Vaizduotės tauta: bandymai suprasti istoriją ir save

Sveikinimo žodį apskritojo stalo konferencijos dalyviams taręs Jo Ekscelencija Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus pabrėžė, kad Vasario 16-oji – ypatinga diena, į kurią žvelgiame su pasididžiavimu ir iš kurios semiamės stiprybės. Lygiai prieš 90 metų lietuvių tauta išsikovojo laisvę kurti savo ateitį ir tvarkytis savo valstybėje. Lietuvos šviesuomenė tikėjo valstybės idėja ir valstybės prisikėlimu, o mūsų žmonės tikėjo savo šviesuomene. Iš to abipusio tikėjimo ir pasitikėjimo gimė tautos jėga, sukūrusi stiprią tarpukario Lietuvos valstybę.

Prezidentas apgailestavo, kad šalia mūsų gyvenančių baltarusių ir kitų tautų laisvė paskelbus nepriklausomybę buvo atimta vos po kelerių metų. Šiandien jie laisvę atsikovoja žingsnis po žingsnio, todėl turime siekti, kad stiprėtų Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos ir Kaukazo šalių nepriklausomybė ir jų žengimas į Europos šalių šeimą taptų neišvengiamas.

Prezidentas priminė ir skaudžiąją Europos istorijos pamoką: ji prasidėjo, kai tarpukario Europoje ėmė stiprėti nepasitikėjimas, valstybių izoliacija, slapti veikimo metodai ir suokalbiai. Nesutikus ryžtingo pasipriešinimo ši politika atvedė į didžiausiąją žmonijos istorijoje katastrofą – holokaustą, tautų naikinimą, tremtį. Totalitarizmo, nacistinės ir komunistinės ideologijų įsigalėjimas buvo istorijos rykštė, ir visa tai reikia aiškiai įvardyti bei analizuoti, kad niekada nepasikartotų.

Lenkija ir Vokietija, Lietuva ir Lenkija pastaruosius dešimtmečius, pasak Prezidento V. Adamkaus, pateikė puikių istorinio susitaikymo, geros kaimynystės politikos pavyzdžių. Tačiau valstybių partnerystė visavertė tik tada, kai į ją aktyviai įsitraukia žmonės, todėl Prezidentas visa širdimi prisipažino remiąs visuomenines iniciatyvas – Lietuvos–Vokietijos forumo ir Lietuvos–Lenkijos jaunimo fondo darbą ieškant naujų bendravimo formų. Prezidentas išreiškė viltį, kad šios iniciatyvos kartu su pavasarį Vokietijoje prasidėsiančiais Baltijos šalių kultūros metais dar labiau suartins mūsų tautas. V. Adamkus kvietė nepamiršti šalia gyvenančių kaimynų, nes visi esame susiję matomais ir nematomais saitais. Mūsų gerovė ir išlikimas priklauso ir nuo mūsų kaimynų gerovės. Tad pasitikėjimas, atvirumas, tolerancija ir nuolatinis bendravimas, kaip ir drąsa atvirai kalbėti apie savo istoriją – principai, kuriais turime grįsti kaimyninius santykius.

Prezidentas V. Adamkus pasveikino į Lietuvą atvykusius švęsti mūsų valstybės atkūrimo jubiliejų svečius iš Lenkijos ir Vokietijos, konferencijos dalyviams palinkėjo atvirų diskusijų.

Buvo svarbu nepasakyti per daug

Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, tarpparlamentinių ryšių su VFR grupės pirmininkas prof. Justinas Karosas įžangos žodyje kvietė nepasiduoti vien iškilmių nuotaikoms. Kartu jis pripažino, kad apskritojo stalo konferencijoje sunku tikėtis gilios politinių ir kultūrinių procesų analizės. Socialinė ir istorinė realybė visada gyva, ji įtraukia į save ne tik ateitį, bet ir praeitį. Tas didysis Lietuvos istorijos įvykis, kurį galima aptarti – prieš 90 metų priimtas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas. Jis ženklina Lietuvos istorinio valstybingumo tąsą bei gimimą tos valstybės, kurioje gyvename ir šiandien. Šis dokumentas įdomus ir kaip vargu ar pralenkiamas minties glaustumo prasme. Teksto „tėvams“, pasak J. Karoso, tokia minties sutelktis nebuvo savitikslė. Sudėtingoje ir prieštaringoje istorinėje aplinkoje valstybingumo viltis turėjo balansuoti tarp skirtingų istorinių grėsmių, todėl Akto tekste reikėjo pasakyti svarbiausia ir nepasakyti per daug, kad nebūtų užkirstas kelias ateities galimybėms. Daugybę karštų diskusijų, ginčų ir net konfliktų išskėlė tas trumputis vos pusės puslapio glaustas tekstas, tačiau galų gale jis buvo priimtas.

Kaip vyko Akto pasirašymas

Įžangos žodžio autorius nepasakė, bet sunku susilaikyti nepriminus dramatiškos Vasario 16-osios Akto kūrimo istorijos. Neapsieita be emocijų pliūpsnių, aštrių nesutarimų, kurie baigėsi krize. 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos posėdis vyko Jono Vileišio bute, jame buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės deklaravimas, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. Pristatytasis rezoliucijos tekstas iš esmės skyrėsi nuo tų pačių metų rugsėjo 18–23 d. Vilniaus Lietuvių konferencijoje priimto nutarimo dėl Lietuvos Valstybės atkūrimo teksto. Vokiečių okupacinės valdžios spaudžiama dešiniųjų dauguma siūlė Nepriklausomybės skelbimo tekstą su didelėmis nuolaidomis Vokietijai: Lietuvos Taryba „prašo Vokiečių Valstybės apsaugos ir pagalbos“, „stoja už amžiną tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos Valstybe, kuris turi būti įvykdytas ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“. Šiai formuluotei „su konvencijomis“ ryžtingai pasipriešino Jonas Vileišis, Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Mykolas Biržiška, visi kairiojo sparno Tarybos nariai. Jiems buvo nepriimtinos nuolaidos Vokietijai ir tai, kad vietoj demokratinės Lietuvos respublikos buvo deklaruojama tik nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Dešinieji Tarybos nariai laviravo, buvo linkę į kompromisus, dalis buvo neapsisprendę, kokia ta ateities Lietuva turėsianti būti. Kai kurių Tarybos narių galvose, matyt, tebesklandė monarchinės Lietuvos idėja, o J. Vileišio ir S. Kairio mintyse jau buvo įsitvirtinusios demokratinės Europos politinės nuostatos. Po Pirmojo pasaulinio karo žlugusios Rusijos ir žlungančios Austrijos–Vengrijos ir Vokietijos imperijų likimai buvo aiškus šių senųjų politinių struktūrų neatitikimo naujiems visuomenių poreikiams įrodymas.

1918 m. sausio 8 d. ketveriukė iš Tarybos išėjusiųjų pasiūlė atsisakyti gruodžio 11 d. rezoliucijoje įrašytų įsipareigojimų Vokietijai ir pateikė savąjį Nepriklausomybės skelbimo deklaracijos tekstą, kuris tik redakciniu pobūdžiu skyrėsi nuo būsimojo Vasario 16-osios Akto. Tekste Lietuva buvo įvardyta kaip demokratinė Lietuvos respublika. 12 Tarybos narių balsavo už šį tekstą, 3 – prieš, 2 – susilaikė.