Kalbos mokslo ir studijų dilemos

Prof. habil. dr. Marija Liudvika Drazdauskienė

Ko stokojame – bendruomenės ar kokybės?

Per pastarąjį pusmetį fizikai, biochemikai ir kitų sričių mokslininkai gražiai prisistatė Mokslo Lietuvos publikacijose. Humanitarai, išskyrus filosofus ir vertėjus, tarytum neturi ką pasakyti. Tačiau pasisakyti reikia, ypač kai tenka išgirsti sampratas, kad „anglų kalba – žargono kalba“, kad apsilankymas užsienyje prilygsta užsienio kalbos specialybės universiteto kursui ir diplomui, kad kalbotyros mokslinis laipsnis nereikalingas, nes jis yra tik kaip „protingumo patvirtinimas“. Net turint galvoje Vyriausybės politiką mokslininkų atžvilgiu, kalbininkai turėtų ką pasakyti.

Kalba kaip mokslo objektas tarp nespecialistų dažnai yra neįvertinama. Eiliniam, filologinių žinių neįgijusiam žmogui kalba yra tik priemonė sutvarkyti reikalus. Tai, kad kalba daugiareikšmė net rutinos kontekstuose, kad žurnalistikoje ir grožinėje literatūroje kalbos reikšmingumas daugiamatis ir kad kalboje glūdi visuomenės bei kultūros istorijos žinios net įgimtų gabumų kalbininkas gali suvokti ne iš karto, dažniausiai tam reikia ilgų studijų. Eiliniam žmogui tokios įžvalgos neprieinamos. Tai nebūtų praradimas, jei eilinis žmogus nešykštėtų pripažinimo tiems, kurių meistriškumo jis nesupranta. Kokių daugiamačių intelektinių gebėjimų reikia kalbininkui, dėstančiam savo mintį, kad aprašytų, pavyzdžiui, pašnekovo kalbos išraiškingumą arba grožinio kūrinio struktūrą ir prasmę, įvertintų jo komponentų sąrangą, kalbos ekspresyvumą bei stiliaus vientisumą ar kūrinio estetinį reikšmingumą.

Suvokiant minimą daugiaplanį intelektinį darbą galima suprasti, kaip puikiai išsilavindavo dabartinių magistrų pakopos studentai, kai paskutiniuosius studijų metus skirdavo kalbos, stiliaus ir prasmės studijoms grožinėje literatūroje, mokslo kalboje ir žurnalistikoje. Net tada, kai jie neatlikdavo užduočių iki smulkmenų, aukštasis išsilavinimas jiems suteikdavo puikią intelektualinę parengtį. Tai, kas pasakyta, gali paaiškinti ir mokslinių filologijos darbų turinį bei vertę. Filologinis išsilavinimas pasauliui yra davęs ne tik žymių akademikų ir administratorių, bet ir diplomatų, politikų, rašytojų. Bet keičiasi rūbai margo svieto.

Paviršutiniškai žvelgiant, kalba kaip mokslo ir studijų objektas materialiai nėra daug išlaidų reikalingas dalykas, bet gilios kalbos žinios humanitarinėse sferose būtinos. Kalbos studijos reikalauja daug laiko ir pastangų ne be mokančių pagalbos. Dėl to užsienio kalbos studijos – brangi specialybė. Šaltiniai reikalingi, bet Lietuvoje ši problema išnyko išsiplėtus tarptautiniams ryšiams ir internetui tapus visuotinai prieinamu. Deja, šaltiniai neatstoja žinių. Tačiau ryšių ir šaltinių prieinamumas toks apgaulingas, kad studentų domėjimasis interneto šaltiniais net priešinamas gilioms patyrusių profesorių kalbos žinioms. Visą gyvenimą svetimos kalbos studijoms atidavęs žmogus, regis, neturi kontrargumento jaunųjų optimizmui, kad studentai į paskaitas atsineša tekstų iš interneto. Iš tikrųjų joks internetas nepranoks pastangų, energijos ir žinių kondensacijos patyrusio žmogaus galvoje. Tik viena veiklos linija yra neginčijama svetimų kalbų srityje – mokymasis visą gyvenimą. Kompetentingas užsienio kalbos specialistas kalbos mokosi visą gyvenimą, ne nuo tų metų, kai ši sąvoka buvo įvardyta metodikoje.

