Vaizduotės tauta: bandymai suprasti istoriją ir save

Tačiau sausio 24 d. Antanas Smetona ir Jurgis Šaulys vėl pateikė tekstą su konvencijomis. Balsavimo rezultatai apsivertė: 12 Tarybos narių buvo už, 5 – prieš. Prieš A. Smetonos tekstą balsavo 4 kairieji, prie kurių prisidėjo krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Protestuodami prieš balsavimo rezultatus, kuriais pažeisti Vilniaus konferencijos Tarybai suteikti įgaliojimai, 4 kairieji pasitraukė iš Tarybos.

Šis ryžtingas žingsnis privertė Tarybą keisti savo laikyseną išėjusiųjų atžvilgiu. Deryboms su pasitraukusiais nariais buvo sudaryta komisija, kuriai vadovavo Petras Klimas. Vasario 15 d. Tarybos komisijai buvo pateiktas J. Vileišio surašytas Nepriklausomybės Akto tekstas, tiesa, labai prozišku pavadinimu – Nutarimas. Buvo pareikšta, kad pasitraukėliai grįš tik tuo atveju, jeigu Taryba priims jų formuluotę, o A. Smetona pasitrauks iš Lietuvos Tarybos pirmininko pareigų už neprincipingumą ir pataikavimą vokiečiams. Šie reikalavimai buvo priimti ir kitą dieną – Vasario 16-ąją – po J. Vileišio tekstu pasirašė visi 20 tarybos narių. Pirmasis pasirašė naujasis Lietuvos Tarybos pirmininkas daktaras Jonas Basanavičius.

Svarbiausia šiame Nutarime, kurį šiandien vadiname Vasario 16-osios Aktu, yra J. Vileišio įrašyti žodžiai: „Lietuvos Taryba […] skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“ Keturių Tarybos opozicionierių – mažumos – dėka Lietuva nevirto Vokietijos valstybės varžteliu. Tauta turi žinoti savo didžiavyrius.

Hamletiškas klausimas tautai

Prof. J. Karosas visų šių dramatiškų dalykų neminėjo, neaiškino ir susidūrimo peripetijų Lietuvos Tarybos narių gretose. Nenuskambėjo ir tokios sąvokos kaip „kairieji“ ir „dešinieji“. Suprantama, kodėl. Įžangos žodis buvo skirtas ne tiek „vidaus vartojimui“, kiek tarptautinės konferencijos klausytojams. Užtat J. Karosas pasakė daug labai reikšmingų įžvalgų, apibendrinimų, kurie žymi tautos per jos 90 gyvavimo metų nueito kelio patirtį. Tuos dalykus verta ir mums priminti. Tad grįžkime prie J. Karoso įžanginio pranešimo.

Visos savo valstybę sukūrusios tautos turi valstybingumą išreiškiančius simbolius: vienos – tautos vėliavą, kitos – konstituciją, o lietuviams tai pirmiausia yra Vasario 16-osios Aktas bei ši data. Ji ženklina aukščiausią ir tautos politinei gyvybei lemtingą įtampos momentą, kada tapo galima atsakyti į hamletišką klausimą: būti ar nebūti. Akte užfiksuotas žodis Nepriklausomybė jau kone trims Lietuvos žmonių kartoms išsaugojo savo magišką žavesį. Pasak J. Karoso, valstybingumo ženklai žmonių gyvenime veiksmingi savo tolydumu, nes savaip jungia ir suvienija skirtingus etapus tautos bei valstybės gyvenime, padeda įvertinti jų teigiamus ir neigiamus bruožus.

Lietuva savo nepriklausomybę išgyveno itin jautriai. Tai lėmė sudėtinga padėtis, į kurią ji buvo pakliuvusi ir iš kurios taip skausmingai turėjo rasti išeitį, tiek po Pirmojo, tiek po Antrojo pasaulinio karo. Todėl Lietuvos žmonės ne tik į Vasario 16-osios Aktą žvelgia šių dienų akimis, bet ir šias dienas linkę matyti „ano Akto“ akimis. Ši pastaroji perspektyva, pasak J. Karoso, ryškiausiai parodo, kokie didžiuliai poslinkiai yra įvykę per paskutinįjį šimtmetį pasaulyje ir Europoje. Kitų valstybių savarankiškumo nepaisymas, kėsinimasis į jų teritoriją, nepriklausomo jų statuso nepripažinimas dabar jau gana retas reiškinys. Valstybių suvokta, kad savas suverenumas geriausiai apsaugojamas nekvestionuojamu kitų suverenumų pripažinimu. Nuostabus dabartinio Lietuvos valstybės suverenumo įrodymas yra ir tai, kad ši konferencija, kurioje dalyvauja ir kartu svarsto mums visiems rūpimus klausimus politikai, istorikai, visuomenės veikėjai, žurnalistai iš tų kraštų, kurie kadaise buvo pagrindiniai oponentai Lietuvos nepriklausomybės byloje.

