Modernusis mokslas ir jėzuitai (5)

Pradžia Nr. 6, 7, 11, 14

Niujorko politechnikos universiteto Brukline profesorius Romualdas Šviedrys bendrauja su Mokslo Lietuva ir pasakoja apie jėzuitų indėlį į modernaus mokslo plėtrą.

Pusė jėzuitų, kurie iš Europos vyko į Kiniją ir Japoniją, žuvo kelyje. Vienus pasiglemžė stichijos sudužus laivui, užpuolus piratams, kiti mirė nuo skorbuto. Yra pavyzdžių, kaip jėzuitas kone po metų kelionės atvyksta į Makao, prie pat Kinijos krantų, ir po savaitės miršta visiškai išsekintas skorbuto. Iki kelionės tikslo buvo likę visai nedaug.

Jėzuitai nemažai lėšų investuodavo į kiekvieno savo nario išsilavinimą ir kvalifikaciją, tad stengdavosi išsaugoti savo narius. Tose kelionėse į tolimus kraštus kartais kai kuriuos misionierius išlaipindavo keliems mėnesiams pakelėje - sustiprėti. Antai Michalas Piotras Boymas, kurį kinai vadins Pu Cze-juen Mi-ko, išlaipintas tris mėnesius praleido Brazilijoje. Jis laiko dykai neleido, tuojau ėmėsi botanikos tyrinėjimų ir surinko vertingos medžiagos. Kitų likimas būdavo liūdnesnis - skubant nuvežti į paskyrimo vietą ir neišlaipintus Pietų Afrikoje ar Goa uoste Indijoje, leisgyvius pristatydavo į Kiniją, ten jie dėl išsekimo atiduodavo Dievui ‘dūšią’.

Daug žalos jėzuitams padarydavo piratai. Malaizijos ar kitų Tolimųjų Rytų kraštų piratai manydavo, kad jėzuitai labai turtingi, todėl pagrobdavo juos ir reikalaudavo išpirkos. Kadangi jėzuitų niekas neišpirkinėjo ir jokių turtų jie neturėjo, tai piratai, palaukę kelis mėnesius, kartais juos nužudydavo.

Pavyzdžiui, lenkas jėzuitas Bakovskis (Bakowski) po visų vargų galiausiai pasiekė Kiniją, bet vienoje provincijoje vos galo negavo, buvo sumuštas, slapstėsi, bet vėliau buvo ištremtas iš Kinijos. Nusigavo į Filipinus, bet didesnių darbų nenuveikęs mirė Maniloje. Panašaus likimo sulaukė ir daug kitų į Kiniją išsirengusių jėzuitų.

Kadangi kelionė per Atlanto ir Indijos vandenynus į Kiniją buvo labai pavojinga, tai 26 jėzuitai skirtingu metu mėgino rasti kelią į Kiniją sausuma. Tokia buvo jų misija - rasti naują kelią į Kiniją. Tarp tų 26 jėzuitų buvo trys lenkai. Keliems jėzuitams pavyko sausuma nukeliauti į Kiniją, bet kelionė užtruko ilgiau negu laivu. Vienas portugalas keliavo per Gobio dykumą, Himalajus, Indiją. Jam pavyko pasiekti Kiniją, bet iki Pekino nenukeliavo - mirė nuo išsekimo.

Trys lenkai keliavo per Rusiją, bet nieko nepešė, nes Rusija, bijodama jėzuitų įtakos, taip pat Lenkijos ir Lietuvos įtakos, pasipriešino tam žygiui. Apskritai jėzuitų siekiui rasti naujus kelius sausuma į Kiniją nebuvo lemta pasiteisinti.

Jėzuitai ir kinų porcelianasIr vis dėlto jėzuitai mokslo istorijoje paliko gilų pėdsaką. Nepaisydami visų sunkumų, jie rengė tikslingas mokslines ekspedicijas į neištirtus kraštus, ir jose sukaupta tyrinėjimų medžiaga vienaip ar kitaip pasiekdavo Europą.

