Žmogus augalų pasaulyje (4)

Pabaiga. Pradžia Nr. 1

Buvęs ilgametis Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanas (1994–2004), žymus biologas prof. habil. dr. Jonas Remigijus NAUJALIS, šiuo metu vadovaujantis Botanikos ir genetikos katedrai, ir profesoriaus buvęs disertantas Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius dr. Audrius SKRIDAILA diskutuoja apie aktualius Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto ir Botanikos sodo klausimus.

Briologija? Estai mus čia stipriai aplenkė

J. R. Naujalis. Tačiau svarbu ir kas kita. Vis labiau plėtojama molekulinė botanika, analizuojama baltymų sudėtis augaluose. Botanikos soduose pastaruoju metu daugėja veislių, iš gamtos paimtos ir specialiai augintos arba net sukurtos selekcijos būdu. Kyla aktualus klausimas botanikos sodams: kiek tie veislių požymiai yra stabilūs laiko, klimato sąlygomis? Niekada nebus taip, kad kvalifikuoti botanikai neturėtų darbo. Kitas dalykas, kiek tuos botanikus remia valstybė, kiek gali jų išlaikyti – universitetų katedrose ar botanikos soduose. Bet tai daugiausia priklauso nuo tradicijų. Tarkime, Lietuvoje šiuo metu yra vienas profesionalus samanų tyrinėtojas briologas, tiksliau, tyrinėtoja. Tai mūsų buvusi studentė, o dabar Botanikos institute dirbanti dr. Ilona Jukonienė. Viena iš 3,5 mln. šalies gyventojų. Suomijoje, kuri pagal gyventojų skaičių ne tiek jau didesnė už Lietuvą, yra apie 15 profesionalių briologų. Estijoje ankstesniais laikais buvo apie 10 profesionalių briologų, nors ši šalis perpus mažesnė už Lietuvą.

ML. Kiek žinau, Jūs pats, profesoriau, domėjotės kerpsamanėmis. Bet savęs briologu nelaikote? Staiga prisipažinęs visu šimtu procentu galėtumėte pagerinti briologų statistiką Lietuvoje?

J. R. Naujalis. Samanos – tai mano labai mėgiamas tyrimų objektas dar nuo studijų laikų. Esu parašęs ir mokslinių darbų apie samanas, bet prie profesionalių briologų savęs negalėčiau priskirti. Truputį gaila, bet dėl laiko stokos samanomis vis dėlto užsiimu tik priešokiais, kaip kad Audrius alyvomis. Todėl briologijoje esu tik neblogo lygio mėgėjas. Profesionalus briologas su samanomis turi dirbti nuolat, kasdien.

A. Skridaila. Ar tik ne Jūsų, profesoriau, vienas profesionaliai parengtas briologas ir papildė Suomijos samanų tyrinėtojų būrelį?J. R. Naujalis. Išvyko iš mūsų katedros, bet nieko nepadarysi, kiekvienam savas likimas.

ML. Lietuva geraširdiškai vis dar „peni“ pasaulio mokslą…

J. R. Naujalis. To jokiu būdu negalėčiau tvirtinti, bet mūsų Botanikos ir genetikos katedra bent jau studentų lygmeniu tam tikrų nuostolių patiria nuolat. Ypač tai pasakytina apie Genetikos studijų programos magistrantus. Kai tik išvažiuoja pastudijuoti pusei metų į Suomiją ar kitas Skandinavijos šalis, tai dažniausiai ir nebegrįžta. Tikslios informacijos nekaupiame, dažniausiai atsitiktinai sužinome, kad mūsų buvę studentai ir katedros darbuotojai daugelyje šalių dirba darbą, kurį puikiausiai galėtų dirbti ir Lietuvoje.

ML. Išvyksta tikriausiai ne prasčiausi?

J. R. Naujalis. Negalėčiau tvirtinti, kad geriausi, nes iš studento dar sunku spręsti, koks jis bus darbuotojas.

ML. Štai šį klausimą ir panagrinėkime plačiau: kada galime spręsti, kad bus geras darbuotojas, mokslininkas? Sakote, kad iš studento dar sunku spręsti?

J. R. Naujalis. Apie doktorantą jau galėčiau pasakyti, ko jis vertas kaip tyrinėtojas. Net ir magistrantai atsiskleidžia.

ML. Iš prasto doktoranto mokslininko nebus?

