Tuos karių laiškus rašė mergina

Žurnalo Karys korespondentė Ilona Skujaitė dalijasi patirtimi, kaip kūrė scenarijų dokumentiniam filmui Devyni laiškai iš Afganistano.

Pirmiausia prisiminkime Italijoje, Bračiano (Bracciano) mieste vykusį karinį filmų festivalį.

Festivalyje dalyvavo 25 šalių karinių filmų kūrėjai, parodė maždaug 80 filmų beveik iš viso pasaulio. Tai specializuotas festivalis, vienintelis toks pasaulyje. Buvo pristatyti įvairių kategorijų filmai: karių ir kariniai mokymai, kariniai istoriniai filmai, karinės misijos ir tarptautinės karių atliekamos misijos. Kiekviena šalis galėjo rinktis, kokiai kategorijai priklausantį filmą siųsti į festivalį.

Kas sudarė vertinimo komisiją?

Filmus vertino tarptautinė komisija, kurioje dirbo režisieriai, karinės komunikacijos specialistai iš Italijos, Vokietijos, Pakistano. Festivalio iniciatorius ir prezidentas Italijos atsargos generolas Džordžio Zuketi (Giorgio Zucchetti) Italijos karinėse pajėgose buvo atsakingas už kariuomenės įvaizdžio kūrimą. Jam patiko mūsų filmo Devyni laiškai iš Afganistano režisūriniai sprendimai, pasakojimo stilius, operatoriaus darbas.

Gal apie tą sprendimą ir pakalbėkime. Nors šis filmas ir buvo rodomas per Lietuvos televiziją, bet gal ne visi mūsų laikraščio skaitytojai jį matė.

Daugelio festivalio žiuri narių patiko būtent tai, kad Lietuvos karių kasdienybė Afganistano Goro provincijoje perteikta per kario laiškus į Lietuvą, to nebuvo kituose festivalyje parodytuose filmuose.

Vertintojams buvo netikėtumas ir lietuvių liaudies dainos, kurias atliko garsi lietuvių liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė.

Išties tai labai jaudinantis sprendimas: iš ekrano sklinda ilgesinga lietuvių liaudies daina apie mišką, lietuvių akims ir širdžiai mielą gimtinės kraštovaizdį, o ekrane matome dulkančius Hindukušo priekalnių ir kalnų kelius, tiesą sakant, be jokių kelių sunkiai ropojančius karinius šarvuočius. Įprasta karių kasdienybė – mokymai, pratybos, kario buities detalės. Aplinkui – tarsi Mėnulio paviršiaus peizažas. Jokio medelio ar krūmo, net žalios žolės nematyti, o ką jau kalbėti apie mišką, kurio Afganistano vaikai – juos taip pat matome filme – nė sapnuose nėra regėję. Lietuvių liaudies dainos iš Veronikos Povilionienės lūpų labai sustiprina emocinį filmo krūvį.

Kiek yra tekę dalyvauti mūsų filmo aptarimuose, buvo suvažiavę ir Afganistane tarnavę lietuvių kariai, taip pat kiti vertintojai, daugeliui labai didelį įspūdį padarė būtent lietuvių liaudies dainos, kurias režisierius panaudojo meniniam filmo sprendimui. Kitų šalių festivalyje parodytuose filmuose dažniausiai matėme vaizdus ir girdėjome juos komentuojančio direktoriaus skaitomą tekstą. Tuo mūsų filmas labai išsiskyrė iš kitų festivalio filmų.

Tarp vertinimo komisijos narių buvo generolas iš Pakistano Shahajahan Ali Khan, atsakingas už komunikacijas ir ryšius su visuomene, taigi žmogus iš visai kito pasaulio. Jam taip pat buvo įdomu, kaip lietuviai filmo kūrėjai pateikė savo karių misijos gyvenimą Afganistane.

Lietuviškų filmų kūrėjai dažnai panaudoja savo senosios kultūros, taip pat liaudies dainų paveldą. Užtektų prisiminti Lietuvos partizanams skirtus dokumentinius filmus – juose taip pat skamba Veronikos Povilionienės balsas. O čia – Afganistanas. Gaila, kad kitų tautų žiūrovai nesupranta lietuviškų dainų žodžių, o gali tik nujausti, kad rodomi vaizdai yra tarsi priešingybė tam, kas rodoma.

Tai ir Luko Kalvaičio, filmo operatoriaus nuopelnas. Jis pats yra karys, yra buvęs ir Afganistane, tad kaip operatorius taip mėgina perteikti lietuvių karių patiriamą Tėvynės, artimųjų, draugų ilgesį. L. Kalvaitis dirba LR Krašto apsaugos ministerijoje, yra karinis operatorius. Jam tenka lankytis karštuosiuose taškuose, kur tarnauja ar dalyvauja Lietuvos kariai. Taigi jis filmuoja Lietuvos karių gyvenimą.

L. Kalvaitis kelioms dienoms buvo nuvykęs į Afganistaną su pirmąja Lietuvos karių misija, bet tos kelios dienos virto ištisais keliais mėnesiais. Tiek laiko įstrigo lietuvis operatorius, kol sulaukė karinio lėktuvo iš Lietuvos ir pagaliau sugrįžo į savo šalį. Taigi paragavo Afganistano duonos.

Tie jauni vyrai, kurie toli nuo Lietuvos dalyvauja karinėje misijoje, tikriausiai laisvalaikiu klausosi ne liaudies dainų, bet tos muzikos, kuri kasdien per radiją ir televiziją užpildo mūsų akustinę erdvę. Daugiausia „popsas“, šlageriai. O filmo kūrėjai tėvynės jausmą perteikia būtent per liaudies dainą, giluminius dainoje glūdinčius klodus. Nors rodomi ne giriose kovojantys Lietuvos partizanai, o saulės išdegintame Afganistane tarnaujantys kariai.

Todėl mūsų filmo sprendimas daugeliui ir buvo netikėtas. Juk daug kam atrodo, kad mūsų kultūra ir lietuviškos tradicijos užleidžia vietą naujoms madoms, bet filme parodoma, kad yra ir amžinosios vertybės. Matyti dulkėtus pratybose dalyvaujančių lietuvių karių veidus iš ekrano sklindant mūsų Veronikos balsui – tai jaudina. Kai filmas buvo rodomas per Lietuvos televiziją, karių mamos braukė ašaras.

Mūsų mamas sugraudinti nėra sunku, bet įdomu, ar Lietuvos kariai Afganistane yra matę šį filmą?

Matė tie kariai, kurie atlikę misiją grįžo į Lietuvą. Kiek man žinoma, visiems buvo įdomu žiūrėti filmą.

Kaip buvo įvertintas Jūsų, kaip šio filmo scenarijaus autorės darbas?

Sulaukiau gana daug komplimentų tiek iš vertinimo komisijos narių, tiek iš kitų į festivalį atvykusių dalyvių.

O Jums pačiai ar teko lankytis Afganistane?

Iš filmo kūrėjų tik L. Kalvaitis buvo Afganistane.

Tai kaip Jums pavyko taip autentiškai ir įtikinamai perteikti lietuvių karių nuotaikas, išgyvenimus. Per karių laiškus perduota gana daug pažintinės informacijos apie Šiaurės Afganistaną, kur tarnauja lietuviai. Labai jau sklandus tų laiškų stilius, minčių dėstymo būdas. Tai realūs laiškai?

Tai laiškai, kuriuos man pačiai teko rašyti. Prieš tai perskaičiau daug Afganistane tarnavusių karių laiškų artimiesiems, tad man žinomas jų turinys ir rašymo maniera. Daug bendravau ir su Afganistane buvusiais kariais, kurių mintys, ypač kapitono Ričardo Uzelkos, majoro Ryčio Dominančio, labai pravertė. Taigi specialiai filmui parašyti laiškai pagrįsti tikrais faktais, karių mintimis ir išgyvenimais. Rašydama juos stengiausi išlaikyti kariams būdingą rašymo manierą ir stilių, panaudoti karinį žargoną, konsultavausi su kalbos stiliste Žydre Švobiene, dirbančia Krašto apsaugos ministerijoje. Be to, laiškų rašymo stilius skiriasi ir atsižvelgiant į adresatą: vienaip kariai rašo tarnybos draugams, kitaip motinai ar mylimai merginai.

Ką gi, tai geras pavyzdys, kai vaizduotė, grožinė literatūra, menas tik sustiprina gyvenimo ir karių kasdienybės suvokimą. Sėkmės Jums darbuojantis žurnale „Karys“ ir kūryboje.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Kadras iš kino filmo „Devyni laiškai iš Afganistano“