Taigi apie filologines kalbos žinias. Kalbą profesionaliai moka tas, kas skaito plataus spektro literatūrą giliai suprasdamas tai, ką skaito, tas, kas gali be kliūčių aktyviai komunikuoti daugelyje sferų, tas, kas be pasirengimo gali plačiai kalbėti apie kiekvieną svetimos kalbos žodį savo teiginius paremdamas citatomis iš literatūros ir, žinoma, tas, kas gali girdimą kalbą arba perskaitytą kūrinį įvertinti ir paaiškinti, kodėl taip vertina. Tai specialistai, intensyviam užsienio kalbos mokymuisi ir studijoms skyrę daug savo laiko ir dėmesio, žmonės, ne tik skaitą, bet ir verčiantys iš užsienio kalbos ir į užsienio kalbą, nuolat sekantys naujoves konkrečioje kalboje. Tai žmonės, iš esmės susipažinę su tos kalbos šalies literatūra. Lietuvoje tokių specialistų nedaug. Moksliniame darbe reikėtų net jungtinių kalbininkų pastangų, nes individualaus žmogaus galios bei kalbos žinių sklaida ribota, kalbos mokymo ir mokslo problemų sprendimas pažeidžiamas, o visuomenėje nėra terpės pagrįstoms sampratoms, idėjoms ir idealams puoselėti.

Pradžioje minėtų žeminančių sampratų ir vertinimų neturėtų kilti, jei kalbos kaip specialybės kokybė būtų veiksnys, ženklinantis specialistų bendruomenę ir akademiniame, ir socialiniame gyvenime. Tai, kad tokios mintys gyvos, verčia klausti, ko stokojame – bendruomenės ar kokybės.

Branginti jų profesionalumą

Anglistika Vilniaus universitete suklestėjo XX a. pirmaisiais septintojo dešimtmečio metais dėl anglų kalbos mokytojų poreikio bei uždarius Kauno universitetą. Iš pradžių studentų tepriimdavo 20–25, o mokytojų vis nepakako. Beveik po dešimties metų 1962 m. dėl to paties poreikio studentų buvo priimta dvigubai daugiau, bet specialistų stygius išliko. Nors vidurinėse mokyklose anglistų vis dar trūksta, anglų filologijos katedra Vilniaus universitete yra parengusi nemažai specialistų, kurie savo individualiu darbu pasireiškia kaip kokybę kuriantys profesionalai, kad ir kur dirbtų – Vilniaus universitete ar Lietuvos mokslų akademijoje, Vytauto Didžiojo ar Kauno technologijos universitetuose, Šiaulių ir kituose universitetuose, kolegijose ar mokyklose. Deja, anglistų bendruomenė išsisklaidžiusi. Darbo krūviai yra dideli, vaidmuo šeimoje svarbus, ir nemažai mokytojų net knygos savo malonumui nuolat nepaskaito. Iš mados išėjo net poreikis kiekvieną progą išnaudoti tam, kad pakalbėtum angliškai, arba noras išsaugoti universitete įgytą anglisto tapatumą ir jo kultūrinį braižą. O tokį identitetą sukuria žinių siekis, apsiskaitymas, intelektinė disciplina, branda ir specialybės kalbos žinios. Pavyzdžiui, anglų kalbos sintaksės logiškumas suformuoja specialisto loginį mąstymą, kompozicinis nuoseklumas – įžvalgumą ir dinamiką diskusijose, o įtraukiantis ir mielas anglų laisvalaikio pokalbis paveikia anglisto kalbą draugijoje. Bet socialinis bendravimas mūsų visuomenėje tikrai retas.

Anglistika Lietuvoje – jauna specialybė. Visa šios specialybės istorija Vilniaus universitete dar beveik gyva. Vienos pirmųjų svetimų kalbų katedros vedėjos A. Pareigytės netekome 1997 metais. Jau nėra ir kitų svetimų kalbų katedrų pirmųjų vedėjų.

