Tėvynė Lietuva jam buvo aukščiau tėvo ir motinos (3)
Net ir Jūsų geranoriška patarėja siūlydavo Jums skirtis su vyru. O kai grįš, girdi, iš naujo susituoksite. Jeigu norėsite…
Peikiančiųjų Ėringį buvo ir tarp mokslo žmonių. Kai kurie neslėpė, kad smerkia tokį jo poelgį. Taip pat iš instituto, kuriame Ėringis dirbo. Dauguma žmonių buvo dėmesingi man, užjautė mane. Noriu atžymėti išskirtinę drąsą parodžiusį tuometinį Botanikos instituto direktorių dr. Romą Pakalnį. Kai vienam pusdieniui lėktuvu sugrįžau iš Palangos į Vilnių, nuėjau pas MA prezidentą pasitikslinti, ar yra žinių apie Kazio sugrįžimą – tai buvo mano apsimetinėjimas (galvodama, kad mane seka, saugumiečiams rodžiau demagogišką tikėjimą, kad Kazys grįš iš Vokietijos namo, nes buvo pakeliui iš Seišelių į Čikagą) – po to viena bijojau trumpam užsukti į namus. Paskambinau dr. R. Pakalniui ir pasakiau, kad viena bijau eiti į namus. Jis rizikavo, tuoj atvažiavo, ir abu įėjome į butą. Viskas atrodė kaip ir anksčiau. Direktorius išėjo. O aš po geros valandos jau sėdėjau lėktuve atgal į Palangą. Su dr. R. Pakalniu ir kitais atvejais susitikdavome aptarti galimų pavojų – tai prie Žirmūnų restorano, tai išvažiuodavome į laukus. Tik, žinoma, ne mano namuose. Bijojome sekimo. Dr. Romas Pakalnis niekuomet neatsisakydavo patarti.
Kažkodėl gerai psichologiškai pasijutau tada, kai tardytojas su padėjėju mūsų bute darė kratą. Man atrodė, kad jie jau prieš tai kratą padarė, gal net tada, kai su dukromis buvome Palangoje. Tai štai mano akyse darydami kratą paprašė parodyti Kazio laiškus. Man pasirodė, kad žinojo, kur tie laiškai padėti. Dalyvavo dvi moterys, pakviestos kaip liudininkės. Paklausiau, kodėl šios moterys? Man atsakė, kad kaimynų kviesti nenorėta. Irgi tam tikras gestas.
Jums buvo geriau, kad tai ne kaimynės?
Gal ir geriau, nes kaimynai man nieko nėra užsiminę. Buvo tik viena Adomo ir Irenos Lukoševičių šeima mūsų daugiabutyje, kuri mane šefavo. Vyriškis – buvęs tremtinys, jau miręs. Į jų butą galėdavau užeiti, ten mane suprato ir užjausdavo. Su kitais tarsi nebūtų buvusios visos tos istorijos. Bet aš vis vien jaučiausi didvyrė.
Amerikoje Kada pirmą kartą pasimatėte su vyru po jo pasitraukimo iš Sovietų Sąjungos?
Į JAV pirmą kartą nuvažiavau 1989 m. slapta per Kanadą. Neprašiau leidimo važiuoti į Ameriką, nes išvis nebūtų išleidę. Į Kanadą patekau buvusios Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto darbuotojos Jadvygos Leugminaitės dėka, su kuria mes draugavome Vilniuje. Ji išvyko gyventi į Kanadą pas brolį, išsikvietė mane, pranešė apie mano atvykimą ir Kaziui. Jis atvažiavo į Kanadą ir ten po 8 metų nesimatymo mes susitikome. Jis tada atsiprašė už visus mano patirtus išgyvenimus. Žinoma, atleidau, neturiu tokių bruožų, kad neatleisčiau. Be to, šventai tikėjau jo tarnyste Lietuvai.
Paskui važiavome į JAV ambasadą Toronte, man davė vizą trim savaitėms ir slapta išvažiavau į Čikagą. Mano pase buvo įdėtas JAV antspaudas, bet grįžus į Lietuvą niekas to antspaudo netikrino ir neklausė, kodėl lankiausi Amerikoje.
O 1991 m. Kazys mane jau oficialiai išsikvietė į Ameriką. Pirma dukras, vėliau ir mane. Jaunesnioji dukra JAV pasiliko 3 metams, o vyresnioji sugrįžo anksčiau. Amerikoje išbuvau pusantrų metų. Savo knygai Rūkymas, alkoholis, imunitetas ir vėžys ten surinkau reikalingą literatūrinę medžiagą. Tai 250 puslapių monografija.
Tai ne vienintelė Jūsų monografija?
Viena ir su bendradarbiais esu parašiusi penkias monografijas. Svarbiausia skirta originaliai vėžio teorijai, kurią daug metų propaguoju. Kai užsienio spaudoje anglų kalba skelbiau savo pagrindinį straipsnį apie rezistencinę vėžio kilmės teoriją, man redakcija visus lietuvių ir rusų kalbomis rašytus straipsnius iš literatūros sąrašo liepė išimti. Teko paklusti, bet savo lietuviškai išspausdintą monografiją atsisakiau išmesti. Ta pozicija buvo palikta straipsnyje.
Kaip šį faktą suderinti su elementaria teisingumo sąvoka?
Labai sunku suderinti ir suprasti. Teisingai pasakė vienas kolega: tai kitos kalbos paniekinimas, jeigu ne genocidas. Vakaruose nemoka rusų, juo labiau mažų tautų kalbų, todėl šių kraštų mokslininkai atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, kartais net yra ignoruojami. Sovietijoje taikėmės prie rusų, dabar Europos Sąjungoje turime derintis prie anglosaksų.
Tikėjo, kad dirba Lietuvai Grįžkime prie Kazio Ėringio likimo. Ar jis nesigailėjo savo lemtingo žingsnio pasitraukdamas į Vakarus? Juk gyvendamas Amerikoje savo kraštovaizdžio ekologijos tyrinėjimuose ne kažin kiek pasistūmėjo į priekį.
Moksle Amerikoje jis išties nepasistūmėjo, bet buvo įsitikinęs, kad dirba Lietuvai. Politikavo, rašė straipsnius kaip žurnalistas. Tapo „politikieriumi“. Jis visą savo gyvenimą buvo įsitikinęs, kad Tėvynė jam yra svarbiausia. Yra tokie prelato Mykolo Krupavičiaus žodžiai ant pastatyto prie kapo kryžiaus: „Lietuvi, tebūnie tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tėvynė Lietuva.“ Ir Kaziui Ėringiui svarbiausia buvo Tėvynė. Gal todėl, kad savo gyvenime buvo patyręs daug nuoskaudų, aštriai jas jautė. Kaip jau minėjau, žuvo jo senelis ir tėvas, pavyzdingas tėvų ūkis buvo išdraskytas, viena sesuo turėjo išvažiuoti į Lenkiją, ten mirė ir palaidota – taip gelbėjosi nuo Sibiro. Jo sesės mokėsi Panevėžio gimnazijoje (viena nuskendo būdama šešiolikos), sesuo Adelė įgijo namų ruošos specialybę ir buvo Rokiškio mergaičių amatų mokyklos direktore. O patį Kazį iš šieno kūgio ištraukė, kur buvo pasislėpęs, prievarta paėmė į kariuomenę ir išsiuntė į frontą. Grįžęs nusprendė siekti mokslo, nors prie tėvų būtų tekę tvarkyti ūkį.
Sovietai visą Ėringių šeimos gyvenimą sugriovė, pakreipė ir Kazio likimą. Jis buvo įsitikinęs, kad visa sovietų politika – tai ištisa demagogija. Juk taip ir buvo, todėl su ja reikia kovoti. Jis tą ir darė.
Vardan Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės pasitraukė į Vakarus. Ten skyrė visas savo dvasines ir fizines jėgas, kad parodytų sovietų demagogiją. Jis ėjo į laisvės karą – siekė atskleisti visus sunkumus, kurie slėgė Lietuvą. Prabudino Amerikos lietuvius, nes jie jau gyveno nusiraminimo nuotaikomis, nelabai tikėdami, kad Lietuva bus laisva. Kazys Ėringis buvo kupinas tikėjimo ir vilties, aplankė visas JAV gyvenančių lietuvių didesnes bendruomenes kaip paskaitininkas apie okupacijos ir vergovės padarinius Lietuvoje. Viename iš laiškų šeimai jis rašė: kad pervažiavęs „visą Ameriką skersai, išilgai ir įstrižai, ir dalį Kanados“. O kur dar 98 laidos Amerikos balso radijuje per 1985–1992 metus, kurios jau pervežtos į Lietuvą kartu su visu Amerikos balso archyvu.. Visuose susirinkimuose bei iškilminguose minėjimuose Ėringis buvo aktyvus pranešėjas. Visą veiklą atspindi jo straipsniai, paskelbti stambiuose Amerikos lietuvių dienraščiuose. Jis – komisijos, skaičiavusios sovietų padarytus nuostolius Lietuvai, narys, vienas iš 5,2 mln. parašų rinkėjų dėl Baltijos šalių išvadavimo bei 66 Čikagos lietuvių laiško Popiežiui propaguotojas spaudoje. Čikagos Pedagoginiame lituanistikos institute K. Ėringis buvo vadinamas Amerikos lietuvių jaunimo mokytoju.
Prof. Kazio Ėringio veiklą gerai vertino ir lietuvių išeivių organizacijos. Tai matyti iš IX Lituanistikos seminaro (1982 m. rugpjūčio 21 d.) ir likusio valdybos pažymėjimo (1992 m. gegužės 15 d.).
1992 m. rudenį grįžęs į Lietuvą tuojau įsitraukė į darbą Botanikos institute, vadovavo doktorantų darbams. Buvo Popiežiaus Leono XIII paramos fondo pirmininku, Krikščionių demokratų partijos tarybos ir valdybos nariu, Karaliaus Mindaugo kolegijos bei Vilniaus miesto visuomeninės gamtosaugos komisijos nariu.
Profesoriaus Kazio Ėringio gyvenimas – labai savita ir reikšminga lietuvių tautos istorinės patirties pamoka. Juk buvo ir toks tautos pagimdytas fenomenas. Jo pasitraukimą į Vakarus galima vertinti vienaip ar kitaip, bet iš tautos atminties neišbrauksi. Savo gyvenimą jis susiejo su mokslu, tikėjo Lietuvos laisve ir jam prieinamais būdais siekė tą laisvę artinti. Elgėsi kaip jam liepė jo įsitikinimai ir sąžinė. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus 2002 m. Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga už nuopelnus Lietuvos Valstybei ir už pastangas garsinant Lietuvos vardą pasaulyje Kazį Ėringį apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Pagaliau ir Jūs, gerbiamoji profesore, savo vyrui pastatėte kilnų paminklą su Algimantu Liekiu sudarydama knygą „Profesorius Kazys Ėringis“. Šis paminklas nemarus tiek, kiek nemari gali būti knyga. Ačiū už pokalbį, kuriuo Jūs praturtinote „Mokslo Lietuvos“ puslapius. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje:
Prof. Kazio Ėringio veiklą gerai vertino daugelis lietuvių išeivių organizacijų; tai matyti ir iš šio VLIK’o 1992 m. gegužės 15 d. pažymėjimo
IX Lituanistikos seminaro dalyvių padėka Kaziui Ėringiui