Išties kelia nuostabą tai, kaip jėzuitai orientavosi, kas vyksta pasaulyje. Manau, daug įtakos turėjo kasmet jėzuitų rengiamos ataskaitos apie nuveiktus darbus. Vilniaus universiteto bibliotekoje man teko peržiūrėti keletą tomų jėzuitų mokslinių ataskaitų. Aprašomi Lietuvos jėzuitų provincijos darbai, skaičiuojamos jėzuitų pajėgos. Jau ne kartą mūsų pašnekesyje minėtame žurnale Lettres edifiantes yra daug žinių apie herojišką jėzuitų kankinių mirtį. Kaip tik neseniai Paryžiuje man teko tame žurnale skaityti, kaip vienas jėzuitas ištyrinėjo kinų porceliano gaminimo principus. Pateikiamos gamybos techninės detalės. Kai tos žinios pasiekė Prancūziją, ten pradėtas gaminti tikras porcelianas.

Ar Europoje pirmiausiai ne Saksonijoje buvo pradėtas gaminti porcelianas, ir būtent valdant Augustui Stipriajam, Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui?

Europoje buvo trys kraštai, kur buvo išplėtota porceliano gamyba, ir į kiekvieną iš jų ta technologija atkeliavo skirtingais keliais. Kodėl pagarsėjo XVIII a. Saksonijos porcelianas? Išties karalius Augustas Stiprusis buvo pakvaišęs dėl porceliano - visus pinigus išleisdavo porceliano gaminiams.

Tai štai karaliaus aplinkos žmonės ėmė sukti galvą, kaip porceliano gamybą būtų galima įsisavinti pačioje Saksonijoje, tada karaliui nereikėtų taip išlaidauti. Alchemikas Johanas Frydrichas Betgeris (Bötger, 1682-1719 m.) buvo uždarytas į kalėjimą, kad nepabėgtų, jam į pagalbą buvo paskirtas chemikas Erenfrydas Valteris von Tširnhauzas (Ehrenfried Walter von Tchirnhaus 1651-1708) - jie turėjo išspręsti porceliano gamybos mįslę. 1709 m. gamybos paslaptis buvo atskleista ir jau kitais metais porcelianas pradėtas gaminti. J. F. Betgeris ir buvo Meiseno porceliano gamybos pradininkas. Jis Saksonijoje įsteigė porceliano dirbtuves.

Anglijoje ir Prancūzijoje su jėzuitų pagalba gaminti porcelianą išmokta vėliau. 1685 m. Prancūzijos karalius nusiuntė šešis jėzuitus į Kiniją, kartu norėdamas, kad jie išgautų ir porceliano gamybos paslaptis. Nuo to laiko prasidėjo Portugalijos ir Prancūzijos jėzuitų skilimas. Mat ligi tol portugalai turėjo monopolį ryšiui su Kinija, kontroliavo į tą šalį vykstančius europiečius jėzuitus. Visi europiečiai, norintys keliauti į Kiniją, turėdavo vykti į Lisaboną ir iš ten plaukti portugalų laivais. Bet štai išaugo Prancūzijos laivynas, ir portugalų monopolį paveržė prancūzai.

Pasaulio dalyboseNejau tik laivyno stiprumas turėjo įtakos portugalų jėzuitų ekspansijai į Kiniją? O kokia buvo Romos popiežiaus, pagaliau Šventosios Romos imperijos imperatoriaus politika ir strateginiai tikslai?

Kai buvo atrastas Amerikos žemynas, popiežius padalijo pasaulį į įtakos zonas: į Rytus skverbtis buvo suteiktas monopolis portugalams, o į Vakarus - ispanams. Vėliau kilo neaiškumų dėl Filipinų: ar šis kraštas yra į Rytus, ar į Vakarus. Atsitiko taip, kad Filipinai turėjo priklausyti ispanams.

O Brazilija - portugalams? Ar jėzuitų galvose nesusimaišė pasaulio šalys?

Braziliją atrado portugalų keliautojai, tad Portugalija ir ‘pasisavino’ šį kraštą. Vyko nuožmi kova dėl prioritetų. Vis dėlto iki XVII a. pabaigos portugalai turėjo oficialią patronažo teisę į Rytų kraštus.

Prancūzijos karalius Liudvikas XIV savo kraštuose darė tikslius žemėlapius. Tam buvo naudojami naujausi astronomijos atradimai, tiksliai nustatomos vietovių koordinatės. Prancūzija, norėdama orientuotis jai priklausančiuose kraštuose, stengėsi turėti tikslius Amerikos ir Tolimųjų Rytų kraštų žemėlapius. Tai štai tie šeši į Kiniją siunčiami jėzuitai, apie kuriuos užsiminiau, buvo geri matematikai, astronomai, kartografai ir kitų dalykų žinovai.