Laiminga romano pabaiga? Toli gražu ne, nes nepriklausomybė nėra savitikslė vertybė, ir tai ypač akivaizdu sąlygomis, kai ją nustelbia bendro tautų ir valstybių veikimo uždaviniai. Tenka nuolat ieškoti ir rasti atsakymus į grėsmingus šiuolaikinio tarptautinio gyvenimo iššūkius. Tiesa, įžanginio žodžio autorius pastebi ir vieną mažųjų tautų privalumą: individo ir tautos ryšys yra daug intymesnis ir jautriau išgyvenamas. Tačiau kaip tik todėl globalizacijos grėsmės būtent jas skausmingiausiai žeidžia. Ligi šiol lietuviai didžiavosi savo atsparumu prievartai, dabar jie su nerimu tikrina save atsparumu laisvei. J. Karosas kvietė tautiečius netapti pelėmis savo pačių akyse. Mažosios tautos turi išmokti geriau rūpintis savo interesais, nes didžiosios tautos sugeba savimi pasirūpinti pačios.

1918 metai – lemtingiausi XX a. Europos istorijoje

Išties nėra dažnas atvejis, kai minint gražų valstybės jubiliejų politikai, mokslininkai, žurnalistai, visuomeninių organizacijų atstovai ne vien sako sveikinimo kalbas, bet ir diskutuoja apie praeitį, remdamiesi dabartimi. Diskusijos pirmajai daliai 1918 metai: išmoktos pamokos ir klaidos. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos santykiai tarpukario metais vadovavo Lietuvos istorijos instituto direktorius habil. dr. doc. Alvydas Nikžentaitis. Dalyviai: Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vedėjas dr. Česlovas Laurinavičius, Vokietijos Federacinės Respublikos Šiaurės Rytų kultūros instituto mokslinis darbuotojas, Vokietijos–Lietuvos forumo valdybos pirmininkas dr. Joachimas Tauberis (Joachim Tauber) ir Lenkijos Respublikos Mokslų akademijos Istorinių tyrimų centro Berlyne direktorius dr. Robertas Traba (Robert Traba).

Šias žinias apie diskusijos dalyvius buvo galima rasti apskritojo stalo konferencijos programoje, bet diskusijos vadovas, pristatydamas dalyvius pateikė ir papildomos informacijos. Štai kad ir dr. J. Tauberis. Jis yra Lietuvos Respublikos Prezidento V. Adamkaus įkurtos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys. Vokietijoje tai vienas svarbiausių ekspertų Lietuvos klausimais. Šis istorikas glaudžiai susijęs su Lietuva, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui 2009 metais jis rašo Vilniaus miesto istoriją vokiečių kalba. Nuo savęs pridursime, kad interviu su J. Tauberiu esame spausdinę ir Mokslo Lietuvoje.

Dr. R. Traba be jau minėtų jo oficialių pareigų yra Berlyno Laisvojo universiteto garbės profesorius ir, ko gero, jauniausias iš visų šio garbingo vardo atstovų. Šis istorikas ne tik glaudžiai susijęs su Vokietija, bet daug dirba ir kaip Lietuvos istorijos problematikos tyrinėtojas.

Dr. Č. Laurinavičių A. Nikžentaitis pristatė trumpai: tai esąs vienas geriausių, jei ne geriausias, XX a. Lietuvos istorijos tyrinėtojas.

Trumpai apibūdindamas 90 metų senumo įvykių svarbą diskusijos vedėjas priminė, kad 1918-ieji Europai buvo, ko gero, lemtingiausi per visą XX amžių. Tais metais įvyko du kolosalūs įvykiai. Pirmas – subyrėjo trys imperijos: Rusijos, Austrijos–Vengrijos ir Vokietijos. Antras ir ne mažiau reikšmingas įvykis – tai tautinių modernių valstybių atsikūrimas arba susikūrimas šioje mūsų aptariamoje Europos dalyje. Nenuvertindamas 1945 m., 1989–1990 m. istorinių įvykių reikšmės A. Nikžentaitis pažymėjo, kad pastarieji procesai savo pradžią gavo būtent 1918-aisiais.

Pasinaudodamas vedėjo privilegija A. Nikžentaitis pasveikino tarp kitų konferencijos dalyvių buvusį vieną permainų Europoje 1989–1990 m. „architektų“ poną Adamą Michniką (Adam Michnik), Lenkijos dienraščio Gazeta Wyborcza vyriausiąjį redaktorių, kuris į apskritojo stalo diskusiją įsitraukė antrojoje konferencijos dalyje.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Pirmoje diskusijoje svarias mintis pareiškė Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vedėjas dr. Česlovas Laurinavičius (pirmas iš kairės) ir Lenkijos Respublikos Mokslų akademijos Istorinių tyrimų centro Berlyne direktorius dr. Robertas Traba (pirmoje eilėje trečias iš kairės). Antras iš dešinės – LR Seimo valdybos pirmininko pavaduotojas Vydas Gedvilas

Sveikinimo žodį apskritojo stalo konferencijos dalyviams taria Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus