasakyti, kad ir toje santvarkoje sutikau daug labai padorių žmonių. Jie mane palaikė morališkai, ir tai man buvo labai svarbu. Minėjau akad. Juozą Matulį, teisininką Vytautą Zabielą, buvo daug ir kitų man pagelbėjusių žmonių. Juos knygoje miniu pavardėmis. O tų, kurie man bijojo padėti ar dėl kitų priežasčių nepadėjo, pavardžių neminiu.

Užeidavau ir pas tuometinį sveikatos ministrą Joną Platūkį. Dabar jau turbūt pas ministrą būtų sunkiau patekti, tektų iš anksto užsirašyti, registruotis, kokiu reikalu norima trukdyti. Pas J. Platūkį man netekdavo registruotis. Sekretorei paklausus, pasakydavau, kad atėjau asmenišku reikalu. Prisimenu, J. Platūkis kartą man prisipažino, kad medžiodamas kartu su Saugumo komiteto pirmininku pasisakė, jog jį lanko Ėringio žmona. Matyt, irgi šiek tiek baiminosi dėl tų mano vizitų. Bet atvirai man pasisakė. „Tegul vaikšto“, – tada J. Platūkiui pasakė Saugumo komiteto pirmininkas.

Savotiška gyvenimo patirtis

Dar prieš Kaziui pasitraukiant į Vakarus iš imunologų konferencijos Taline skridau lėktuvu, o šalia kaimynas salone pasisakė esąs saugumo tardymo skyriaus darbuotojas. Paliko man savo vizitinę kortelę. Kai Kazys pasitraukė, aš tam saugumo darbuotojui paskambinau į namus. Priminiau, kad kartu esame skridę lėktuvu iš Talino, paklausiau, ar jam žinoma, kad Ėringis pabėgo? Sakau, tai mano vyras. Jis atsakė, kad negirdėjo… Tik pagalvokite. Bet kai buvau pakviesta į saugumo tardymo skyrių, pamačiau, kad jis – to skyriaus viršininkas. Man jis nebuvo piktas ar blogas.

Jis jus tardė?

Pasikalbėjo. Atskirai su manimi ir su dukromis. Jaunoji verkdavo, kad reikės eiti į saugumą. Kai tardymo skyriuje tekdavo kalbėtis, visada mane sodindavo į tą pačią kėdę. Matyt, būdavau filmuojama, gal ir stebima iš šalies – kokia mano elgsena, kaip atsakinėju į klausimus.