Portugalai pamažu ėmė prarasti monopolį ryšiams su Rytais. Tam įtakos turėjo ir iš Prancūzijos į Kiniją keliavusių jėzuitų mokslinės kvalifikacijos. Jie buvo geri matematikai, ir Pekine savo žiniomis bei gebėjimais nustebino Kinijos imperatorių. To nesugebėjo padaryti portugalai, nes nors pusė atvykėlių į Kiniją iš Europos ir buvo portugalai arba vyko per Portugaliją, bet tarp jų buvo labai mažai sumanių matematikų. Pačioje Portugalijoje matematikų buvo nedaug.

Prancūzai labai sparčiai ima įsitvirtinti Kinijoje. Iš imperatoriaus gauna žemės statydintis savo bažnyčias ir vienuolynus. Taip visai atsiskiria nuo portugalų. Akivaizdu, kad tarp Prancūzijos ir Portugalijos jėzuitų didėja įtampa, atsiranda skilimo požymių.

Ar galima sakyti, kad nepaisant jėzuitų ordino veiklos tarptautinio, visuotinio tarnavimo Romos katalikų bažnyčiai pobūdžio, po truputį pradėjo rastis tam tikrų priklausymo atskiroms valstybėms požymių? Šiuo atveju - atstovavimo Prancūzijos ir Portugalijos interesams?

Atsiranda supratimas, kad atstovaujama ne tik Jėzuitų ordinui, bet ir savo valstybės interesams. Jėzuitai dažnai priešindavosi ispanų ar prancūzų kilmės popiežiams, nes įtardavo, kad šie atstovauja savo šalies karaliui.

Ši veikla sietina su kolonijine Europos valstybių politika?

Ispanai ir portugalai turėjo kolonijų nuo XVI a., o prancūzai, olandai ir britai į šias pasaulio dalybas atėjo vėliau. Kolonijinė politika ir krikščionybės platinimo reikalai tarpusavyje buvo glaudžiai susipynę. Olandai portugalus išstūmė iš Indonezijos ir kitų vietovių Tolimuosiuose Rytuose, iš Pietų Afrikos. Jie net apie 40 metų šeimininkavo Brazilijos pakrantėse.Vėliau olandus daug kur išstūmė anglai. Taip Šiaurės Amerikoje buvęs olandų miestas Niu Amsterdamas pavirto anglų miestu Niujorku.

Vadinasi, didžiųjų geografinių atradimų metą ėmė keisti pasaulio perdalijimų laikotarpis, ir jėzuitai tuose procesuose atliko toli gražu ne paskutinį vaidmenį. Vis dėlto štai ko norėčiau paklausti. Kas vertė tėvus ir brolius jėzuitus rinktis dažnai nedėkingą keliautojų į kitus žemynus, necivilizuotus kraštus, likimą? Nejau tik tikėjimas savo misijos būtinumu, noras atvesti netikinčiuosius arba kitatikius į ‘tikrąją tikėjimo šviesą’? Pagaliau, kiek tai priklausė nuo pačios asmenybės norų, o kiek nuo Jėzuitų ordino strateginių užmojų?

Jėzuitai vykdė tris misijas. Viena jų - vykti į kitus kraštus ir atversti vietos gyventojus į krikščionybę.

Norėdamas vykti į Tolimuosius Rytus, jėzuitas turėdavo paduoti prašymą savo ordino generolui. Dažnai tie prašymai būdavo atmetami. Jeigu pretendentas būdavo negabus užsienio kalboms, neturėjo pakankamos mokslinės kvalifikacijos, į tolimas misijas negalėdavo pretenduoti. Juk į Kiniją vyko ne bet kas, o jėzuitų elito elitas. Į Kiniją galėjo vykti tik išties puikų išsilavinimą turintys jėzuitai, nes į Kinija buvo tas svarbiausias prizas, kurio siekė visi krikščioniškieji ordinai.

Kinams reikėjo
mokslininkų jėzuitųAukštos erudicijos, puikaus išsilavinimo jėzuitai ir Europos šalių sostinėse būtų gavę puikias pareigas universitetuose, didikų rūmuose ar valstybės tarnyboje. Kas jėzuitus vertė rinktis erškėčiuotą gyvenimo ir veiklos kelią? Juk turėjo būti ir tam tikra žmogiškoji motyvacija.

