Humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros siekiai ir dabartis

Žibartas Jackūnas

Atidžiau peržiūrėjus Europos Sąjungos ir Lietuvos teisinius dokumentus, brėžiančius mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (toliau - MTEP) strategines gaires, susidaro įspūdis, kad strateginėse MTEP plėtros vizijose humanitariniams ir socialiniams mokslams (toliau - HSM) skiriama akivaizdžiai per mažai dėmesio. Atrodo, kad socialinis bei kultūrinis raidos matmuo ligi šiol nėra suvokiamas kaip integralus šalių plėtros sandas, kad jis nėra įsitvirtinęs politinio bei akademinio elito atstovų, rengiančių strateginius šalies raidos planus, mąstysenoje. Kiek geriau nuteikia Europos Sąjungos 7-oji Bendroji mokslinių tyrimų programa, kur socialiniai ir humanitariniai mokslai sudaro atskirą, tegul ir menkiausiai finansuojamą mokslinių tyrimų sritį. Šiuo požiūriu taip pat maloniai išsiskiria Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga (2001 m.).

Tačiau Lietuvos strateginiuose plėtros dokumentuose pateikiamoje MTEP ir HSM plėtotės tikslų ir uždavinių sampratoje neišvengta trūkumų. Į MTEP plėtotės siekius vyrauja gana vienpusiškas utilitarinis bei konkurencinis žvilgsnis, paliekantis strateginių planų paraštėse ne tik humanitarinius socialinės pažangos aspektus, bet iš dalies ir darnios plėtros matmenį. Mokslinių tyrimų tikslai ir uždaviniai neretai pernelyg tiesmukai siejami su bendraisiais krašto ūkio, pramonės, verslo, žinių visuomenės, inovacijų siekiais, taip juos subendramatinant, darant sunkiai atskiriamus nuo bendrųjų ūkinės, socialinės krašto pažangos siekių; ne visada brėžiami HSM tikslai ir uždaviniai adekvačiai koreliuoja su dabarties sociokultūriniais iššūkiais ir jų lemiamais krašto ar atskirų sociokultūrinių veiklos sričių plėtros perspektyviniais siekiniais; daugelis strateginiuose dokumentuose nurodomų kriterijų, kuriais remiantis numatoma vertinti strateginių planų įgyvendinimą, konkrečių sričių pažangą, yra gana abstraktūs, stokoja konkrečių kiekybinių ar kokybinių rodiklių; neretai moksliniams tyrimams, tarp jų ir socialiniams bei humanitariniams mokslams, keliami uždaviniai ‘užtikrinti’, ‘spręsti’ socialines, ūkines ar kitokias problemas, akivaizdžiai pranoksta jų specifinę kompetenciją ir galimybes; mokslinių tyrimų, neišskiriant nė humanitarinių bei socialinių mokslų, sistemos plėtotės uždaviniai kartais suvokiami kaip vidinės sistemos restruktūrizavimo, veiksmingumo gerinimo uždaviniai, aiškiau nesiejant jų su tuo, kokią reikšmę jų įgyvendinimas turės didinant mokslinių tyrimų indėlį į sociokultūrinę šalies pažangą ir kt.

Siekiant tiksliau apibrėžti HSM plėtros tikslus ir uždavinius, dera skirti dvi glaudžiai susijusias mokslinės veiklos puses: žinių kūrimo (generavimo) ir žinių taikymo kontekstus. Generavimo ir taikymo kontekstai reiškiasi bet kurioje žmogiškos veiklos srityje. Jie sąveikauja ir lemia sociokultūrinį veiklos prasmingumą. Kiekviena iš šių pusių turi sau būdingus tikslus, uždavinius, savitus efektyvumo kriterijus. Į juos svarbu atsižvelgti tiek vertinant mokslinės veiklos rezultatus, tiek numatant priemones, skirtas vienos ar kitos pusės potencialui bei sociokultūriniam veiksmingumui stiprinti.

Abiejų aptariamų kontekstų raiška mokslinėje veikloje gali būti sąlygiškai pavaizduota toliau pateikiama schema.

Kaip šioje sąlygiškai išskirtų kontekstų plotmėje atrodo HSM strateginiuose dokumentuose pateikiamos šių mokslų misijos ir pagrindinių plėtros krypčių sampratos?

Palyginę Europos Sąjungos 7-je Bendrojoje programoje pateiktą HSM mokslų paskirties sampratą su Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros strategijoje (2004) nurodyta HSM misija, matome, kad abiejuose dokumentuose kreipiamas dėmesys tiek į žinių generavimą ir su tuo susijusią HSM paskirtį, tiek į žinių, tyrimo rezultatų taikymą, pabrėžiant jų indėlį į krašto ar Europos sociokultūrinę plėtrą. (Manau, kad terminas sociokultūrinė plėtra tiksliau perteikia taikomąją HSM reikšmę nei Strategijoje pasiūlytas socialinės plėtros terminas).

Kalbant apskritai apie Lietuvos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategines gaires brėžiančius dokumentus, galima teigti, kad juose vyrauja dėmesys taikomajai mokslinių tyrimų paskirčiai. Dėl šios aplinkybės pagrindinė mokslo misija - žinių kūrimas - lieka lyg ir šešėlyje, o siūlomos priemonės mokslo tyrimų sistemos plėtrai skatinti esti ne visada tikslingai nukreiptos į kūrybinio mokslinių tyrimų potencialo stiprinimą. Vienpusišką dėmesio sutelkimą į taikomąją HSM reikšmę galima įžvelgti Strategijoje siūlomų Lietuvos HSM prioritetinių plėtros krypčių apibūdinime bei Švietimo ir mokslo ministerijos internetiniame puslapyje paskelbtos Ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijos įgyvendinimo II etapo programos (2006-2009) projekte.

Dėmesio stoka žinių kūrimo ir žinių taikymo kontekstų skirčiai, jų savitumui ir sąveikai ryškėja ir mokslo administravimo lygmenyje. Tokiai nuomonei pagrindą teikia Vyriausybės patvirtinta Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodika bei švietimo ir mokslo ministro patvirtina Mokslo ir studijų institucijų mokslinės produkcijos formaliojo vertinimo metodika. Šie dokumentai leidžia HSM plėtros požiūriu daryti keletą svarbių išvadų.

Krinta į akis, kad kitaip negu strateginiuose dokumentuose, kuriuose ypač iškeliama taikomoji HSM reikšmė, formaliojo vertinimo Metodikoje orientuojamasi daugiausia į humanitarinių ir socialinių mokslų srities žinių generavimo kontekstą. Toks gana vienašališkas požiūris pakerta mokslinių tyrimų, kaip specializuotos pažinimo, sociokultūrinės veiklos srities, prasmingumą. Vertinant HSM produkciją, nepagrįstai atmetami vadovėliai, mokslo populiarinimo darbai. Metodikos kūrėjų požiūriu, kiti taikomosios paskirties mokslo darbai - mokslo šaltinių publikacijos, mokslo veikalų vertimai, taikomieji mokslo leidiniai, sudaryti mokslo darbai - nusipelno itin menkų balų, ypač jei neturi tituluotų duomenų bazių ar leidyklų žymos. Į vertinimo akiratį, atrodo, nebepatenka daugelis kitų su mokslo žinių taikymo kontekstu susijusių mokslinės veiklos pusių: žinių perteikimas jaunajai kartai mokymo, studijų procese; ekspertinė tyrėjų veikla, rengiant, konsultuojant ar ekspertuojant įvairius valstybinės ir visuomeninės paskirties politinius, socialinius, kultūrinius projektus, programas, teisinius dokumentus, mokslo veikalus ar studijų reikmėms skirtus darbus; dalyvavimas konferencijose bei kitokiuose renginiuose, padedančiuose skleisti žinias, ugdyti žinioms imlią asmenybę bei visuomenę. Taip veriasi praraja tarp HSM ir visuomenės, kertami šios srities mokslinių tyrimų saitai su sociokultūrinio gyvenimo erdve ir jos reikmėmis. Kartu, žinoma, siaurėja socialinius bei humanitarinius tyrimus atliekančių institucijų galimybės gauti užsakymų ir lėšų iš valstybės, visuomeninių, kultūrinių institucijų ir organizacijų, verslo subjektų.

