Tėvynė Lietuva jam buvo aukščiau tėvo ir motinos (3)
Pabaiga. Pradžia Nr. 3
Su profesore Elena Moncevičiūte-Eringiene kalbamės apie jai ir jos šeimai tekusius išgyvenimus, kai jos vyras, žinomas mokslininkas, kraštovaizdžio ekologijos atstovas profesorius Kazys Ėringis, nepritapęs prie sovietinio gyvenimo realybės, 1981 m. liepos 23 d. Seišelių salose pasitraukė iš mokslinių tyrimų laivo Akademik Vernadskij ir paprašė JAV politinio prieglobsčio. Žmogus žmogui nelygus Gyvenimo patirtis Jus privertė į kiekvieną šalia esantį asmenį žiūrėti nepatikliai, nes kas galėjo žinoti jo tikruosius ketinimus.
Taip, pradėjau nepasitikėti žmonėmis, taip pat savo bendradarbiais. Bet buvo nemažai tokių, kuriais neturėjau pagrindo netikėti. Kad ir mano buvęs disertantas Stasys Zdanauskas – Onkologijos instituto darbuotojas. Kai Kazys Ėringis pabėgo į Vakarus, apie tai paskelbė Amerikos balsas. Pranešė, kad 1981 m. rugsėjo 2 d. Ėringis gavo politinį prieglobstį JAV, atvyko gyventi į Čikagą, o Lietuvoje liko jo žmona ir dvi dukros. Dr. S. Zdanauskas visa tai užrašė į diktofoną. Atėjęs į darbą ir sako: „Einam, galėsite paklausyti vieną dalyką.“ Įlindome į vienos laboratorijos kampą ir gražiausiai tą įrašą girdėjau. Ar galėjau po to nepasitikėti Zdanausku? Jis nebijojo atnešti juostelę ir diktofoną, organizuoti pasiklausymą.
O kitas žmogus atsiųsdavo kokia nors dingstimi laborantę, kad ji paklaustų manęs, kaip aš jaučiuosi. Man jau kildavo įtarimas, kad kažką norima sužinoti. Arba štai vienas asmuo iš Lietuvos mokslų akademijos Čikagoje aplankė K. Ėringį. Šis juo pasitikėjo, kartu kūčias valgė. Ėringis parašė man laišką ir įdavė tam asmeniui, kad man įteiktų. Taip pat paprašė perduoti bliuzelę kalėdinių dovanų. Grįžęs man skambina: „Yra laiškas nuo vyro. Kur turime susitikti?“ Atsakiau, kad tik ne namuose. Jis pasakė atvažiuosiąs automobiliu prie mano namo, o man pasiūlė išeiti iš namų. Įsėdau į jo automobilį, jis nuvažiavo, apsuko ratą, prie Neries sustojo ir įteikė man laišką. „Gal jūs norėtumėte išvažiuoti pas vyrą?“ – paklausė. Atsakiau, kad jokiu būdu, nes man ir čia gera. Kai atgal atvežė mane prie laiptinės durų ir atsisveikinusi išlipau iš mašinos, už kelių metrų stovėjusio taksofono išėjo vyras ir lyg mane fotografavo. Buvo tamsus žiemos vakaras – to nesitikėjau. Viskas vyko akimirksnį.
Ir kas dar man įtarumą sukėlė? Prieš tai vienas akademikas įspėjo: mane žada kalbinti vienas ponas, tikriau draugas, kaip kad buvo įprasta vadinti. Liepė būti atsargiai, nes anas vaikščiojąs su aparatuku. Tą vyro laišką iš jo paėmiau, perskaičiau, per naktį palaikiau, dukrom nieko nesakiau, o kitą dieną nuėjusi į Akademiją grąžinau jį atvežusiajam pasakiusi, kad laiškas man nereikalingas. Jis klausia: „O kur dėti?“ Sakau, gal neškite į saugumą arba sudeginkite, bet man nereikalingas. Ir išėjau iš kabineto.
Visai galimas daiktas, kad tai buvo pinklės, nes prieš tai man buvo paskambinę iš saugumo ir įspėję: jeigu gausiu iš vyro laišką, tai turiu jiems atnešti… Štai ir gavau laišką. Gal ten visai kvaili buvo tame saugume?
Tokiomis aplinkybėmis ar galėjau pasitikėti žmonėmis? Aišku, ne.
Tas nepasitikėjimas nepaliko pėdsakų? Ar dabar pasitikite žmonėmis?
Praėjo nepasitikėjimas, nes šioje santvarkoje nemanau, kad galėčiau būti ir toliau sekama.
Saugumas neseka, bet išgyvenimai gali įaugti į kraują, tapti charakterio savybe.
Man taip neatsitiko.
Kraštovaizdžio ekologijos Ką galite pasakyti apie K. Ėringį kaip mokslininką? Jis dirbo kraštovaizdžio ekologijos srityje. Jei teisingai prisimenu, Ėringis ir pasiūlė kraštovaizdžių vertinimui taikyti vadinamuosius estetikos balus – vertinti kraštovaizdžius pagal ekoestetinės teorijos reikalavimus. Lietuva pirmoji Sovietų Sąjungoje pradėjo diegti šią sistemą.
baruose
Apskritai tuometinėje Sovietų Sąjungoje iki tol toks požiūris į kraštovaizdį buvo negirdėtas dalykas, gal nelabai ir priimtinas.Dar 1963 m. K. Ėringis apie tai paskelbė ir tvirtino, kad tai kraštovaizdžio mokslinių tyrinėjimų Lietuvoje gimimo metai. Įdomu, kad ir knyga Profesorius Kazys Ėringis yra 63-ioji serijos Lietuvos mokslas knyga. Įdomus sutapimas.
Kad tai iš Vakarų per Ėringį mus pasiekusi idėja, matyt, nereikia abejoti. Kur Ėringis tą idėją „susimedžiojo“?
Man nėra paprasta kalbėti apie kraštovaizdžio tyrinėjimus, nes nesu šio dalyko žinovė. Prieš tai Ėringis buvo nuvažiavęs į Austriją. Ten veikė sovietų ir amerikiečių Tarptautinis taikomosios sistemų analizės institutas, kurį jis įtarė esant apsėstą sovietų šnipais. Ėringis buvo nuvažiavęs į Austriją pagal tarptautinę Žmogus ir biosfera programą, kurioje dalyvavo kartu su akad. Leonardu Kairiūkščiu. Kazio pasitraukimas į Vakarus galėjo pakenkti L. Kairiūkščiui, nes jis pasirašė Ėringiui rekomendaciją vykti į ekspediciją moksliniu tiriamuoju Akademik Vernadskij laivu. Kai mano knyga, skirta naujai vėžio kilmės teorijai, buvo pristatoma Lietuvos mokslų akademijoje, savo prakalboje tuometinis MA prezidentas akad. Benediktas Juodka taip pat prisiminė, kad ir jo į užsienį neišleido. Maskvoje jam buvo pasakyta, kad iš Lietuvos vienas pabėgo, gal ir pats pabėgsi?.. Tiesa, kitais metais B. Juodka buvo išleistas į užsienį. Regis, važiavo į Vėžio tyrimų institutą Vokietijoje.
Grįžkime prie kraštovaizdžio ekologijos tyrinėjimų. Manau, kad ir aspirantūra Leningrade padarė įtaką Ėringio mokslinei galvosenai. Leningrade mokslininkai mąstė laisviau, buvo platesnių pažiūrų.
Ar K. Ėringiui iki pasitraukimo sekėsi mokslinė veikla? Kaip manote?
Sekėsi. Nors ir buvo karo dalyvis, frontininkas, bet politiškai – nepatikimas ir persekiojamas. Prieš jį nukreipti laiškai buvo rašomi iš Lietuvos. Kai Leningrade Komarovo botanikos institute Ėringis turėjo ginti disertaciją, instituto direktorius gavo anoniminį laišką iš Lietuvos. Laiškas turėjo sukliudyti jam apsiginti disertaciją. Instituto direktorius, šviesus žmogus, tą bjaurų laišką išmetė į šiukšlių dėžę. Be to, jis atėjo anksčiau negu darbas buvo pateiktas gynimui.
Ėringio pabėgimas iš Sovietų Sąjungos buvo unikalus ta prasme, kad tai vienintelis mokslininkas, kuriam šis žingsnis pavyko. Labiausiai nuskambėjo sovietų karinio jūrų laivyno kapitono Jono Pleškio, Algirdo Šakalio, jūrininko-radisto Simo Kudirkos, tėvo ir sūnaus Brazinskų pavardės.
Regis, buvo 23 asmenys iš Lietuvos, kurie bėgo iš Sovietų Sąjungos į Vakarus. Nežinau, ar be Ėringio tarp jų buvo mokslininkų.
Jis rašė nuolat, bet archyvui Ar apie Kazį Ėringį jau viskas pasakyta, viskas padaryta, kad jo atminimas būtų įprasmintas? Ko gero, knyga „Profesorius Kazys Ėringis“ ir yra tas paminklas mokslininkui, drįsusiam nutraukti ryšius su santvarka ir režimu, kurie jam buvo koktūs. Dėl to net vienuolikai metų teko nutraukti ryšius su šeima.
Jūs pavadinote šią knygą paminklu Ėringiui, bet jis pats tos knygos neplanavo. Tai mes jį po mirties šitaip pagerbėme. Jis niekada man nėra sakęs, kad norėtų savo raštus sudėti į knygą. Rašė nuolat, bet savo archyvui. Kai norėjau atiduoti jo raštus Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai, tvarkydama archyvą radau labai daug įdomios medžiagos. Tada ir nutariau sudėti į knygą, o Algimantui Liekiui pasakiau: „Žmogus pats nepadarė…“ Dr. A. Liekis mane paguodė: „Pats žmogus niekada negali visko užbaigti.“
Kada Ėringis pradėjo užrašinėti savo mintis? Ar rašė dienoraštį?
Jis rašė visą laiką, o dienoraštį rašė tik ekspedicijos metu laive Akademik Vernadskij. Ten net kas valandą buvo rašyta, ypač prieš jam pabėgant iš laivo Seišeliuose. O sugrįžęs į Lietuvą visą kelionę iki Seišelių aprašė atskirais straipsniais, Moksle ir gyvenime šešiuose numeriuose buvo spausdinta.
Kazys Ėringis savo įspūdžius aprašė gamtotyrininko žvilgsniu. Jis pastebi krantų reljefo ypatybes ir uolienų sudėtį plaukdamas per Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, kitus Turkijos pakrančių ypatumus, augalus. Jaučiamas autoriaus apsiskaitymas, nes paprastas turistas viso to tiesiog nepastebėtų, o net ir pastebėjęs nelabai sugebėtų įdomiai papasakoti. Čia jau reikia žinojimo. Ėringis savo įspūdžius susieja su senovės graikų mitais, į kuriuos juk taip pat prieš kelionę turėjo įsigilinti. O gal gilinosi jau grįžęs į Lietuvą, kai teko prisėsti prie straipsnių?
Visko negaliu atsakyti, bet prieš važiuodamas į ekspediciją jis labai kruopščiai ruošėsi. Net žvaigždynus studijavo, turėjo dangaus skliauto žemėlapius. Taip pat ir Pietų pusrutulio dangaus skliauto žemėlapį, nes ten žvaigždynai kitaip išsidėstę.
Kai Ėringis pabėgo iš laivo, jo daiktai buvo persiųsti į Vilniaus Botanikos institutą, kuriame dirbo. Mane pakvietė į institutą. Regis, buvo du lagaminai. Kai ką man tada institute atidavė, bet nedaug ką: knygas, įvairias smulkmenas, buitinius daiktus.
Viskas buvo smulkiai aprašyta?
Taip, suprantama.
O kada tie daiktai buvo atvežti į Vilnių?
Kai laivas grįžo po ekspedicijos. Iš Seišelių plaukė į Australiją, iš ten grįžo į Sevastopolį, iš kur ir buvo atvežti Ėringio daiktai. Laive Ėringis gyveno vienoje kajutėje su estu Martinu. Gal tyčia pabaltijiečius apgyvendino kajutėje prie motorų, naktimis jie baisiai ūždavo. Ėringiui net miegas buvo sutrikęs. O Martinas, kad geriau miegotų, iš vakaro išgerdavo truputį degtinės ir miegodavo geriau.
O Kazys degtinės negerdavo?
Nebent esant progai. Vyno taurės neatsisakydavo. Bet reguliariai negerdavo. O estas nueidavo į laboratoriją, kurioje buvo tiriami vandenyno ir jūrų vandenys, ten būdavo ir spirito – taip man pasakojo vyras.
Vertinimų verpetuose Kazio Ėringio pabėgimo iš Sovietų Sąjungos atvejis sulaukdavo, gal ir šiandien sulaukia, labai prieštaringų vertinimų. Galima nekęsti santvarkos, bet palikti dvi dukteris ir žmoną – toli gražu ne kiekvienas būtų ryžęsis. Ir toli gražu ne kiekviena moteris, žmona būtų supratusi ir pateisinusi tokį vyro apsisprendimą. Kita jaustųsi palikta, pamesta ir nuskriausta.
Aš taip nesijaučiau. Kai minėjome Ėringio 75-erių metų sukaktį, pasakiau gana ilgą kalbą. Pabaigoje pridūriau, kad savo vyru didžiuojuosi. Jis jau buvo grįžęs. Tačiau tuo metu, kai jis gyveno JAV, viena matematikė, su kuria mes bendravome, pasakė: „Tu manyk, kad jis tau miręs yra.“ Sakau: „Ne, aš žinau, kad jis vaikščioja Čikagoje.“