Toks buvo tų žmonių pašaukimas, jie buvo ne tik mokslo žmonės, bet ir misionieriai. Jų pareiga buvo prieiti prie valdovų ir valdančiųjų luomo. Gauti tolerancijos verdiktą Kinijos imperatoriaus rūmuose galėjo ne bet kas, o jėzuitai tai pasiekė.

Kaip jėzuitus sutikdavo svetimų kraštų valdovai? Kaip svečius ar kaip priešus? Gal iš jėzuitų misijų savajame krašte jie galėjo turėti naudos?

Siamo ar Tonkino (Šiaurės Vietnamo) valdovai norėjo pasikviesti iš Europos astronomų, matematikų ir kitų sričių mokslininkų. Tačiau kai jėzuitai imdavo rūpintis ne tiek astronomija, kiek misijomis, tų šalių valdovai bematant atšaldavo, ypač pradėjus valdyti naujiems sosto paveldėtojams. Jėzuitams net tekdavo pustyti padus, nes naujojo valdovo pomėgiai dažnai skirdavosi nuo pirmtako.

Užtekdavo jėzuitams kitoje šalyje pastatyti bažnyčią ar kokį kitą statinį, tuoj pat atsirasdavo pavyduolių, skundikų, norinčių, kad jėzuitai būtų išvyti, o tie statiniai atitektų jiems.

Svarbiausia - mokėti skaityti Dangaus ženklusGal Kinijoje ir atsirasdavo keistuolis imperatorius, kuris būdavo pasiryžęs iš Europos kviestis mokslininkus, dažniausiai jėzuitus, bet juk jis rūpinosi ne tiek mokslu savo šaliai, kiek mokslu savo rūmams, dvarui.

Kinijoje astronomija galėjo užsiimti tik imperatoriškųjų rūmų astronomai ir tik rūmų teritorijoje. Mat pagal kinų tikėjimą imperatorius yra tarpininkas tarp Dangaus ir savo pavaldinių. Dangaus ženklai rodo, ar imperatorius teisingai valdo kraštą. Jeigu ženklai rodo, kad neteisingai, tai tokį imperatorių galima nuversti. Dažniausiai tie ženklai būdavo ‘palankūs’ imperatoriui.

Veikė ištisa hierarchijos sistema: vaikai turėjo klausyti tėvo, tėvas - vietinio valdininko, valdininkas - imperatoriaus, o imperatorius - Dangaus ženklų. Mokslas galėjo padėti skaityti tas Dangaus ženklų reikšmes.

Nuo XVIII a. ketvirtojo dešimtmečio Kinijoje jėzuitai jau nebegalėjo veikti kaip misionieriai. Imperatorius juos toleravo tik dėl aukštų mokslinių kvalifikacijų. Todėl į Kiniją iš Europos buvo priimami astronomai, matematikai, architektai, dailininkai. Šių profesijų asmenys buvo pageidaujami, kviečiami atvykti. Augustijonų ir pranciškonų vienuoliai apskritai buvo išvaryti iš Kinijos, nes jie nebuvo taip gerai išsilavinę. Atvykėliai negaudavo jokios algos, bet turėdavo dirbti imperatoriui. Už tarnybą būdavo pakeliami į antros klasės mandarinus. Mirus ypač vertintiems specialistams, imperatorius kartais malonėdavo apmokėti jų laidojimo išlaidas.

Žinodami imperatoriaus pomėgius ir skonį, jėzuitai sugebėdavo iš Europos parsikviesti tą žmogų, kurio labiausiai reikėdavo. Kartą į Kiniją atvyko italas architektas ir dailininkas Džiuzepė Kastiljonė (Giuseppe Castiglione, 1688-1766 m.). Jis labai puikiai piešdavo arklius, o imperatorius buvo tiesiog pamišęs dėl arklių. Kinai nekabindavo paveikslų ant sienos, bet į ritinį susukdavo paveikslą - iš šilko ar popieriaus. Be to, kinai iki Dž. Kastiljonės nemokėjo paveiksluose perteikti perspektyvos. Imperatoriui taip patiko Dž. Kastiljonės paveikslai, kad jis menininkui suteikė didelę kūrybinę laisvę ir galimybes kurti.