Šiuos žmones reikia paminėti ir prisiminti, nes iš pradžių svetimų kalbų katedra buvo jungtinė, o specialybė vadinosi romanų-germanų filologijos specialybe. Anglų filologijos katedra savarankiška tapo 1968 metais. Tai ne tik jauna specialybė, bet joje nėra daug habilituotų daktarų. Lygiuojantis į mokslininkus ir mokytojus, kurie visada pranoko vardus, minėtini mokslų daktarai Alfonsas Laučka, Lionginas Pažūsis, Laimutis Valeika, Elena Kuosaitė, Galina Baužytė ir kiti, dirbę anglistikoje šios specialybės žydėjimo metais. Šių specialistų mokiniai kalbos mokslo ir literatūros srityje pelnė aukščiausius laipsnius, bet jų nedaug. Iš viso Lietuvoje yra tik penki habilituoti daktarai anglistai kalbininkai (Albertas Steponavičius, Rolandas Idzelis, Marija Liudvika Drazdauskienė, Aurelija Usonienė ir Dalia Tekorienė) ir keturi anglistai literatai (Algis Geniušas, Aušrinė Marija Pavilionienė, Gražvydas Kirvaitis ir Regina Rudaitytė). Habilituoto daktaro mokslinis laipsnis – labai reikšminga kokybė. Visi šie žmonės žinomi iš vietinių ir tarptautinių publikacijų. Bendros pastangos su jaunais daktarais, dabar dirbančiais VU Anglų filologijos ir Vertimo studijų katedrose, padėtų Lietuvoje apsaugoti anglų kalbos prestižą nuo minėtų žeminančių sampratų. Šiuos aukščiausios kvalifikacijos anglistus reikia vertinti kaip žmones, geriausiai mokančius specialybės kalbą, tad reikia branginti jų profesionalumą. Mat ilgą laiką sunkumai, susiję su užsienio kalbos išmokimu, specialistams buvo gerai suprantami. Dabar šie sunkumai ignoruojami.

Ar jaunimas tikrai gerai moka anglų kalbą

Taip yra gimusi antroji klaidinga samprata, minėta šio straipsnio pradžioje. Tos keistos sampratos reikalauja paaiškinimo, nes neigiamą nuomonę apie anglų kalbą susidarę žmonės savaime nepakeis to įsitikinimo – stokos žinių ir neras atitinkamų kontekstų. Anglų kalbos prilyginimas žargonui specialistui reiškia ne vieną dalyką – tai gali būti prasta jaunimo kalba, anglų kalba kaip tarptautinė Europoje ir pasaulyje, tai gali būti ir literatūra, parašyta nenormine anglų kalba.

Nors jaunimo anglų kalba tikrai prasta ir specialistą šokiruoja atsainumu, klaidingu idiomų vartojimu ir stilių mišiniu, kai studentai pritaria dėstytojui arba atsisveikina su juo nuolat kartodami OK. Nesivargina net Yes aiškiai ištarti ir pakeičia šį žodį žodžiu Yeah (nors apie tokį nerūpestingą šio atsako žodžio tarimą yra kritinių straipsnių), nors jie neskiria familiarių ir formalių žodžių, platesnė nespecialistų visuomenė yra tvirtai įsitikinusi, kad jaunimas dabar gerai išmoksta anglų kalbą. Net kultūros sričių darbuotojai nustemba ir nepatiki, kai išgirsta priešingą nuomonę. O iš tikrųjų padėtis vidutiniška. Ribotos buitinių kontekstų frazės, dažniausiai familiarios, išgirstos ir įsimintos parduotuvėje ar gatvėje, dar nėra geros kalbos žinios. Žodynas, kurio pakanka apsipirkti išėjusiai namų šeimininkei ar darbininkei, negali būti patenkinamas universiteto anglų kalbos specialybės studentui. Šiandieniniai studentai ir jų tėvai šito skirtumo nejaučia ir nenori žinoti. Sūnus ar duktė išvažiavo mėnesiui ar trims į užsienio, net nebūtinai Anglijos ar JAV universitetą, arba vasarą braškių skinti, ir įvyko stebuklas. Kaip galima abejoti, kad jis neišmoko kalbos – juk visą vasarą kalbėjo su šeimininkais airiais ir tokiais pat studentais.

