MOKSLASplius.lt

Nuo džiazo iki requiem

Aukštojo mokslo reformos transformacijos

Olga SUPRUN

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentė


Dar pernai per Lietuvą nuvilnijusi skambiai deklaruota aukštojo mokslo ir studijų reforma teikė vilčių. 2007 m. birželio 14 d. politinių partijų frakcijų atstovai pasirašė susitarimą dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų, turėjusių tapti reformos pamatais. Tačiau įžvalgūs ir patyrę visuomenininkai netruko pastebėti, kad pamatai tėra butaforija, o vienintelis realiai apčiuopiamas reformos pamatų akmuo – mokesčio už mokslą įvedimas. Studentų organizacijos išreiškė pasipiktinimą valdininkų noru studentų sąskaita padengti neefektyviai veikiančios, išpūstos ir nesubalansuotos povidurinio švietimo sistemos kaštus. Tačiau atsakingai suvokdami būtinybę prisidėti prie sąskaitų už studijas apmokėjimo, iškėlė sąlygą: „Jeigu jau mokėti, tai už kokybę!“

Čia Švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė, jausdama spaudimą dėl visuomenėje kylančio sujudimo bei apkaltinta laisvosios rinkos instrumentais besidarbuojančio konservatoriaus, „AM reformos architekto“ Manto Adomėno dėl reformos diskreditavimo neteisingai sudėliojus akcentus, suskubo juos pakeisti ir iškilmingai pareiškė: „Aukštojo mokslo ir studijų reforma pradedama nuo kokybinių pokyčių.“ Buvo atseikėta dosni pinigų suma, kuri savaime nėra pajėgi užtikrinti studijų kokybės ir prilygsta pinigų pylimui į kiaurą, nesulopytą maišą. Akivaizdu, jog esminę reformą įvykdyti galima tik pasitelkus visą kompleksą priemonių, iš kurių kone lemtingiausia – universitetų valdymas.

Būtent šis, universitetų valdymo klausimas, neseniai buvo sprendžiamas LR Vyriausybėje. Dėl įvairių, o kartais net priešingų Švietimo ir mokslo ministerijos derinamų interesų kovos, aukštojo mokslo ir studijų reforma ne kartą buvo pavadinta „džiazu“. Tačiau už universitetų valdymo modelio pakeitimą, kad universitetus valdytų iš socialinių partnerių sudarytos tarybos, pasisakė ir politinės partijos, tam pritarė Švietimo ir mokslo ministerija, palaikė studentų organizacijos. Tai kas gi šį kartą transformavo, atrodytų, darnią simfoniją į džiazą?

Prieš kelias savaites LR Vyriausybėje vykusiame pasitarime dėl aukštojo mokslo ir studijų įstatymo projekto pataisų naujovėms universitetų valdyme pasipriešino Lietuvos universitetų rektorių konferencijos, Pramonininkų konfederacijos ir mokslinių institutų atstovai. Būtent jie šį kartą buvo nepatenkinti ir kartu su LR Vyriausybės atstovais susitarė dėl siūlyto aukštųjų mokyklų valdymo modelio „pakoregavimo“. Šį „pakoregavimą“ jau palaimino ir Vyriausybė. Beliko pritarti tik Seimui.

Pataikaudama saujelei savo interesus ginančių asmenų, LR Vyriausybė atsisakė istorinės galimybės pradėti esminę reformą. Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas išsaugojusių valdžią rektorių džiugesio fone labai šiuolaikiškai pareiškė: „Pasiektas kompromisas!“ O iš tikrųjų šis susitarimas tėra tikros reformos kompromitacija! Atidžiau pažvelgus į vadinamąjį kompromisą aiškėja, kad esama tvarka išlieka ta pati, ji tik išreikšta kitais žodžiais. Vyriausybės oficialiame pranešime teigiama, kad aukštosios mokyklos valdymo galios bus proporcingai padalijamos trims organams: tarybai, senatui ir rektoriui. Graži deklaracija, tačiau apie kokią proporciją kalbama, jeigu pagal sutarimą pusę universiteto tarybos sudarys senato deleguoti asmenys?! Tokiu atveju tie keli socialiniai partneriai taryboje neturės jokių galimybių paveikti universitetų raidą. Taigi universiteto valdymo reali padėtis nuo dabar galiojančios nė kiek nesikeičia. Bet mūsų Vyriausybė pernelyg užimta kitais gyvybiškai svarbiais klausimais, neturi laiko gilintis į dalyko esmę ir nuosekliai mąstyti, todėl pasitenkina aptakiomis populistinėmis frazėmis apie kompromiso pasiekimą.

Rektorių pasipriešinimas nesunkiai suvokiamas – juk taryba, sudaryta iš socialinių partnerių, jiems reikštų valdžios monopolio praradimą. Todėl pastarieji ir suskubo sukompromituoti šį užsienio šalyse sėkmingai taikomą universitetų valdymo modelį, galintį teigiamai pakreipti studijų ir mokslo raidą Lietuvoje, apipindami jį fobijomis, jog Lietuva – išskirtinė ir joje šis universitetų valdymo modelis neveiks. Užtat kaip kelrodė žvaigždė iškelta universitetų savivaldos idėja. Tačiau pastaroji dėl ilgai vykusio „prichvatizavimo“ atkūrus Lietuvos nepriklausomybę reiškia vieną, daugeliui gerai pažįstamą formulę: SAVIVALDA = SAVIVALĖ. Ši padėtis nėra išskirtinė, juk rektoriai ne tik siekia išsaugoti valdžios monopolį, bet taip pat reikalauja perduoti jiems universitetų turtą, kad galėtų nevaržomi ūkininkauti. Tai reiškia – siekti pelno sau, nes ūkininkavimas valstybės ir jos piliečių bendram labui jiems tėra našta. Taigi remiant savivaldos idėją reikėtų nepamiršti keliamos savivaldos idėjos – universitetų turto privatizavimas – sąlygos. Ji turėtų išsklaidyti savivaldos idėjai pritariančių naivuolių iliuzijas.

Taigi Seimo pritarimo ir studijų kokybę galintis užtikrinti universitetų valdymo modelis kartu su universitetų šviesia ateitimi galės būti palaidotas. Studentai jau „palaidojo“ universitetus taip išreikšdami savo jausmus dėl užkonservuojančio ydingą universitetų valdymo tvarką LR Vyriausybės sprendimo. Pasipiktinę apviltais jausmais jie dalyvavo Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) inicijuotoje taikioje pasipriešinimo akcijoje, kuria išreiškė savo smerkiantį požiūrį į neskaidriai vykdomą, tik kelioms interesų grupėms palankią imitacinę aukštojo mokslo sistemos reformą. Prie LR Vyriausybės studentai susirinko su laidotuvių vainikais ir atliko requiem universitetams. Šia simboline protesto akcija studentai taip pat siekė priminti Ministrui Pirmininkui Gediminui Kirkilui, kad akademinę bendruomenę sudaro ne vien rektoriai, bet ir studentai, o jų nuomonė išklausyta nebuvo.

Ar pasitenkinsime tik džiazu ir requiem reformuojant Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų sistemą? Juk be jų egzistuoja ir kitų muzikos žanrų, pavyzdžiui, Liudviko van Bethoveno trečioji simfonija!