Kartą Dž. Kastiljonė parodė imperatoriui Paryžiaus Versalio rūmų paveikslą. Sužavėtas imperatorius liepė tokius pat rūmus statyti jam. Dž. Kastiljonė tapo tų rūmų architektu ir vyriausiuoju dekoruotoju. Tie ‘Versalio’ rūmai buvo pastatyti netoli Pekino didžiuliame parke.

Dž. Kastiljonė dirbo imperatoriui be atlyginimo, bet nesiskundė, nes jėzuitai ir jų kviestinis dailininkas tikėjosi, kad ilgainiui imperatorius pasikrikštys. Su imperatoriumi naują tikėjimą priimtų mandarinai ir visi kinai.

Vadinasi, jėzuitai turėjo ir viešai nedeklaruojamų siekių? Tada lyg ir negalime kalbėti apie jų interesų nuoširdumą?

Misija yra misija. Jėzuitams Kinijoje patiko tai, kad ištikus nederliaus metui, iš valstybės aruodų žmonėms buvo dalijami grūdai. Jėzuitai taip pat prisidėdavo prie tų valstybės aruodų išlaikymo. Darė žmonių ir Dievo meilės vardan, bet turėjo ir savo svarbiausią uždavinį - platinti krikščionybę.

Mokytis išmintiesNeseniai teigėte, kad jėzuitai nebuvo turtingi, neįstengdavo sumokėti išpirkos piratams, o štai dabar tvirtinate, kad jie nuo bado padėdavo gelbėti badaujančios provincijos valstiečius. Kaip čia yra?

Labai paprastai. Jeigu jėzuitas, turintis mediko išsilavinimą, išgydydavo turtuolio žmoną ar vaiką, jam būdavo dosniai atsidėkojama. Tuos išteklius jėzuitai galėdavo skirti vargšams šelpti. Tačiau imperatoriaus rūmuose jie jokio atlygio negaudavo, nebent kokių dovanų už paslaugas.

Kinijoje tik labai gabūs žmonės pakildavo į valdininkų pareigas. Visas kaimas šelpdavo gabesnį jaunuolį, nes jeigu jam pavykdavo, užimti aukštas pareigas, tai kaimas galėdavo susigrąžinti savo investiciją. Ši sistema tuo gera, kad Kinijoje galiojo egzaminų sistema ir negabūs valdininkų vaikai negalėdavo automatiškai užimti tėvų vietą. Taigi vykdavo pareigūnų ir valdininkų kaita. Neišlaikęs egzaminų negalėdavo vadovauti kitiems.

Stengiamasi stiprinti valstybės valdymo aparatą, mandarinų padėtį, todėl reikia, kad jie įgytų gerą išsilavinimą. Kiek šioje kinų mokymo sistemoje galėjo būti naudingi jėzuitai?

Nemanau, kad galėjo būti naudingi. Visa, ką kinams reikėjo studijuoti, kokiems egzaminams rengtis, buvo ne matematika ir ne fizika. Pakako Konfucijaus raštų, bet tai nieko bendra neturėjo su mokslu taip, kaip mes jį dabar suprantame.

Tai buvo išminties mokymas?

Galima taip sakyti. Gabūs, raštingi žmonės įsisavindavo Konfucijaus filosofiją, galėdavo ją komentuoti, panaudoti jos mintis kasdieniame gyvenime. Būdavo išmintingų valdininkų, bet jie siekdavo ne mokslo, o galimybės praturtėti.

Tad ko reikėjo kinų imperatoriui, kai jis telkė jėzuitus matematikus, astronomus, architektus? Tai rūpinimasis Kinijos valstybe ar tik savuoju imperatoriaus dvaru, savo galios stiprinimu?

Atvykę į Kiniją jėzuitai netruko suvokti, kaip chaotiškai kinų astronomai suvokia astronomiją. Buvo dvi mokyklos, kurių atstovai imperatoriui rengdavo astronominius kalendorius. Buvo kinų astronomai, kurie turėjo senovėje iš Graikijos Kiniją pasiekusių žinių. Tai kinų sistemos astronomija. Kita sistema - VIII a. musulmonų. Jie rėmėsi iš Graikijos perkeltomis Ptolomėjaus idėjomis. Kai Kiniją užkariavo mongolai, jie pasikvietė iš Persijos musulmonus ekspertus, o šie tą Ptolomėjaus sistemą ir atsivežė į Kiniją.