J. R. Naujalis. Visaip gali būti. Priklausys nuo to, kuo jis užsiims. Ką reiškia prastas doktorantas? Jeigu jis susitelkia konkrečiai darbinei veiklai, gali būti ne itin gilus teorijos žinovas, bet puikus kurios nors srities eksperimentuotojas, tyrinėtojas, gali turėti geras rankas. Paprastai tai žmonės, kurie sako: „Man reikia konkrečių darbų.“ Įsivaizduokime: atvežė sunkvežimį pliauskų, paėmiau kirvį, suskaldžiau, sukroviau stirtą. Jaučiu pasitenkinimą, matau darbo rezultatą. O kai sėdi prie knygų ir studijuoji – irgi dirbi. Patiri milžinišką psichinį krūvį, taip pat juk ir kūną alini. Bet kada bus tas konkretus darbo rezultatas? Žinias kaupi, o rezultato nematyti.Tai štai žmonės labai nevienodai reaguoja į tokias ar panašias situacijas.

Kas yra profesorius

A. Skridaila. Štai Jūs pasakėte: geras studentas, doktorantas arba prastas… Nenorėčiau žmonių rikiuoti į tokią gretą, kad štai jeigu anas daktaras, tai jis jau lyg pranašesnis už ne daktarus. Jis pranašesnis konkrečioje tyrimų srityje, bet ne apskritai. Jeigu žmogus gyvenime rado savo vietą, dirba naudingą visuomenei darbą, tai žmogiškąja prasme jis vertas kuo giliausios pagarbos. Kaip žmogus jis yra tiek pat vertas, kiek ir mokslininkas daktaras.

J. R. Naujalis. Visiškai pritariu Audriui.ML. Ar profesorius nėra vertingesnis už paprastą darbą dirbantį žmogų?

A. Skridaila. Žmogiškąja prasme tie du žmonės visiškai vienodi.

J. R. Naujalis. Aš profesorius esu tik savo veiklos srityje, tai kvalifikacijos lygmens rodiklis. Geras tinkuotojas, o dar jei sugeba sudėtingus darbus tinkamai atlikti, juk taip pat laikytinas savo srities profesoriumi. Kitas dalykas, kad taip nevadiname. Bet kas iš esmės yra profesorius? Universitetinės veiklos srityje pasiekęs pakankamai aukštą kvalifikacijos lygį, kurį pripažįstą kiti. Yra žmonių, kurie sako: „Aš tai profesorius, tik kad niekas to nepripažįsta…“

A. Skridaila. Gyvenime visi darbai ir jų atlikimo lygmenys vienodai reikalingi, ypač jei visuomenė tą darbą vertina ir jis jai reikalingas.

J. R. Naujalis. Norėtųsi, kad profesoriai būtų platesnio požiūrio, ypač tie, kurie dirba su doktorantais, magistrantais. Mūsų sąlygomis tai labai svarbu. Vis dėlto numatant ir formuluojant tyrimų tematiką reikia siekti, kad ji būtų įgyvendinta Lietuvoje. Kartais mus norima lyginti su Skandinavijos ar kitomis šalimis. Tie, kurie ten lankėmės ir matėme tų kraštų universitetus ir bibliotekas, vis dėlto turėtume realiai vertinti jų ir mūsų galimybes. Kadangi studijavau Vilniaus universitete, o vėliau – Maskvos M. Lomonosovo universitete, tai akivaizdžiai pamačiau, kad norinčių ką nors daugiau nuveikti, ne tik egzaminus laikyti, galimybės nelygios, nors Vilniaus universitetas niekada nebuvo prastas. Bet akivaizdu, kad Maskvoje iniciatyvių ir gabių studentų ir mokslininkų galimybės buvo daug didesnės. Taip pat yra ir Skandinavijos universitetuose.

