MOKSLASplius.lt

Laiškai iš Afganistano

Amerikos centre surengta lietuviško dokumentinio filmo Devyni laiškai iš Afganistano peržiūra. Renginyje dalyvavo filmo režisierius Domantas Vildžiūnas, scenarijaus autorė žurnalistė Ilona Skujaitė, operatorius Lukas Kalvaitis ir žymiausia lietuvių liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė. Romos priemiestyje Bračiano (Bracciano) mieste, Italijoje, 2007 m. lapkričio 12–18 d. vykusiame 18-ame festivalyje Kariuomenės ir tautos (Eserciti e Popoli) šis lietuvių filmas laimėjo pirmąją vietą tradicijų kategorijoje. 25 šalys festivalyje parodė maždaug 80 karinės tematikos filmų.

Režisieriui Domantui Vildžiūnui tai nebuvo debiutas. Pirmą kartą tokiame festivalyje jis dalyvavo 2004 m. ir pristatė filmą Vilnius 1812 apie Napoleono kariuomenės tragediją 1812 m. žiemą. Tada traukdamasi iš Maskvos nuo rusų kariuomenės smūgių, Vilniuje didžiulių speigų ir bado žygyje išsekinta Prancūzijos kariuomenė patyrė didžiulius nuostolius. Vilniuje rasti žuvusių Napoleono karių palaikai. Jų ištyrimas ir perlaidojimas davė puikią progą sukurti dokumentinį filmą. Istorinių filmų kategorijoje jis įvertintas pirmąja premija.Lietuvių liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė, filmo „Devyni laiškai iš Afganistano“ operatorius Lukas Kalvaitis, režisierius Domantas Vildžiūnas, JAV ambasados spaudos ir kultūros atašė dr. Ilya Levinas, scenarijaus autorė Ilona Skujaitė, JAV ambasados Karinių jūrų pajėgų atašė Tomas A. Alksninis ir JAV ambasados karo atašė Joseph P. King

2007 m. LR Krašto apsaugos ministerija į festivalį nusiuntė keturis režisieriaus D. Vildžiūno filmus: Ilgas kelias, Oro misija, Gintarinė viltis 2007 ir Devyni laiškai iš Afganistano. Būtent pastarąjį filmą festivalyje lydėjo sėkmė.

Kritiškiau nusiteikęs žiūrovas galėtų pamanyti, jog tai propagandinis filmas, bet po peržiūros tikriausiai pakeistų savo nuomonę. Filmas propagandinis tiek pat, kiek ir kiekvienas kūrinys, kuris dorai ir teisingai propaguoja tikrus įvykius bei realų gyvenimą. Šiam filmui nestinga ir meniškumo, nors jis dokumentinis. Tam tikra prasme tai ir Lietuvos gyvenimo realija, nes mūsų kariai nuo 2005 m. Afganistane atlieka Goro provincijos atkūrimo misiją.

Be Lietuvos neliko ir būdami toli nuo tėvynės – laisvalaikiu mėto kamuolį į krepšį, nes koks lietuvis be krepšinio. Filmo kūrėjų dėka tų nyčių, mūsų karius siejančių su Lietuva, yra labai daug. Tai ir Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus apsilankymas Lietuvos karių stovykloje – filme matome, kaip mūsų Prezidentas sutinkamas Goro provincijoje, kaip bendrauja su kariais. Savotiška siužeto rišamąja grandimi tapo Veronikos Povilionienės dainuojamos lietuvių liaudies dainos mūsų karių šarvuočiams lėtai ropščiantis į Hindukušo priekalnes, kur, laimei, vyksta karinės pratybos, bet ne tikri mūšiai su talibais. Tikrų mūšių nėra, tačiau jiems reikia būti pasirengusiems kiekvieną akimirką – ne laikas bus mokytis kraujo kaina. Daugelį dalykų kūrėjai perteikia vaizdais ir muzika.

Pagaliau ir tie devyni kario laiškai – mylimai merginai, mamai, Lietuvoje kariuomenėje tarnaujančiam draugui ir kitiems asmenims, kuriais remiantis ir parašytas scenarijus. Argi tai ne tikriausias ryšys su Lietuva? Tai XXI a. globaliojo pasaulio realija nepriklausomai nuo to, ką kiekvienas iš mūsų mano apie karus toli nuo Lietuvos esančiose pasaulio regionuose. Lietuva yra globaliojo pasaulio dalis ir kitokia būti negali. Antai grupėje, kurioje apie 120 Lietuvos karių ir civilių, taip pat tarnauja JAV, Danijos, Islandijos, Kroatijos kariai ir civiliai.

O jeigu taip, mums svarbu žinoti, ką mano, jaučia ir išgyvena toli nuo tėvynės – Airijoje, Anglijoje, Ispanijoje ar dar karštesniame pasaulio krašte Afganistane atsidūrę mūsų tautiečiai. Filmo kūrėjai šią misiją – būtent šį žodį maga pavartoti – ir atlieka. Žinau, kad Domantas Vildžiūnas iš tokių sentimentų ir virkavimų tik pasišaipys. Ir teisingai padarys: jautrią kūrėjo sielą reikia maskuoti ironija ir gruboku humoru, nes tai padeda išlikti savimi. Vadinasi, išgyventi. Juk kalbame ne apie augalų kuokeles ir piesteles, bet apie išlikimą šiame ne visada švelniame pasaulyje. Taip pat ir apie išlikimą savimi, jei atskaitos tašku užsibrėšime ne vien fizinį savo gyvavimą.

Yra prasmės kalbėti apie pažintinę filmo reikšmę. Ką mes žinome apie Afganistaną, kuriame gyvena apie 30 mln. gyventojų, o į šalies žemėlapį būtų galima sudėti 10 tokių šalelių kaip Lietuva. Vien Goro provincija, kurioje tarnauja lietuviai, sudaro kone pusę Lietuvos teritorijos. Filmo autoriai maždaug pusvalandžio trukmės filme mums nemažai papasakoja. Per kareivio laiškus – tarsi iš kultūrinės tradicijos išplaukiantį naratyvą – galima patirti tam tikrą pažinimo džiaugsmą. Pateikiame vieną tokio laiško pavyzdį, kuris tarsi laiko mašina, mus nukels į labai tolimą praeitį.

„Nepatikėsi, bet čia, Afganistane, vis dar XIV amžius. Pagal jų kalendorių šiemet 1384-ieji. Iki Žalgirio mūšio liko 26 metai. Čia aria jaučiais, augina avis, jas gano kalnų šlaituose, kaimenės didelės ir mažos. Atrodo, kad ir žmonės gyvena šia diena ir niekur neskuba. Mačiau, kaip jie kulia: sudeda kažkokių augalų varpas į tokią iš žabų pintą dėžę, kurią asilais tampo tol, kol grūdai išbyra. Duoną kepa ant laužo, jokių viryklių neteko matyti. Ugnį kūrena kalnuose rinktais žabais arba džiovintu mėšlu. Tu, gyvendama tokiomis sąlygomis, turbūt greitai visas savo dietas pamirštum.

Tiesa, nepatikėsi, kokį delikatesą kalnuose aptikom – krabus. Įsivaizduoji, tikrų tikriausi krabai kalnų upėje trijų kilometrų aukštyje. Neturiu žalio supratimo, iš kur jie ten atsirado. Keisčiausia, kad vietiniai jų labai bijo, jiems nė į galvą neateina krabus valgyti. Žinok, džiovinti krabai pats geriausias suvenyras – būtinai tau parvešiu lauktuvių. Sapnuoju tave dažnai. Iki.“

Paradoksas tas, kad baisus ir kartais mums neįtikėtinas skurdas, žmonių prietarai ir tamsumas, elementarių normalaus gyvenimo sąlygų nebuvimas egzistuoja šalia moderniausių karinių technologijų, ginkluotės, kuri juk skirta įtvirtinti kitai į aną pasaulį atneštai tiesai. Ar ta atneštinė tiesa padės tiems žmonėms persikelti į XXI amžių, įveikti skirtingus pasaulius skiriančius prietarų barjerus? Ir kas gali įrodyti, kad mūsų prietarai yra teisingesni ir humaniškesni už tų neretai beraščių žmonių tikėjimą bei įsitikinimus?

Sunkūs klausimai, ir vis dėlto filmo kūrėjai padeda rasti atsakymą. Mūsų kariai į tą tolimą šalį juk vyko ne sėti pragarą, bet padėti atkurti Goro provincijos taikų, normalų, kiek tai šiandien įmanoma, gyvenimą. Tai taikos ir pozityvaus kuriamojo darbo misija. Tai kitų tautų žmonėms draugystei ir bendradarbiavimui ištiestos rankos principas. Juk su šia idėja atvyko mūsų taikos kariai, kurie, kitaip negu įvairaus plauko praeities misijonieriai, vietiniams žmonėms neperša savo Dievo, savo tikėjimo ir papročių. Tačiau net ir atsidūrę toliausiame pasaulio krašte išlieka su savo Dievu, savo tikėjimu, savo papročiais. Norisi tikėti, kad ir su žmogų iš kitų padarų šioje Žemėje išskiriančiu humanizmo užtaisu. Apie visa tai verčia susimąstyti filmo kūrėjai.


Gediminas Zemlickas



Nuotraukoje:
Lietuvių liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė, filmo „Devyni laiškai iš Afganistano“ operatorius Lukas Kalvaitis, režisierius Domantas Vildžiūnas, JAV ambasados spaudos ir kultūros atašė dr. Ilya Levinas, scenarijaus autorė Ilona Skujaitė, JAV ambasados Karinių jūrų pajėgų atašė Tomas A. Alksninis ir JAV ambasados karo atašė Joseph P. King