XVI a. pab.-XVII a. pr. į Kiniją atvykę pirmieji jėzuitai, tarp jų ir mūsų minėtas Mateo Ričis (Mateo Ricci), įsitikina, kad kinų astronomija moksliniu požiūriu nedaug ko verta. Kinai nesugebėdavo net tiksliai nustatyti Saulės ir Mėnulio užtemimų. Imperatoriui kinai astronomai rengdavo kalendorius, iš kurių būdavo galima nustatyti verslui ir sandoriams tinkamas dienas, laiką, kada tinka pradėti karo veiksmus. Yra žymi ceremonija, kurios metu imperatoriui privalu išarti pirmąją vagą - reikėdavo nuspėti tą dieną.

Kinai neturėjo gerų techninių priemonių apskaičiuoti astronominius reiškinius, bet naudojosi lentelėmis, kuriomis remdamiesi mėgindavo nustatyti, kada turėtų vykti vieni ar kiti įvykiai. O jėzuitai su moderniomis priemonėmis tuos skaičiavimus atlikdavo kuo tiksliausiai. Imperatorius netrukus įsitikino, kad jėzuitų kompetencija daug aukštesnė už kinų astronomų. Todėl jėzuitai įsitvirtino imperatoriaus rūmuose, bet tai visiškai nesusiję su Kinijoje naudota talentų ugdymo sistema. Kiniją valdė mandarinai, ir ta sistema buvo sukurta rengti mandarinus.

Imperatoriui mokslas buvo reikalingas tam, kad būtų galima nuspręsti, ką Dangus mano apie imperatoriaus sprendimus ir valdymą. Tuo, ką pavykdavo ‘perskaityti’ iš Dangaus ženklų, reikėjo pozityviai paaiškinti imperatoriaus žemiškas pastangas.

Siekiant svarbiausio prizo - krikščioniškosios Kinijos

Jėzuitai taikėsi prie Kinijos sąlygų, kentė nepatogumus dėl ateities, nes Kinija buvo didžiausias įsivaizduojamas prizas, kokį būtų laimėjusi krikščionybė, jeigu būtų pavykę pakrikštyti tą šalį.

Ar tokia galimybė buvo reali?

Pranciškonai, dominikonai ir augustijonai darė viską, siekdami sumažinti tokią galimybę, nes buvo įsitikinę, kad jėzuitai pernelyg toli nužengė stabmeldystės keliu. Daugiau kaip 50 metų vyko ‘ritualo kontroversija’: vienu metu popiežius rėmė jėzuitus, bet XVIII a. pradžioje jau kiti popiežiai savo nuomonę pakeitė. Jėzuitus nuolat skundė kitų ordinų vienuoliai, Europoje jie dažnai atsidurdavo tarp popiežiaus ir karalių Burbonų, kurie nesutardavo. Visa tai sunkino jėzuitų padėtį. Klausydami M. Ričio patarimo, kaip reikia prisitaikyti, mokytis vietinių kalbų, jėzuitai kartais net per daug prisitaikydavo.

Gal pateiktumėte tokio prisitaikymo pavyzdį?

Kinai garbina savo protėvius. Jeigu jie pasikrikštytų, turėtų atsisakyti jų garbinimo, o tai pernelyg didelė auka - taip jau tektų atsisakyti savo kultūros ir kitų dvasinių vertybių, tradicijų, papročių. Kino akyse tai būtų didžiausias nusižengimas, nes jis netektų savo esybės. Todėl sveikai mąstantys jėzuitai mėgino krikščionybės sąvokas pritaikyti prie Konfucijaus mokymo. Gaunamas religinio sinkretizmo pavyzdys, savotiškas skirtingų religijų mišinys, kuris, vertinant iš Europos pozicijų, atrodė labai keistai. Katalikiškoji Europa priešinosi tokioms Kinijoje veikusių jėzuitų pastangoms, o nedraugiškai jėzuitams nusiteikusių ordinų požiūriu jėzuitai krito į pagonybės duobę. Garbinti protėvius, o ne Vienatinį Dievą - tai stabmeldystė. Europoje buvo karštai ginčijamasi, ar tai stabmeldystė.

Kai Europa pasipriešino tokioms jėzuitų pastangoms, galimybė pakrikštyti kinus tapo neįgyvendinama.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas