Kalba buvo lietuviškumo atrama. Bet ar išliks ateityje? (2)
Turėjote gerą galimybę parodyti ir tyliųjų patriotų, į tribūnas nešokinėjusių, bet Lietuvos aukštajam mokslui išties nusipelniusių asmenybių veiklą.
Malonu prisiminti Kauno politechnikos instituto rektorių prof. Kazimierą Baršauską. Man teko jį iš arti pažinti, beje, šiuo metu dirbu jau penkto rektoriaus vadovaujamas. Tik gaila, kad K. Baršauską prisimenu, jau kiek vyresnio amžiaus, nors šiandien aš pats 12 metų vyresnis už tuometinį K. Baršauską. Bet tada jis man atrodė kaip senas žmogus. Tai štai K. Baršauskas kartais mokėdavo net tobulai apsimesti. Kai kas nors iš valdžios tuometinį Kauno politechnikos institutą kritikuodavo jis visada pritardavo: „Pataisysime, pakeisime.“ O praktiškai likdavo kaip buvę, bet debesys jau būdavo praslinkę.
Neeilinio diplomato savybė.
Kiti tos plejados atstovai veikė kitomis priemonėmis, bet padarė daug gerų darbų savo aukštosios mokyklos ir šalies labui. Apie šiuos laikus nekalbu, nes dabar visai kitos aplinkybės.
Taigi skolą turėtume jausti ne vien inž. Petrui Vileišiui, kuriam skyrėme nemažai vietos pirmojo pokalbio dalyje, bet ir daugeliui praėjusio amžiaus antros pusės Lietuvos šviesuolių.
Tos skolos po truputį grąžinamos. Petrui Vileišiui Vilniuje tikriausiai turėsime paminklą. Apie Kazimierą Baršauską Juozas Stražnickas parašė puikią knygą. Beje, jis parašė ir daug kitų puikių knygų apie mokslo žmones, taip pat apie Kauno medicinos klinikų vadovą prof. Petrą Jašinską. Dabar J. Stražnickas rengia knygą apie inžinierių ir diplomatą Tomą Norų-Naruševičių.
Apie pasipriešinimą okupacijoms aukštosiose mokyklose O ką Jūs pats rašote?
Rašau knygą Vardan Lietuvos. Pasipriešinimas okupacijoms aukštosiose mokyklose 1940–1991 m. Nedidelės apimties knygelė, bet saviauklai ir saviugdai tai turėtų būti labai reikalingas darbas. Visiškai nauja tema. Tai apžvalginio pobūdžio knyga, nes archyvuose šiai temai medžiagos rinkti man neteko. Pasitelkiau jau skelbtus spaudoje rašinius ir pamėginau išplėtoti temą. Nagrinėjant šiuos dalykus vėl atsiskleidžia K. Baršausko išskirtinė asmenybė, daugeliui jaunų žmonių jis padėjo išvengti lemtingų padarinių. Daugybė studentų būdavo išbraukiami iš aukštosios mokyklos sąrašų, o rektorius K. Baršauskas, radęs patogią dingstį, po kurio laiko vėl juos priimdavo. Mane patį buvo išvarę iš KPI, nors pagal paskyrimą buvau paliktas ten dirbti. Teko dirbti pramonėje, projektavimo srityje. Būtent rektoriaus K. Baršausko dėka sugrįžau į institutą.
Pats pasiprašėte sugrąžinamas?
Ne, KPI buvo kuriama probleminė laboratorija, į ją 1961 m. ir buvau pakviestas dirbti. Bet dėstyti studentams man buvo leista tik 1968 metais. Buvau nepatikimųjų sąraše. J. Stražnickas rašydamas knygą apie K. Baršauską aptiko nepatikimų studentų sąrašą ir jį paskelbė. Ten yra mano brolio pavardė. Mat mūsų tėvas buvo šaulys, o dėdė – „banditas“, kaip kad buvo vadinami Lietuvos partizanai. Įdomu, kad mane užčiuopė gerokai vėliau. Teko pradėti darbininku.
Gal ir tuometiniame KPI pasitaikydavo vienas kitas padoresnis žmogus, kuris stengdavosi „nepastebėti“ kai kurių nepatikimųjų?
Aš pats to neatsimenu. Visiškai sutinku, kad ir tose struktūrose dirbo labai skirtingi žmonės. Pasitaikydavo ir padorių asmenų, kurie suprato, kad jauni žmonės juk nebuvo spėję „pažeisti tarybų valdžios įstatymų“ ir nenorėjo gadinti jiems ateities.
Tai štai rašydamas knygelę apie pasipriešinimą okupacijoms, radau dar daug nežinomų ir įdomių dalykų. Akivaizdžiai įsitikinau, kiek daug lėmė doros asmenybės net ir nepalankiausiais laikais. Kartais nujausdavo, kad vienas ar kitas studentas palaikė ryšius su partizanais, bet apsimesdavo to nežinantys. Kartais net slapta perspėdavo slapstytis, kol jėgos struktūros „nesupakavo“. Radau medžiagos, kad kai kurie studentai ir dėstytojai tiesiog rėmė partizaninį judėjimą, darė tai gana drastiškai, labai rizikuodami. Buvo apie tai žinančių žmonių, bet jie neišdavė.
Laikai skirtingi, problemos panačios Kalbėjome apie pasipriešinimą rusų kalbai, o ar ne tokio pat pasipriešinimo šiandien reikėtų visais būdais peršamai kur reikia ir nereikia anglų kalbai? Juk „anglizacija“ ne ką geresnė už rusifikaciją. Nesu prieš anglų kalbą, bet jokia užsienio kalba neturėtų užimti gimtosios kalbos vietos.
Aš taip pat nesu ir niekada nebuvau prieš rusų kalbą kaip tokią. Tai didelis turtas – mokėti bet kurią užsienio kalbą. Gerai būtų mokėti ir lenkų, ir baltarusių kalbas, o poliglotus ypač gerbiu ir gerbsiu visą gyvenimą. Pavydžiu, kad jie turi gabumų ir laiko šiuos savo gabumus ugdyti. Tačiau bėda ta, kai nebesuvokiama, kad nėra sveikintina viešai demonstruoti mūsų kultūroje prieraišumą bet kuriai užsienio kalbai. Bent jau tam tikras sveikas santūrumas čia nepakenktų. Labai gražu, jeigu iš atvykusio svečio ima interviu jo gimtąja kalba, o vertėjas verčia – tai normalu. Bet kai mūsų pačių leksika tampa anglosaksiška, labai liūdna. Akies nedžiugina Vilniaus gatvėse įvairios užsienietiškos iškabos ir užrašai. Esame labai nenuoseklūs: kažkoks miestelis ar kaimas pasikabino lietuviškai ir lenkiškai rašomus gatvių pavadinimus – kilo triukšmas, pakilo patriotai, vos ne lazdas į rankas panorėję imti... Bet tie patys pykstantys nejau Vilniaus gatvėmis nevaikšto, nemato, kas sostinėje prirašinėta anglų kalba? Ir nieko, visi pakenčia. Kodėl?
Dar blogiau, kai iš visų pusių į mus plyšoja „popsinė“ kultūra, dainuojama tik angliškai, elgiamasi pagal kažkur matytas ir mums nebūdingas manieras. Lietuviai lietuviškai jau pradeda kalbėti mūsų kalbai visai nebūdinga tonacija. Jaunikaitis pasitobulino metus kitus Vakaruose ir jau kirčiuoja lietuviškus žodžius kaip kitatautis.
Bet ko labiausiai pasigendu. Dabar nekyla pavojus, kad bus „supakuoti“, nėra represijų už pasisakymus dėl kalbos, kaip kad buvo tais cenzūros laikais, negresia ir kitos sankcijos, bet kodėl nesipiktinama akivaizdžiu kalbos kultūros nuopuoliu, kas pasidarė mūsų kultūros žmonėms? Kalbos valandėlių per televiziją toli gražu nepakanka, reikia apeliuoti į žmonių savigarbą, orumą, patriotizmą, norint, kad mūsų viešųjų erdvių neterštų svetimžodžiai.
Negaliu suprasti mūsų komercinių ir net valstybinės televizijos. Visi piktinasi „karu keliuose“, bet ar kas moko vairuotojus elementarios kultūros, etikos? O juk nuo kalbos kultūros, etikos, kasdienio elgesio prasideda ir visi kiti padariniai. Kur rimtos, nuoseklios ir išradingos laidos apie visa tai?
Teko štai valstybės kalbos inspektoriui apsilankyti parduotuvėje ir rado su klaidomis parašytų prekių pavadinimus. Paskyrė baudą. Bet kodėl tie kalbos inspektoriai nepasiklauso kai kurių komercinių televizijų laidų – štai kur susirenka tikrieji kalbos teršėjai. Bet kalbos inspektoriams nė motais, jie greičiau nubaus kitatautę pardavėją už klaidingai parašytą lietuvišką žodį.
Man vėl knieti prisiminti inž. Petrą Vileišį. Daug gyvenimo metų jis praleido Rusijos gilumoje, o tiek nusipelnė lietuvybei. Ne tik pagarbos stokojame Petrui Vileišiui, bet ir tiems lietuvių kalbos puoselėtojams, kurie buvo paprasčiausiai nustumti į gyvenimo pašalį. Tie žmonės, manau, mielai dirbtų visiems naudingą darbą, bet televizijai labiau apsimoka ir rūpi visokie „realybės šou“. Ko mokomas jaunas žmogus? Niekaip negaliu sutikti, kad lietuviško humoro laidose būtinai reikia iškraipyti lietuviškus žodžius ir kalbą. Ir taip kasdien, kas vakarą. Nejau tai ir yra lietuviško humoro ypatybė? Juk ta pačia tų laidų kalba pradeda kalbėti gimnazistinio amžiaus jauni žmonės. Manoma, kad tai šaunu, pakels kalbėtojo autoritetą ir „reitingą“ jo aplinkoje. Atsiranda kažkokia neva tarpinė lietuvių kalba.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje:
XI VGTU mokslo ir technikos istorikų konferencijoje