A. Skridaila. Dėl lyginimo. Buvusioje didelėje Sąjungoje buvome vieni iš geriausių, o Europos Sąjungoje esame tarp silpnesniųjų, bet čia pasireiškia daug veiksnių. Viena vertus, su tam tikru pavydu žvelgiame į Vakarų kolegų finansines, technines ir informacines galimybes, bet labai norint juk galime ir mes daug nuveikti. Neseniai grįžau iš pasaulinio kongreso Kinijoje, kur buvo susirinkę botaninės, biologinės krypties mokslininkai ir botanikos sodų atstovai. Mes pristatinėjome europinio kukmedžio autochtoninių (vietinės kilmės) populiacijų likučių, kurių Lietuvoje ir neturime (jeigu neskaityti poros egzempliorių išlikusių senuosiuose parkuose), tačiau išlikusių Lenkijoje, Kaliningrade ir Latvijoje tyrimų rezultatus. Tyrimas buvo atliktas molekuliniu lygmeniu, nes tik taip, o ne pagal morfologinius ar kitus išorinius požymius buvo galima palyginti jų giminingumą. Genetinė informacija yra patikimesnė. Suomiai, kuriais rėmiausi kalbėdamas apie Amazonę, į mus žvelgė su pavydu, nes jie tokio darbo nėra padarę. Taigi labai daug priklauso nuo to, kokius tyrėjas iškelia sau tikslus ir kaip dirba. Net ir kuklesnėmis sąnaudomis pasiseka nuveikti prasmingų darbų. Mokslinės veiklos sričių yra gana daug. Todėl mokslinės veiklos rezultatų tiesiogiai nesiečiau tik su pinigais. Kai kas teigia, kad gavę tiek pat pinigų, kiek skiriama suomiams ar kitų Vakarų šalių garsių centrų mokslininkams, iškart pasieks tokius pat rezultatus. Aš taip nemanau, nes esu tikras, kad labai daug priklauso nuo moksle dirbančių asmenybių. Tinkami žmonės daug padarys turėdami ir mažesnes galimybes.

Kita vertus, jeigu mūsų mokslininkai turėtų tokias sąlygas, kokias turi daugelio Vakarų šalių kolegos, tai ir rezultatai būtų daug geresni. Man keista girdėti, kai kalbant apie aukštojo mokslo reformą, pareiškiama: girdi, jeigu mokslą bus pradėta geriau finansuoti, tai mokslininkai tik savo atlyginimus kels, bet rezultatai nepagerės. Absurdiškas teiginys. Kaip bus suformuluoti mokslinės veiklos uždaviniai, nustatyti prioritetai, į tas sritis ir tokiems tikslams bus nukreiptos lėšos.

Ugdyti gamtos pajautą

ML. Jei leisite, grįšiu į mūsų pokalbio pradžią. Prof. R. Naujalis pažymėjo, kad keičiasi mūsų žmonių santykis su aplinka, gamta. Vaikystės takai, upių ir ežerų pakrantės, kurios kadaise mums atrodė tokios svarbios ir reikšmingos... Bet tai jau visai kitaip suvokia mūsų vaikai ir vaikaičiai – jie kitkuo užpildo savo gyvenimo erdves. Nejau tai nauja realybė, prie kurios ne kam kitam, bet mums patiems teks prisitaikyti?

J. R. Naujalis. Manau, kad gyvenime viskas plaukia sava vaga, kitaip ir būti negali. Atsirado kiti jaunų žmonių pomėgiai, potraukiai, interesai. Manau, kad tokie nepraktiški dalykai kaip pažintinis paupių lankymas ar gamtos reiškinių stebėjimas labai priklauso nuo mokytojo, mokyklos. Juk jeigu mokytojas vaikams deramai paaiškins ir parodys, kodėl paupiuose švitriešiai kiekvieną pavasarį taip gausiai žydi, tai gal to ir užteks ne tik moksliniam smalsumui atsirasti, bet ir gamtosauginei minčiai susiformuoti. Aš visą laiką apie tai pagalvoju, kai matau savo gimtosios Dzūkijos pušynus, nusėtus plastikiniais buteliais ir kitokiomis buities atliekomis. O svarbiausia, kad tų atliekų krūvų nemažėja, bet atvirkščiai – jų vis naujų atsiranda. Bent tarp pradinukų tokie dalykai neturėtų likti be atsako. Mokytojo žodis dažnokai svarbesnis už tėvų žodį, nes jis iš šalies ir kitaip pasakytas. Gal to šiandien labiausiai ir trūksta?ML. Antraip liks akli ir kurti aplinkai, gamtai.

J. R. Naujalis. Deja, su motinos pienu ta ypatinga pajauta gamtai neperduodama, nes tai kultūrinis, dvasinis santykis su aplinka. Jis gali atsirasti, todėl turi būti ugdomas.

ML. O Jūs, gerbiamieji, šį darbą juk kas dieną ir dirbate – su studentais, Botanikos sodo lankytojais, pagaliau ir su visuomene.

