Labai dažnai painiojami klausyti ir klausytis, t. y. nesangrąžinis su sangrąžiniu, nors jų reikšmės skiriasi. Nesangrąžinis veiksmažodis klausyti reiškia vykdyti kieno nors įsakymą, paliepimą, norą, valią, paklusti kam nors, pvz.: tėvų reikia klausyti; būsi laimingas, jei mano žodžių klausysi. S. Dauk.; kai neklausys, tu jį kumščiu, kumščiu; vaikai tėvų tol klauso, kol žąsino bijo.
Sangrąžinis veiksmažodis klausytis reiškia savanorišką veiksmą, kuris dažnai teikia malonumo, naudos, tenkina smalsumą, nereiškia prievartos, pvz.: klausosi (ne klauso) telefono; klausosi (ne klauso) lakštingalų giesmės, klausosi (ne klauso) vėjo ošimo, klausosi (ne klauso) muzikos, prikišusi ausį prie rakto skylutės klausosi (ne klauso) jų pokalbio.

Žymus italų kalbininkas baltistas, Pizos universiteto profesorius dr. Pietras Umbertas Dinis (Pietro Umberto Dini), pasižymėjęs istorinės gramatikos, baltų kalbų ryšių su kitomis indoeuropiečių kalbomis tyrinėjimais, gilinasi į prūsų kalbos, senųjų lietuvių ir latvių kalbų pamink­lų problematiką, baltų kalbotyros istoriografiją. 2010 m. Italijoje pasirodė solidi kalbininko knyga „Aliletoescur: Linguistica baltica delle origini“, turinti didelę vertę visiems, kuriems rūpi lietuvių ir baltų kalbotyros tyrinėjimai.

Pastaruoju metu „Mokslo Lietuvos“ laikraštyje spausdinama nemažai Valerijos Vaitkevičiūtės kalbos straipsnių, kuriuose taisoma pluoštai įvairių kalbos klaidų, tarties ir kirčiavimo dalykų. Laikraščio dėmesys kalbos reikalams pagirtinas, tačiau šios autorės skelbiniuose tarp įprastinių ir jau daugeliui gerai žinomų taisymų yra ir abejotinų, subjektyvių siūlymų, nepagrįstų kaltinimų jai neįtikusiems kalbininkams ar teiginių, paminančių pagarbą mirusių kolegų atminimui. Tai gerokai klaidina visuomenę, ypač radijo ir televizijos kalbos redaktorius, pranešėjus, filmų garsintojus, aktorius, žeidžia nepelnytai puolamus žmones.

Gruodžio 23-iąją, Kūčių išvakarėse, Lietuvių kalbos institute prisiminimų renginiu ir paroda paminėtos kalbininko Kazio Ulvydo (1910 08 14 – 1996 03 16) šimtosios gimimo metinės. Dalyvavo gerokas būrys Lietuvos kalbininkų, daugelis iš jų buvo Kazio Ulvydo bendradarbiai, kiti, jaunesnieji, jo paskaitų klausėsi Vilniaus universitete (sunku patikėti, kad buvo ir Kauno universitete 1942–1949 m. K. Ulvydo skaitytų paskaitų dalyvių).

Apie Asociacijos „Slėnis Nemunas“ Komunikavimo ir technologijų perdavimo centro darbus ir rūpesčius kalbamės su centro vadove Irena VEDEIKIENE.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Humanitarinių mokslų katedra gimtosios kalbos mylėtojams, bendradarbiams, kolegoms, bičiuliams surengė nedidelę šventę – Algirdo Ažubalio, Dianos Builienės, Rolandos Kazlauskaitės-Markelienės monografijos „Valstybinė kalba Lietuvos kariuomenėje (1918–1940)“ sutiktuves.

Jau kadai esu gavęs mielą vertingą dovaną – knygąw (sudarytoja Dalia Striogaitė, Vilnius, Versus aureus, 2011, 336 p.). Tačiau tik dabar atėjo eilė su ja supažindinti visuomenę. Vadovaukimės išmintingo žmogaus pasakymu: geriau vėliau, negu niekad. Leidinys toks vertingas, jog ir po kelių mėnesių pasirodęs atsiliepimas nebus pavėlavęs.

Autobusui pajudėjus su 45 artistais link Punsko lietuvių mokslo ir kultūros centrų, daugeliui kirbėjo, kaip bus priimtas naujai sukurtas Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojo E.Mažinto vodevilis „Bitele, skrisk per Lietuvą“, skirtas mokytojos G.Petkevičaitės-Bitės 150-ties metų jubiliejui. Punsko Dariaus ir Girėno gimnazija, (lenk. Gimnazjum z Polskim i Litewskim Jezykiem Nauczania im. Dariusa i Girenasa w Puńsku) dieninė, savarankiško mokymosi, nepilną vidurinį išsilavinimą suteikianti Lenkijos švietimo įstaiga, esanti Punsko vietovėje. Mokykla įsikūrusi Punsko Kovo 11-tosios mokyklų komplekse, kartu su kitomis švietimo įstaigomis – pagrindine mokykla ir dviem licėjais.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse, kovo 10-ąją, Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta paroda „Kazio ir Gabrielės Varnelių dovana“. Eksponuojami senieji žemėlapiai ir retos knygos iš dailininko ir kolekcininko profesoriaus Kazio VARNELIO (1917–2010) rinkinių – visa tai, ko kasdien negalime pamatyti Kazio Varnelio namuose-muziejuje.

Pažymime Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos (1771 01 15–1849 10 30) – botanikos (augalų terminologijos), farmakognozijos mokslo pradininko bei liaudies medicinos žinovo Lietuvoje – gimimo 240 metų sukaktį.
J. Pabrėžos tėvai, Jonas Pabrėža ir Rožė Baužinskaitė, gyvenę Vėčių kaime, Lenkimų apylinkėje, Skuodo rajone, buvo valstiečiai, turėję bajorų teises. Sūnus Jurgis, gimęs 1771 metais sausio 15 dieną, mokėsi Lenkimų pradžios mokykloje, o 1785 metais įstojo į Kretingos gimnaziją ir gyveno Kretingos pranciškonų bendrabutyje. 1791 metais baigė gimnaziją aukso medaliu ir po metų įstojo į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Vyriausiąją mokyklą, dabartinį Vilniaus universitetą. Ten dvejus metus mokėsi medicinos. Išklausė ir kitų dalykų paskaitas: istorijos, botanikos, chemijos, fizikos, geografijos, bet ypač pamėgo gamtos ir medicinos mokslus.