Kitas HSM tyrimus, ir ne tik juos, trikdantis formaliosios Metodikos bruožas yra tas, kad kai kurie joje numatyti mokslinės produkcijos vertinimo reikalavimai nėra prasmingai pajungti tiems tikslams, kurių siekiama juos taikant. Turiu galvoje visų pirma Metodikoje įžvelgiamą siekį kelti mokslinių tyrimų lygį bei kokybę, skatinant jų rezultatus skelbti periodiniuose leidiniuose, pelniusiuose tarptautinį pripažinimą, leidyklose ar mokslo leidiniuose, įtrauktuose į tarptautines duomenų bazes. Patekimas į tokius leidinius rodo iš dalies neprastą mokslinių darbų lygį, bet pats patekimo faktas nei pakelia, nei pažemina tyrėjo kompetencijos, jo mokslo darbų lygio. Tai - jau pasiekto kompetencijos lygio padarinys, palengvinantis tarptautinę mūsų mokslinės produkcijos sklaidą, išplečiantis mūsų mokslininkų galimybes įsitraukti į tarptautinius mokslo projektus ar programas. Kad aptariamas lygis būtų pasiektas, reikia ne tarptautinės mūsų mokslinės produkcijos sklaidos, o visai kitokių žinių generavimo sistemos potencialą stiprinančių priemonių: 1) sistemingai kaupiamo banko duomenų apie naujų iššūkių lemiamus svarbius socialinius ir kultūrinius šalies procesus, jų kaitą, raidos tendencijas; 2) HSM infrastruktūros, informacinės, techninės bazės stiprinimo, ypač bibliotekų komplektavimo užsienio leidiniais esminio pagerinimo, užsieninių mokslo leidinių vertimo į lietuvių kalbą išplėtimo; 3) finansinių galimybių mokslininkams stažuotis užsienyje, dalyvauti konferencijose, rengti Lietuvoje tarptautines mokslines konferencijas išplėtimo; 4) patikimos kokybinį ir kiekybinį matmenis apimančios mokslo darbų vertinimo sistemos ir kt.

Apskritai Metodikos ir kitų aptariamų dokumentų analizė duoda pagrindą teigti, kad Lietuvos mokslo politikos, mokslo sistemos administravimo lygmenyje vis dar nepavyksta rasti strategiškai prasmingos dermės tarp trijų svarbių mokslo plėtros tikslų - mokslinių tyrimų kokybės siekio, nacionalinių visuomenės ir kultūros interesų tenkinimo ir būtinybės plėtoti tarptautinius mokslo mainus, įsijungti į Europos bei pasaulinę mokslinių tyrimų erdvę.

Nekaip nuteikia ir aptariamiems mokslinių tyrimų valstybinio administravimo dokumentams būdingas atotrūkis tarp valstybės geidžiamų rezultatų ir įdedamų pastangų, noras gauti iš mokslinių tyrimų didžiulius dividendus minimaliai investuojant. Kad šis teiginys neatrodytų iš piršto laužtas, pateiksiu keletą statistinių duomenų apie šalies finansinių rodiklių dinamiką 1998-2006 m. laikotarpiu bei mokslo ir studijų finansavimo mastus.

Mokslo ir studijų finansavimui skiriamos lėšos nuo 1998 metų nusmuko nuo 1,24 proc. BVP iki 0,87 proc. BVP (2006 m.), nors per šį laikotarpį šalies BVP padidėjo bemaž 75 procentais. Penkių mokslo institutų (keturių humanitarinių ir Socialinių tyrimų instituto) finansavimas nuo 1999 metų iki 2006 m. sumažėjo daugiau kaip 100 tūkst. litų, nors valstybės biudžetas per šį laikotarpį išaugo 2,5 karto. Mokslo ir studijų apskritai finansavimas valstybės biudžeto lėšomis per šį laikotarpį padidėjo tik 23 procentais.

Šie duomenys verčia manyti, kad į strateginiuose dokumentuose nurodytus MTEP plėtotės siekius valdžios sluoksniuose kol kas žiūrima kaip į iš esmės niekuo neįpareigojančias deklaracijas. Ryškesnio proveržio humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros srityje, matyt, galima tikėtis tik pašalinus įgyvendinamos HSM politikos, mokslo sistemos administravimo spragas, kurias šalies akademinė bendruomenė yra gana aiškiai suvokusi ir įvardijusi. Tereikia tik politinės valios tų, kas priima sprendimus, lemiančius vienos ar kitos krašto sociokultūrinio gyvenimo srities raidą.

ES 7-OJI BENDROJI MOKSLINIŲ TYRIMŲ PROGRAMA

SOCIALINIAI IR EKONOMIKOS BEI HUMANITARINIAI MOKSLAI

Siekti, kad būtų iš esmės ir bendrai suprasti Europai iškilę sudėtingi ir tarpusavyje susiję socialiniai ir ekonomikos uždaviniai - augimas, užimtumas ir konkurencingumas, socialinė sanglauda ir tvarumas, gyvenimo kokybė ir visuotinė tarpusavio priklausomybė, ypač siekiant sukurti tobulesnę žinių bazę, reikalingą atitinkamų sričių politikai formuoti.

LIETUVOS HUMANITARINIŲ IR SOCIALINIŲ MOKSLŲ PLĖTROS STRATEGIJA (2004)

Lietuvos HSM misija - plėtojant fundamentinius ir taikomuosius tyrimus, tyrinėti Lietuvos visuomenės, jos kultūros, ūkio, valstybingumo istoriją ir dabartinę būklę ir savo tyrimų rezultatus taikyti tolesnei jos plėtrai.