Stebuklo tikrai neįvyko. Toks studentas įsisavino tik savo amžininkų arba darbdavių kalbą ir tik ribotuose darbo arba universiteto kontekstuose per labai trumpą laiką. Be buitinės fizinį darbą dirbančių žmonių kalbos yra dar kultūringų ir išsilavinusių žmonių anglų kalba viešuose, poilsio ir laisvalaikio kontekstuose, kuria pagrįsti visi dabartinės anglų kalbos tyrinėjimai, yra aukštųjų socialinių klasių kalba. Be to, yra didžiulė anglų, amerikiečių ir Kanados literatūra, be kurios neįmanoma įgyti kalbos jausmo ir išraiškos niuansų. Vakarų Europoje net verslo mokyklose (pavyzdžiui, The Copenhagen Business School) yra anglų literatūros kursai. Pas mus anglų filologijos specialybės studentai dejuoja dėl rekomenduojamos literatūros gausos, ir universitete literatūros kursai nuolat trumpinami. Tačiau tik literatūra gali padėti studentui įvertinti girdėtas buitines frazes, įgyti stiliaus jausmą ir susiformuoti skonį literatūrai kaip menui. Tik literatūra gali išplėsti studento žodyną, nes palengvina žodžius įsiminti kontekstuose, išryškina jų stiliaus aspektus. Kad ir kuo studentas vėliau dirbtų – techninės ar grožinės literatūros vertėju, vertėju žodžiu komercijos ar politikos sferose, mokytoju ar administratoriumi, tik anglų literatūra orientuos jį tobulinant specialios srities kalbą išsireiškiant subtiliai, disciplinuotai ir skoningai.

Literatūros svarba

Kad ir kaip studentui nesinorėtų skaityti, literatūra tobulina kalbininko kompetenciją. Įgiję įgūdį įsiminti teksto fragmentus blokuose ir kontekstuose, smegenys sukaupia daug kalbos materijos, kuri funkcionuoja kaip tekstų srautas. Tai ne žodyno tekstas ir informacija. Tai kalbos žinios kontekstuose, nors dailesniuose, analogiškuose buitiniams kontekstams. Žmogaus atmintis ir literatūriniai kontekstai – didžiuliai kalbos ištekliai. Jie suteikia kompetenciją kalbininkui kaip specialistui nereikalaudami didžiulių pajėgų.

Tiesa, XX a. šeštajame ir aštuntajame dešimtmečiuose buvo sukurta grožinės literatūros nenormine anglų kalba, t. y. žemo registro kalba, kalba su slengo elementais ir tarmybėmis. Tai buvo laikotarpis, kai buvo parašytos vadinamosios „virtuvės kriauklės dramos“ – Arnoldo Weskerio, Johno Ardeno, Johno Osborno, Shelagh Delaney pjesės. Bet ši mada, skirianti dėmesį darbininkų sluoksniui ir nerafinuota kalba sukurianti tokios visuomenės įvaizdį, jau praėjo. Anglų literatūroje ir minimais dešimtmečiais buvo autorių, kurie rašė gražia literatūrine kalba. Greta kanonizuotų klasikų tai – Peteris Shafferis, E. F. Bensonas, Johnas Fowlesas, Anita Brookner, Margareta Drabble ir kiti autoriai Anglijoje, Louisas Auchinclossas, Johnas dos Pasos, Johnas Jakesas ir kiti JAV autoriai. Kūriniai puikiausia literatūrine anglų kalba rašomi ir dabar, pastaraisiais metais. Tai P. D. James, Dicko Francisio, Tracy Chevalier, Heather McGowan, Clare Morrall ir kitų autorių kūriniai. Anglų ir amerikiečių literatūra tikrai nestokoja puikių, stiliaus požiūriu išskirtinų kūrinių, tokių kaip Johno Fowleso, Anitos Brookner ar P. D. James romanai. Čia nepaminėta dar anglų ir amerikiečių poezija. Klausimas gali kilti tik dėl to, kaip atsirinkti geriausius iš gausios anglų literatūros, bet ne dėl to, kur jų rasti. Taigi literatūrinės anglų kalbos potencialas gausus ir galingas, bet reikia laiko ir pastangų, kad jį paverstum savo žinių dalimi.

Jei mūsuose būtų glaudi anglistų bendruomenė, žinių kokybė ir tikslios disciplinuotos komunikacijos kultūra tikriausiai neleistų kilti straipsnio pradžioje minėtoms žeminančioms sampratoms. Kita vertus, reikia įvertinti pasaulinės kalbos statusą ir tokiai kalbai kylančius sunkumus. Turbūt nereikia ir aiškinti, kad anglų kalba kaip tarptautinė nėra tokia kaip idiomatiška gimtąja kalba kalbančių anglų ir amerikiečių kalba. Visiems suprantama, kad lietuvio, latvio, vokiečio ar ispano anglų kalba nėra autentiška, kad jos išraiška ribota ir joje gali būti klaidų. Anglų kalba puikiai atlieka tarptautinę komunikaciją, o anglai nėra visiškai abejingi anglų kalbos likimui pasaulyje. Dar 1913 m., kai anglų kalba buvo tik pradedanti tapti tarptautine, susikūrė Grynosios anglų kalbos draugija (Society for Pure English). Ši draugija, tarp kurios narių buvo kalbininkų, mokytojų ir poetų, rūpinosi, kad anglų kalba neatsiskirtų nuo savo literatūros, neprarastų gyvybės ir kad anglai, dirbantys įvairiose pasaulio šalyse, nuolat grįžtų į Angliją atgaivinti gimtosios kalbos žinių. Anglų suinteresuotumas gimtosios kalbos gyvybe atsispindi ir šios kalbos apžvalgų projektuose, kurie nuolat vykdomi. 1958 m. Durhamo universitete buvo sukurta Šiuolaikinės anglų kalbos apžvalgos grupė (A Survey of Modern English Usage), vėliau persikėlusi į Londono universitetą; 1995 m. pradėjo dirbti Kembridžo kalbos apžvalga (The Cambridge Language Survey). Pirmoji siekė apžvelgti tikrąją anglų kalbos būklę ir išsilavinusių kalbančiųjų vartoseną kuo platesniuose kontekstuose, o pastaroji studijuoja naujausius pasikeitimus ir jų įtaką anglų kalbai naudojantis naujausiomis tyrinėjimo technologijomis. Daug dirba ir individualūs anglų kalbininkai. Pavyzdžiui, prof. Davidas Crystalis nuolat rengia valandėles Tegul tavo kalba spėja su laiku (Keep your English Up to Date), kas savaitę skelbiamas BBC Learning English interneto programoje. Šiose valandėlėse aiškinamos pastarojo meto angliškų naujadarų reikšmės ir vartojimas. Žymiausi kalbininkai, tokie kaip M. A. K. Halliday’us skaito pranešimus pasaulio kalbotyros kongresuose aptardami ir anglų kalbos vartojimo klausimus. Šiuo atveju būtų ryškus M. A. K. Halliday’aus pagrindinis pranešimas Nauji reikšmės būdai: iššūkis taikomajai lingvistikai (New Ways of Meaning: A Challenge to Applied Linguistics), kurį šis kalbininkas padarė kaip IX pasaulinio taikomosios lingvistikos kongreso svečias 1990 m. Thessalonikuose.

Nereikėtų manyti, kad dėl tarptautinės kalbos funkcijos anglų kalba nenukenčia. Nors skelbiama, kad pasaulyje yra 700 mln. kompetentingų angliškai kalbančių žmonių (palyginkite – yra maždaug 100 mln. kalbančiųjų prancūziškai), prie tarptautinės anglų kalbos kokybės prisideda ir nerūpestingi studentai. Todėl ir mokslo tyrinėjimui bei studijoms patikimesnė yra autentiška anglų ir amerikiečių kalba. Garbingas užsieniečio, studijuojančio ar tyrinėjančio anglų kalbą siekis – vartoti šią kalbą kuo taisyklingiau. Mat nerūpestingų kalbančiųjų angliškai – daugybė, o jų skaičių dar didina tie, kurie ir Lietuvoje mano, jog mėnesio kito kelionė į Angliją suteikia tobulas kalbos žinias ir žinovo „mandatą“.

Anglų kalbos specialistės prof. habil. dr. Dalijos Tekorienės (pirma iš kairės) jubiliejaus minėjimas „Zonta International“ Vilniaus klube; renginį pradeda steigiančioji prezidentė gydytoja Ramunė Trakymienė