J. R. Naujalis. Man atrodo, kad Vilniaus universiteto Botanikos sodas jau keliolika metų labai sėkmingai vykdo savo misiją vis plačiau atsiverdamas Vilniaus miestui, Lietuvai ir visam pasauliui. Tai be galo svarbi, bet ir nepaprastai sudėtinga misija. Juk kai tik tampi atviras, daraisi ir pastebimas. Gerai, jeigu žmonės pamato gerus dalykus, bet niekas neapsaugos ir nuo blogų. Todėl atvirumas yra klastingas dalykas. Visam Botanikos sodo kolektyvui iškyla visai naujos užduotys, bet kitokio Vilniaus universiteto Botanikos sodo aš neįsivaizduoju. Jis turi būti atviras, propaguoti mokslo naujoves savo galimybių ribose, o svarbiausia – kultūringą, modernią sodininkystę. Greta studijų ir mokslinių tyrimų tai ypač svarbi Botanikos sodo misija. Ir labai nelengva.

Kas botanikos sode svarbiausia

A. Skridaila. Manęs dažnai klausia, kas svarbiausia Botanikos sode. Atsakau, kad pirmiausia – darbuotojai, antroje vietoje – augalai, toliau – infrastruktūra, istorija, tradicijos ir visa kita. Iš pašalės atėjęs žmogus darbuotojų nevertina, tai natūralu, nes jų gal ir nemato. Bet pirmiausia turėtų vertinti, bent man taip atrodo, augalų kolekcijas: kokios jos, kokie reti ar net unikalūs augalai sode auga. Bet lankytojai (bent jau nemaža jų dalis) pirmiausiai dėmesį atkreipia, o po to vertina visai pagal ką kita: kokia automobilių sustojimo aikštelė, koks tualetas ir kokie pastatai.Kairėnuose akivaizdžiai matyti dideli Botanikos sodo infrastruktūros tvarkymo darbai, bet tokio paties užmojo darbų nepajėgiame vykdyti (dėl tam reikalingų labai didelių lėšų trūkumo) Vingio parko teritorijoje esančiame sodo padalinyje. Iškyla prioriteto klausimas. Lankytojai pastebi Vingio parke esančio sodo padalinio akivaizdžius infrastruktūros trūkumus ir viską vertina tik pagal pastato stogo būklę ar uždarytą šiltnamį. Bet kažkodėl niekam nė motais vertinti pagal augalų kolekcijas. Maždaug 1999 m. Vingio parke esančiame sode buvo likę apie 1,5 tūkst. pavadinimų augalų. Nepaisant to, kad dėl krizinės būklės šiltnamio sąlygų mes perkėlėme iš Vingio į Kairėnus apie 700 pavadinimų augalų kolekciją į modernų šiltnamį, Vingio padalinio kolekcijų augalų skaičius išaugo iki maždaug 3 tūkst. pavadinimų. Visų pirma tai didžiulis šio padalinio vadovės dr. Reginos Juodkaitės nuopelnas, kuri čia sukaupė didžiausią Lietuvoje, o gal ir Baltijos šalių regione lelijų kolekciją. Kai užsienyje pasakau, kad turime tokią unikalią kolekciją, ten akis išpučia – negali būti. Taigi kolekciniu požiūriu Vingyje esančioje sodo dalyje mūsų „turtai“ padvigubėjo, bet lankytojai to nepastebi, mato ne žydinčias lelijas, bet remonto reikalaujantį stogą. O juk Vingyje esantis mūsų padalinys, vertinant botaniko žvilgsniu, padarė didžiulę pažangą.

Deja, su dabartiniu finansavimu Vilniaus universitetas nepajėgus atlikti visų būtinų Botanikos sodo infrastruktūros sutvarkymo darbų, juk tai ne vieninteliai universiteto pastatai ir ne visa materialinė bazė, kurią dar reikia sutvarkyti. Tai jau ne vien universiteto, bet ir visos valstybės rūpestis. Tegul ir ne iš karto viskas sutvarkoma, bet svarbu tai daryti tikslingai ir metodiškai. Todėl taip svarbu propaguoti mūsų veiklą, nes tai turi įtakos ir aukštųjų mokyklų bei kitų mokslo įstaigų finansavimui. Jei visuomenė mūsų mokslo ir studijų institucijas vertina prastai, tai politikai ir Vyriausybė bemat į tai reaguoja. Jeigu vertinimas teigiamas, tai kitomis akimis žvelgiama ir į šių institucijų poreikius.ML. Ką gi, lieka padėkoti gerbiamiesiems pašnekovams, kad leido pajausti bent kai kurias jų mokslinės ir gyvenimiškosios veiklos problemas, kurios atrodo neišsemiamos. Bet juk tuo ir įdomus gyvenimas.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Biologas prof. habil. dr. Jonas Remigijus Naujalis

Medžiai klausosi mūsų… 

VU Botanikos sodo 225-erių metų sukakčiai VU Baltojoje salėje buvo surengta paroda